Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Apsikrovusi pirkinių maišais grįžo į viešbutį. Gatvės kavinėje išgėrė puodelį kapučino kavos ir akimirką pasijuto paprasta turistė. Įvairių tautybių žmonės plaukė pro šalį: keliautojai su kuprinėmis ir neįprastai gražūs žmonės, kurie, kaip ir Džudita, matyt, turėjo maorių kraujo. Maoriai… Sofija nieko apie juos nežinojo, tik kad jie yra senieji Naujosios Zelandijos gyventojai, tad tvirtai nusprendė sužinoti daugiau. Ar galėjo Rūko Fėjos prakeiksmas iš tikrųjų lemti nelaimę Anos šeimai? Mergina vis nustumdavo tą mintį šalin. Prakeiksmas? Kokia nesąmonė, tvirtino protas.

Netrukus Sofijos nuotaika visiškai subjuro, ji juto kylant pyktį. Pyko ant mamos, kuri visą gyvenimą melavo, o tiesą pateikdavo kaip pasaką. Po truputį, kad dukrelė nepervargtų. Sofija sugniaužė kumščius. Ji dar galėjo suprasti, kodėl Ema nepasakojo jai, mažai mergaitei, apie prakeiksmą. Bet tikrai nebūtų palūžusi, jei suaugusi būtų sužinojusi savo šeimos istoriją.

Sofija užsimokėjo ir nuskubėjo į viešbutį įgyvendinti savo plano. Ji paėmė rankraštį ir ėmė vartyti ieškodama to žmogaus pavardės. Bet nerado. Atsidususi padėjo lapus į šalį. Kaip užkerėta. Tomo Holdeno šioje istorijoje nebuvo.

Mergina buvo pernelyg suirzusi, kad skaitytų nuo tos vietos, kur liovėsi ryte. Ji nebuvo tikra, ar iš viso verta skaityti iki galo. Galbūt po laidotuvių iš karto reikia skristi namo, atsisakyti palikimo, rankraštį sunaikinti, o mamą prisiminti tokią, kokia rodėsi esanti – hamburgietė Vorteman!

Danidinas, 1863 m. gruodis

Anai buvo sunku atitraukti akis nuo mirusios draugės. Ji ilgai stovėjo kaip apduota.

Pribuvėja Elizabeta Ginsberi buvo visiškai išsekusi. Kūkčiodama paprašė Anos pakviesti Merės vyrą.

– Aš nesugebėsiu to pasakyti. Džono Makdauelo kūdikis – pirmas, kuriam nesugebėjau padėti ateiti į pasaulį, – kūkčiojo ji.

Vargšas Džonas, galvojo Ana šluostydamasi ašaras. Bet paraudusios akys iš karto viską išdavė.

Džonas Makdauelas žingsniavo po prieškambarį pirmyn atgal. Kai pasirodė Ana, sustingo. Jo veidas pasidarė pilkas ir keleriais metais paseno, jis skausmingai paklausė:

– Ji mirė?

Ana tylėdama linktelėjo.

Džonas Makdauelas ėmė garsiai kūkčioti. Nespėjo Ana pakelti akių, kai jis užlėkė laiptais aukštyn.

Moteris bejėgiškai sudribo ant kėdės vis dar negalėdama suvokti, kas atsitiko. Atsivėrė durys, ir salone pasirodė Meibl, auklė, vedina mažuoju Timočiu. Ji dar nežinojo, kas atsitiko, nes vaikštinėjo su mažyliu prie namų. Ana ketino jos paprašyti, kad dar truputį pasivaikščiotų su berniuku, bet Timotis paleido Meibl ranką ir užsiropštė Anai ant kelių.

– Ar nori pas tetą Aną? – paklausė Ana drebančiu balsu.

– O taip! – Rusvaplaukis mažylis patikliai prisiglaudė.

– Sukraukit keletą vaiko drabužėlių. Pasiimsiu jį į namus. Ir pasakykit ponui Makdauelui, kad pasirūpinsiu Timočiu! – pasakė Ana auklei, ta nustebusi pažvelgė į ją, paskui netarusi nė žodžio šmukštelėjo iš kambario.

Ana supo Timotį ant kelių.

– Dar! – krykštė šis patenkintas. – Dar! Dar!

Grįžo nusiminusi Meibl, užverktomis akimis pažvelgė į Aną. Ji jautė tą patį, ką ir Ana: dar neseniai šiuos namus užliedavo skaidrus Merės juokas, o dabar jie tapo nebylūs. Ana jautė kylančias ašaras, bet susivaldė. Ką pagalvos pyplys?

– Ponas Makdauelas jums be galo dėkingas, – sukūkčiojo auklė ir puolė iš kambario.

– Mama! – šūktelėjo mažylis. – Mama, iki pasimatymo!

– Mama išėjo! – tarė Ana ir paėmusi vaiką už rankos greitai pasišalino.

