– Ne!
Kas nieko nepaisantį žmogų pavertė tikru ėriuku, spėliojo Ana. Ar jis pastebėjo, kad mane jau kelias savaites rytais pykina?
Kristianas tikėjosi, kad ji po širdimi nešioja kūdikį. Tai buvo matyti iš jo akių.
O Ana buvo tikra, kad laukiasi.
Per šventę, kurią Kristianas suruošė po aštuonių savaičių, jai buvo pristatyta energingoji škotė Merė. Nuo tol ji dėstė Anai anglų kalbą ir tapo gera drauge. Kai Ana papasakojo jai apie rytinį pykinimą, Merė pašnibždėjo į ausį kaip sąmokslininkė:
– Tai neabejotinas požymis. Be to, nebūna mėnesinių, krūtyse justi keistas tempimas, o rytais nuolat pykina. Viskas aišku, Ana, tu laukiesi vaikelio!
Jaunoji Merė Makdauel. Kaip ji praturtina mano gyvenimą, mąstė Ana matuodamasi pas siuvėją naują suknelę. Ir ne tik mokydama anglų kalbos, ne, ji buvo tikra draugė, tai ji atitempė Aną pas siuvėją.
– Jis nuostabus, – gyrė Merė, – vien dėl to, kad nebesiuva po sijonais kietų krinolinų, kurie taip kankina.
Pagaliau Ana pati įsitikino legendinio pono Hoango meistriškumu. Ji dar nė karto nebuvo turėjusi reikalų su kinu ir nežinojo, kaip elgtis. Bet visas netikrumas išgaravo, vos tik pasisveikino su judriuoju ponu Hoangu. Jis puikiai šnekėjo angliškai ir net pagyrė jos nuostabią figūrą.
Senas pataikūnas, galvojo Ana aptarinėdama su drauge suknelę, jos akimis, pernelyg gilia iškirpte. Atspindys veidrodyje bylojo, kad iš tikrųjų suknelė tarsi jai pasiūta. Išryškėjo aukštai susegtos auksinės garbanos, oda gundomai spindėjo.
Merė buvo sužavėta. Ji apibėrė draugę pagyrimais ir grožėdamasi aptarinėjo kiekvieną mezginuką, kiekvieną raukinuką. Anai taip pat patiko elegantiška melsva suknelė, bet ji aiškiau nei bet kada suprato, kad netrukus suknelė bus per siaura.
– Suknelė taip nuostabiai tinka, talsi jums būtų pasiūta! – sušuko ponas Hoangas ir iš pasigėrėjimo suplojo delnais.
– Palaukit! – paprašė siuvėjo Ana ir sąmokslininkiškai pasilenkė prie Merės. – Man rodos, iš tikrųjų esu nėščia. Negi vis tiek pirkti tą suknelę?
Užuot atsakiusi Merė audringai ją apkabino, o paskui davė ponui Hoangui kelis nurodymus, Ana jų nesuprato. Ji stropiai mokėsi anglų kalbos, bet per du mėnesius visko neišmoksi. Taigi dabar su Hoangu šnekėjo Merė, truputį pakikeno ir metė į Aną supratingą žvilgsnį.
Nors Merė sakėsi esanti vietinė, iš tiesų buvo tikra škotė. Makdauelų šeima atvyko į Otagą su pirmaisiais kolonistais dar 1848 metais. Merė gimė Naujojoje Zelandijoje, tai jos tikra tėvynė. Kai Ana paprieštaravo sakydama, kad vietiniai gyventojai yra maoriai, Merė garsiai nusijuokė.
– Aš gi turiu galvoje tikrus žmones.
Toks vietinių salos gyventojų niekinimas Anai nepatiko. Kita vertus, jos draugė buvo draugiškiausias žmogus, nors vos dvidešimt šešerių, jau patyrusi moteris, auginanti dvejų metukų sūnų. Timotis buvo jos gyvenimo pasididžiavimas, gražus, šviesiaplaukis, garbanotas saulės spindulėlis, kurį visi karštai mylėjo.
– Ką tu jam pasakei? – pasmalsavo Ana.
– Paprašiau kai ką taip pakeisti, kad galėtum ją vilkėti ir laukdamasi! – sukikeno Merė ir apkabino Aną dar kartą.
Ana jausdavosi laiminga kiekvieną su Mere praleistą dieną, o tokių dienų buvo daug, nes Kristianas skatino ryšius su naujazelandiete. Ana nujautė, kad tokio palankaus požiūrio priežastis – ne Merės nuoširdumas, o jos vyro Džono visuomeninė padėtis. Advokatas buvo svarbus Vortemano ir Peterso bendrovės partneris, nes sudarinėjo prekybos atstovybės sutartis.
