Pamačiusi juodą pūkų kuodelį ant dukrytės galvos Ana krūptelėjo, nes tiek Kristianas, tiek ji pati buvo šviesiaplaukiai. Nejučia pagalvojo apie Hinės prakeiksmą, bet paskui prisiminė, kad dėdės Rasmuso plaukai irgi juodi kaip derva. Jis pasakojo, kad abiejų brolių Vortemanų plaukai sodrios juodos spalvos.
Mano gražuolis kūdikėlis, mintijo Ana švelniai braukdama pirštu per dukrytės kaktą, kai ši pasisotino.
– Nieko tau neatsitiks! – pažadėjo ji mažajai Klarai ir pašnibždom pridūrė: – Aš visuomet tave saugosiu. Tave ir tavo vaikus!
Po dukters gimimo Aną tarsi kas pakeitė. Įprastas liūdnas žvilgsnis išnyko. Iš jos akių spinduliavo tikras džiaugsmas. Jai niekas nebuvo per sunku – nei žindyti, nei keltis naktimis, – atvirkščiai, ji noriai darė viską, ko reikėjo dėl kūdikio.
Kristianas į tai žiūrėjo gana skeptiškai. Ana tai pastebėjo, bet manė, gal jis susirūpinęs, kad ji nepervargtų. Jis pasiūlė žmonai pasamdyti dar vieną auklę, bet Ana kategoriškai atmetė pasiūlymą. Ji norėjo, kad Klara priklausytų jai vienai.
Vieną vakarą, praėjus maždaug dviem savaitėms po dukters gimimo, Ana suprato, kodėl vyras taip vengia padėti prižiūrėti kūdikį. Ji atsigulė miegoti anksčiau nei paprastai, nes beveik pusę praėjusios nakties praleido prie kūdikio lovelės.
– Leisk jai parėkti! Tai stiprina plaučius, – suriko atžariai vyras, bet Ana nuskubėjo į vaikų kambarį guosti savo mažutės.
Ten ant kėdės šalia Klaros lovytės iš nuovargio ir užsnūdo.
Kai grįžo į lovą, išgirdo vyro žingsnius. Jis tyliai įėjo į kambarį ir nusirengė.
– Gal bent kartą pasirūpintum ir manimi, – suurzgė Kristianas lįsdamas po antklode.
Ana suvirpėjo visu kūnu. Nebuvo jokių abejonių. Jis norėjo užsiristi ant jos. Jai burna išdžiūvo. Vis dėlto prikimusiu balsu tarė:
– Nieko nebus. Aš dar nepagijusi po gimdymo.
Kristianas tik piktai pažvairavo.
– O kodėl kitos moterys prisileidžia vyrus vos pagimdžiusios? – paklausė grėsmingai.
– Esu tikra – kol žindo, tikrai neprisileidžia. Tai negerai, – paprieštaravo Ana tvirtu balsu stengdamasi paslėpti kylančią baimę.
Vyras paliko ją ramybėje kažką burbėdamas į barzdą, regis, toli gražu ne švelnius žodžius.
Dar tą pačią naktį Ana nusprendė visai išsikraustyti iš miegamojo. Ji nežinojo, kaip pavyks tai padaryti.
Priežastis atsirado šiek tiek vėliau, kai gydytojas apžiūrėjo Klarą, mat mažoji labai dažnai verkdavo. Gydytojas nustatė, kad ji kenčia nuo pilvuko spazmų. Anai atsirado dingstis persikelti miegoti į vaikų kambarį.
Kristianui tai aiškiai nepatiko, bet Ana nesileido perkalbama. Tik dabar jaunoji mama pastebėjo, kad jis vengia mažojo padarėlio ir darosi vis niūresnis. Iš darbo atstovybėje kas vakarą grįždavo vėlai. Ana manė, kad jis lankosi smuklėje, apie kurią kartą slapčia pakuždėjo Merė. Smuklė stovėjo prie uosto, ten buvo moterų, kurios linksmina nevedusius aukso ieškotojus. Kaip pasakojo Merė, ten lankydavosi ir vyrai, namie negaunantys to, ko geidžia. Kartą Ana apuostė Kristiano drabužius. Užuodė sunkių kvepalų kvapą, – dama tokiais niekada nesikvėpintų. Jai buvo vis tiek, ji netgi lengviau atsiduso, nes Kristianas jos nebevargino. Pagaliau ji turėjo tai, apie ką svajojo, – nuostabų vaikelį. Daugiau jos laimei nieko nestigo, ir ji prisiekė, kad greičiau nužudys vyrą nei prisileis artyn.
Nors Anai visai nerūpėjo, kur išsilieja vyras, rūpestį kėlė kai kas kita. Kelis kartus vėlai naktį ji buvo pabudusi nuo dundėjimo ant laiptų ir garsaus jo šūkaliojimo.
Rytais pusryčiaujant iš burnos sklindantis dvokas nekėlė abejonių: Kristianas per daug geria. Ana vis ketino su juo pasišnekėti. Tik ne šiandien, nes galbūt šiandien gimdys Merė. Ana laukė žinių. Ji per daug nervinosi, tad rimtą pašnekesį su Kristianu nukėlė vėlesniam laikui. Kai gims Merės vaikas, tada ir pasišnekės.