Timotis liko pas Aną dvi dienas ir dvi naktis. Ji nepailsdavo su juo žaisti, berniukui patiko vežioti mažąją Klarą vežimėlyje. Kartais jis būdavo tikras padūkėlis, o pas Aną jautėsi gerai. Ir Anai buvo gerai, kai vaikas šalia. Su abiem vaikais ji būdavo labai užsiėmusi, todėl nebuvo kada skųstis likimu ir klausinėti: kodėl Merė? Net Kristianas šalia mažojo Timočio pasidarė malonesnis. Jis nešiodavo berniuką ant pečių ir siausdavo su juo. Žaisdavo su mažyliu jūrų keliones ir net padovanojo medinį geležinkelį.

Ana žvelgė į susižavėjusį berniuką apimta dvejopų jausmų. Ją jaudino Kristiano entuziazmas, bet matė, kad į dukterį jis nė nepažvelgia. Tikriausiai tikisi, kad kitą kartą bus berniukas, mąstė Ana, ir prisiekė daugiau jam negimdyti.

Kristianas buvo įmonės atstovybėje, kai pasirodė Džonas Makdauelas, išblyškęs iš sielvarto. Jis ketino pasiimti Timotį namo. Nors Ana tvardėsi, žiūrint į šį puikų žmogų baisiai sopėjo širdį. Jis papasakojo, kad Meibl, deja, galvotrūkčiais pabėgo, palikusi jį bėdoje. Auklė teisinosi po Merės mirties negalėsianti tarnauti jo namuose.

Ana tuoj pat pasiūlė Paulą, kol ras kitą, juk šią stropią pagalbininkę jai rado Merė. Bet Džonas nesutiko priimti pasiūlymo.

– Tada leisk Timočiui dienomis, kai esi darbe, likti pas mus. Bent kol ką nors rasi, – pasiūlė Ana.

Džonas su dėkingumu sutiko. Anos džiaugsmui nebuvo ribų. Nuo tada jis šešias dienas per savaitę rytais atvesdavo sūnų. Ana jautėsi laiminga galėdama bent šitaip atsilyginti savo draugei. Kartais, išsivedusi abu vaikus į sodą, pažvelgdavo į dangų mąstydama, ar Merė ją mato.

Atsidėkodamas už tai, kad Ana rūpinasi Timočiu, kuris vis dar tikėjo, kad mama netrukus grįš iš ilgos kelionės, prieš pat Kalėdas Džonas pakvietė Aną su vyru pietų. Bet tą dieną Kristianas turėjo neatidėliotinų reikalų atstovybėje. Būrelis maorių trukdė vieno laivo įgulai iškrauti prekes. Prekės galėjo sugesti, todėl Kristianas buvo priverstas grįžti į uostą derėtis.

Ana jokiu būdu nenorėjo likti viena su Džonu. Džonas ją labai traukė, nors vis dar gedėjo mirusios Merės. Merė tikriausiai būtų laiminga, jei jis netrukus rastų naują žmoną ir motiną savo sūnui. Bet aš vis tiek netinku šiam vaidmeniui, mėgino protinti save. Esu ištekėjusi. Nors ir nelaimingai, bet ką tai jaudina? Taigi jai nederėjo be palydovo pietauti pas kitą vyrą. Ji nusprendė atsisakyti.

Tačiau Kristianas nieko nenorėjo girdėti.

– Džonas – svarbus mano verslo partneris, todėl neturim teisės su juo elgtis šiurkščiai, – piktinosi jis.

Ana pabūgo jo ūmaus pykčio proveržio ir pažadėjo pietauti su Džonu.

Nervintis pradėjo jau rengdamasi. Gimus dukteriai ji sulieknėjo. Naujoji tamsaus šilko suknelė su ilgu plačiu sijonu, kurios korsažas dar labiau lieknino, gulėjo kaip nulieta. Užtat putlesnė pasidarė viršutinė kūno dalis, tai iškirptei, derančiai vakariniam drabužiui, teikė dar didesnio žavesio. Galima pagalvoti, kad užuot pietavusi su savo draugės našliu einu susitikti su meilužiu, šmėkštelėjo Anai galvoje kritiškai apžiūrinėjant save veidrodyje. Ji atrodė visiškai nederamai.

Veidrodyje pamatė, kad nuo tokių minčių veidas nuraudo iš gėdos. Ryžtingai nusimetė šį drabužį, pakeitė kuklesne, iki viršaus užsagstyta gedulinga suknele su juodu korsažu. Dabar atrodė visiškai kitaip, bet akys spindėjo kaip anksčiau. Taip Ana jausdavosi laukdama atvykstančio Frederiko. Išsigandusi tokių minčių krūptelėjo ir giliai atsiduso. Nebuvo kur trauktis. Kristianas pasiustų, jei ji atsisakytų kvietimo. Todėl moteris nustūmė šalin širdyje siaučiančius jausmus, atsisveikino su Klara, palikta Paulos priežiūroje, ir karieta nuvažiavo pas Džoną Makdauelą.

Džonas širdingai pasveikino Aną ir jausmingai padėkojo, kad atvyko net ir be Kristiano. Nespėjo ji apsidairyti, kai visos abejonės išgaravo, tarp jų įsivyravo įprastas gerų draugų atvirumas. Per gausias vaišes, kurių priruošė ekonomė Stela, Džonas atvirai prisipažino Anai, kad ilgisi Merės juoko.