Taigi moterys, kurių draugystę palaimino vyrai, susitikdavo ne tik per anglų kalbos pamokas. Jos dažnai kartu iškylaudavo. Per tokias išvykas Ana geriau susipažino su savo naująja tėvyne. Ji nustojo bijoti vietinių gyvūnų, Merė nuolat tikindavo, kad Naujojoje Zelandijoje nėra plėšrūnų. Ta žinia Aną labai nuramino. Ana negalėjo atsižiūrėti į egzotiškus salos paukščius. Paplūdimyje Merė parodė Anai žuvėdras galingais sparnais ir keistus paukščius, kurie nemokėdami skraidyti tik šlepsėjo pakrante.
– Tai pingvinai, – paaiškino Merė draugei.
– Renkis, pas mane dar išgersim po puodelį arbatos! – pasiūlė Merė ir atsilošė krėsle.
Ana nieko negalėjo sau padaryti, šalia šios mėgstančios bendrauti moters kartais jausdavosi siaubingai nepatyrusi ir nerangi. Nors kaip tik Ana buvo kilusi iš didžiulio miesto, o ne Merė.
– Regis, man reikia namo. Jau vėlu! – Ana su kasdiene suknele išėjo iš už prabangios siuvyklos širmos.
– O kam tau Paula? – atkirto Merė ir įsikibo draugei į parankę. Taip susikibusios jiedvi išėjo į gatvę. – Eime gi, trumpai užsuksim pas Mildred! – pasiūlė valiūkiškai Merė ir nusitempė Aną į garsios skrybėlių meistrės Mildred Evans parduotuvę.
Iš parduotuvės abi išėjo su nauja žavinga skrybėlaite.
– Tik pažvelk, kaip į mus spokso! – sukikeno Merė eidama pro vieną iš smuklių, priešais stovėjo būrelis vyrų; buvo nesunku atspėti, kad tai fermeriai iš kalnų.
Anai vyrų žvilgsniai buvo greičiau nemalonūs.
– O dabar einam pas mane! – nusprendė Merė.
– Gerai!
Atsakyti Merei būdavo sunku. Ji buvo tokia maloni, kad niekaip negalėdavai paprieštarauti. Po jos žavesiu slypėjo geležinė valia.
Tai Merė rado Anai škotę tarnaitę, kuri prisistatė šitaip:
– Kaip gerai, kad jūsų namuose nėra tos tamsiaodės!
Tą akimirką Ana skausmingai prisiminė Hinę. Buvo sau uždraudusi galvoti apie tą maorę, nes jautė: kol Hinė bus užvaldžiusi mintis, ji negalės pradėti gyvenimo Danidine. Jei kas nors prašnekdavo apie Hinę, Ana vėl pajusdavo, kokia netvari ta jos užmarštis. Laimė, tai atsitikdavo nedažnai.
Merė sustabdė karietą, ši nuvežė jas į jos stebuklingus namus, į kuriuos žiūrint Anai net akis geldavo iš pavydo. Namas Anai priminė nedidelę pilį, bet Merė pamėgino numalšinti Anos susižavėjimą tardama:
– Tiesiog jis škotiškas!
Prabangus buvo ir vidus. Kur pažvelgsi, visur šviestuvai, masyvūs baldai, taurus raudonmedis.
Anai ne tik namas, bet ir jos draugė buvo nepaprastai graži. Tokia graži, kad pati sau Ana atrodė visiškai nepastebima. Nors Hamburge kavalieriai dažnai leisdavo suprasti, kad ji gražuolė. Ypač būdavo giriamos jos tamsaus aukso spalvos natūralios garbanos. Bet teta Margaretė nuolat kartodavo, esą ji pernelyg liesa, kad būtų graži. O Merė buvo apkūni raudonplaukė gražuolė gražiai blyškiu veidu. Ji aiškiai patikdavo vyrams, tai suprasdama jaunoji škotė tik šaipydavosi, nes jai egzistavo tik vienas vyras – Džonas.
Ir Ana tai puikiai suprato. Ji pati visada sutrikdavo sutikusi patrauklųjį Merės vyrą.
Džonas Makdauelas buvo aukštas, juodaplaukis, nosis tiesi, akys švelnios, veidas valingas, – tas žmogus tiesiog skleisdavo žavesį. Pokalbyje jis nepilstydavo iš tuščio į kiaurą, kalbėdavo iš tikrųjų protingus dalykus. Nors buvo sėkmingai dirbantis advokatas, kuriam būtinas tam tikras griežtumas, jis skleidė neįprastą širdies šilumą.
Ak, kaip pavydžiu Merei, galvodavo Ana dūsaudama. Pirmiausia dėl to, kad ištekėjo už mylimo vyro. Galbūt ji net džiaugiasi, kai jis pasislenka į jos pusę lovoje. Kelis kartus Ana norėjo išlieti Merei savo kančią, bet vidinis balsas neleido išsipasakoti, kaip širdyje ji nekenčia Kristiano. Pirmiausia todėl, kad apie tokius dalykus kalbėti nederėjo.
– Ar tave kas nors slegia? Tu žvelgi taip svajingai. Pasakyk! – paragino Merė svetainėje geriant arbatą.
Ana papurtė galvą.
– Nieko tokio. Aš tik mąsčiau, kaip Kristianas priims žinią, kad laukiuosi.
Читать дальше