Gruodžio 8-ąją Merė pradėjo gimdyti. Vėlavo savaitę, tad jaunajai mamai nebuvo ko jaudintis. Tą dieną ji buvo kaip niekada gerai nusiteikusi. Kai sąrėmiai liaudavosi, smagiai pokštaudavo.
– Būtų puiku, jei gimtų mergaitė! Tada Klara turėtų žaidimų draugę, jos įsimylėtų brolius ir mes švęstume dvigubas vestuves, – kūrė planus juokdamasi, kai stiprūs skausmai trumpai atlėgo.
Ana laikė jos ranką. Jai buvo didelė garbė padėti draugei sunkią valandą. Be Merės nebūtų išsivertusi, kai gimdė Klarą.
Tą dieną dukterį Ana paliko su Paula, ši taip pat be galo mylėjo mažylę. Anai buvo taip sunku skirtis su dukra, kad Paula išstūmė ją pro duris tarusi:
– Jūs gi ne į Europą išvykstat!
Nors Merė juokėsi ir pokštavo, Anai kilo įtarimų. Ar šis išblyškęs, beveik permatomas veidas juodais paakiais – tai Merės veidas?
Atrodė, kad Merė nepastebi niūrios aplinkinių nuotaikos. Ji visus šnekino mėgindama prajuokinti. Bet Ana jautė, kad draugei prastai. Rimtas pribuvėjos veidas po dar vienos apžiūros nekėlė jokių abejonių.
Staiga Merė taip šaižiai sukliko, kad aplinkiniams kraujas sustingo gyslose, o paskui viskas vyko labai sparčiai.
Elizabeta Ginsberi, patyrusi pribuvėja, sušnibždėjo Anai į ausį:
– Viešpatie Dieve! Jis guli atbulas!
Ana žinojo, ką tai reiškia. Jei pribuvėjai nepavyks apsukti kūdikio motinos įsčiose, kad eitų galvute pirmyn, kils pavojus ir motinai, ir kūdikiui. Ji nebuvo tikra, ar Merė jaučia, koks pavojus jai gresia. Draugė narsiai atlaikė baisiausius skausmus. Kai nebegalėdavo tverti, rėkdavo, o šiaip kentė sukandusi dantis. Ana drąsinamai šypsojosi draugei, o ši taip spaudė ranką, kad, rodės, sutraiškys. Senajai pribuvėjai stengiantis apsukti kūdikį prakaitas tekėjo upeliais.
– Karšto vandens! Paklodžių! – paliepė ji, Ana pašoko iš vietos ir nubėgo. Jai neliko nieko kita, tik melstis siuvant iš virtuvės į miegamąjį.
Ana nebeprisiminė, kiek kartų taip bėgiojo. Girdėjo tik klyksmą, kurio draugė nebegalėjo sulaikyti, ir sunkų savo šnopavimą. Kartą vėl įėjusi į miegamąjį su dubeniu sutiko Elizabetos Ginsberi žvilgsnį. Ji vos vos palingavo galvą. Ana suprato. Padėjo dubenį, virpėdama priėjo prie draugės lovos ir paglostė šlapią, šaltą veidą. Merės akyse atsispindėjo vykstanti tragedija. Regis, ji žinojo, kad nei jai, nei kūdikiui nėra jokios vilties. Ir vis dėlto šypsojosi, tarsi norėtų padrąsinti draugę.
– Ana! – išspaudė sutelkusi jėgas. – Mieliausioji Ana, ar gali man kai ką pažadėti?
Ana linktelėjo stengdamasi nepravirkti.
– Mano Timotis… jam reikia artimo žmogaus, o tave jis labai myli. Būk jam kaip mama, ir Džonas, jis… – Ji dar kartą garsiai suvaitojo, pažvelgė į Aną plačiai atmerktomis akimis, ir jos galva pasviro į šalį.
Anai kūnas krūpčiojo nuo verksmo. Drebančia ranka ji vis glostė negyvos Merės sulipusius plaukus. Ji nenorėjo patikėti tuo, kas įvyko, tik kūkčiojo:
– Mere! Mere!
Danidinas, 2007 m. gruodžio 27 d.
Sofija atsargiai padėjo rankraštį ant antklodės, nes nieko nematė. Veidu sruvo ašaros, ji energingai jas šluostė.
Pažvelgusi į viešbučio laikrodį pamatė, kad jau devynios valandos. Pusryčiai buvo tik iki pusės dešimtos. Mergina skubiai palindo po dušu, apsivilko žydrąją Džuditos suknelę ir apsiavė basutes.
Po menkų pusryčių paprašė miesto plane parodyti, kaip pasiekti centrą, kur parduotuvėje galėtų įsigyti oro sąlygas atitinkančių drabužių.
Lauke buvo vasariškai karšta, o parduotuvėje, kurioje veikė kondicionieriai, vis dar skambėjo Jingle Bells , nors Kalėdos jau praėjo. Kalėdinės dekoracijos ir šurmulys padėjo Sofijai bent akimirką užmiršti, kur ji ir kas ją čia atvedė. Ji apvaikščiojo moteriškų drabužių skyrių, matavosi įvairiausius drabužius ir pagaliau nusprendė nusipirkti tris paprastas sukneles su siauromis petnešėlėmis, kostiumėlį vėsesniam orui, dvejus džinsus, kelis vasarinius komplektėlius, basutes ir sportinius batelius.
Читать дальше