Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Aš pasirūpinau laidotuvėmis, gavau leidimą laidoti dar šiais metais. Išimties tvarka jos gali įvykti šeštadienį, gruodžio 29-ąją, jei jums tinka.

– Gerai! Dėkoju už tai, ką dėl manęs padarėt, – sušnabždėjo ji prikimusiu balsu.

Jie tylėdami važiavo per Danidiną, retkarčiais tylą nutraukdavo Džono pasakojimas apie pastatus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

– Pažvelkit dešinėn – tai pirmoji negotikinė presbiterionų bažnyčia, pradėta statyti 1874 metais, dar Roberto Lousono, mūsų garsiausio architekto.

Roberto Lousono? Ar tai ne tas pats architektas, kuris projektavo Makdauelų namą? Namą, į kurį Merė nespėjo persikelti? Ar jis dar stovi?

Jie išvažiavo iš senamiesčio ir pasuko Sent Kildos pusėn. Sofija paklausė, ar ne šiame kelyje žuvo jos mama. Džonas papurtė galvą.

– Tai įvyko toliau, Tahunos kelyje. Šiandien mes ten nevažiuosim. O gal norit apžiūrėti namą?

– Ne, jokiu būdu!

Kai Džonas sustojo prie policijos nuovados, Sofija virpėjo visu kūnu. Linkstančiais keliais ji įėjo į pastatą.

Budinčio policininko veide atsispindėjo užuojauta. Be žodžių jis padavė Sofijai Emos rankinę, per stebuklą likusią sveikutėlę. Mergina klausiamai pažvelgė į policininką, o šis paaiškino:

– Ji tikriausiai po smūgio iškrito pro atvirą langą.

– Ponas Franklinas sakė, kad yra liudytojas, matęs nelaimingą atsitikimą.

– Taip, ponas Vilsonas, važiavęs iš paskos nemažu atstumu. Jis matė, kaip jūsų mama staiga ėmė stabdyti, tikriausiai kad nesuvažinėtų šuns, automobilis šoko į šalį ir nusirito nuo kelio. Liudytojas vos spėjo sustabdyti savo mašiną.

– Šuns? – pakartojo Sofija bespalviu balsu. – Ji stabdė, kad nesuvažinėtų šuns?

Pašnekovas linktelėjo.

– Ar turit to žmogaus adresą? – pasiteiravo Sofija.

– Taip, žinoma. Jis paliko vizitinę kortelę, jei giminaičiai norėtų su juo pasišnekėti, – policininkas padavė jai kortelę.

Mergina pažvelgė į ją.

– Jis yra privatus detektyvas, – sumurmėjo Sofija ir atkišo vizitinę kortelę advokatui.

– Žiūrėk man, Vilsonas, senasis knyslys! Pas jį būtinai reikia apsilankyti! – šūktelėjo advokatas.

– Būkit tikras! Rytoj pat apsilankysiu Princų gatvėje!

Dar tariant tuos žodžius Sofiją perskrodė mintis: Princų gatvė? Ar ne ten išvydo pasaulį Klara?

Sofija greitai atsisveikino ir išskubėjo į lauką. Jai buvo negera. Atrodė, kad pateko į didžiulį labirintą, kurio visi keliai klaidina. Važiuojant atgal į Danidiną ji laikė suspaudusi rankinę, kurią prieš kelias savaites pirko kartu su mama. Tai buvo vienintelis jai likęs mamos daiktas. Raudona odinė Mandarina Duck rankinė.

Danidinas, 1867 m. liepos 19 d.

Ana susisupo į vilnonį paltą, kurį buvo užsimetusi ant pokylio suknelės. Šalta, audringa ir lietinga žiemos diena ne itin tiko pasilinksminimams. Ji jau ilgokai stovėjo prie namų durų Princų gatvėje ir laukė karietos. Svarstė, gal dar kartą grįžti į vaikų kambarį pabučiuoti Klaros ir Timočio. Paulai toks elgesys nepatiktų.

– Juk vykstat viso labo į šventę, o ne į kelių savaičių kelionę laivu! – pareiškė ši pamačiusi, kaip Ana vis bėginėja pas vaikus ir juos bučiuoja.

Paula iškėlė rankas virš galvos ir suplojo perspėdama, kad mažieji, audringai apkabinę Aną, nesuteptų pokylio suknelės.

Ana giliai atsiduso. Ne, verčiau kantriai lauks karietos ir važiuos į Džono Makdauelo atsisveikinimo šventę, nors ir išgyvendama prieštaringus jausmus. Neseniai Džonas išrinktas į naująjį parlamentą Velingtone, tad po kelių dienų išvažiuos iš miesto. Nuo minties, kad jo čia nebebus, Anai pasidarė labai liūdna. Vienintelė paguoda, kad jos globai paliekamas Timotis, o kiekvieną laisvą minutę Džonas grįš į Danidiną aplankyti berniuko. Anai buvo sunku jį įtikinti, kad sūnus daug geriau jausis jos namuose nei svetimame krašte, retai turėdamas progą pabūti su tėvu. Be to, Klara ir Timotis buvo neatskiriami draugai, nes augo kaip brolis ir sesuo. Šviesiaplaukis mažylis po Merės mirties beveik visą laiką praleisdavo pas Aną. Timotis jai pasidarė brangus kaip savas vaikas.

Kristianas irgi mylėjo berniuką ir labai lepindavo. Anai būtų buvę skaudu, jei jis vis dar būtų nekreipęs dėmesio į Klarą, bet vyro požiūris į dukterį iš pagrindų pasikeitė. Jis stengėsi pildyti visus jos pageidavimus. Kai žvelgdavo į ją, veido bruožai pasidarydavo švelnesni, tas didelis nerangus vyras tapdavo jaukus kaip vaikas ropinėdamas po grindis su dukra ant nugaros. O ši tik ragino:

– No, arkliuk, no!

Toks Kristianas būdavo tik blaivas, o tai atsitikdavo vis rečiau.

Jei vakarais iš viso grįždavo namo, tai dažniausiai visiškai girtas. Ana dažnai girdėdavo jį naktimis klupinėjantį prie jos miegamojo, kuriame užsirakindavo bijodama, kad vyras neįsibrautų.

Nuo to karto, kai Kristianas pirmą kartą sumušė Aną, jie gyveno ne kaip vyras ir žmona, o kaip du abejingi vienas kitam žmonės, priversti būti šalia. Kristianas rūpinosi, kad ji turėtų stogą virš galvos ir pakankamai maisto, ji prižiūrėjo namų ruošą ir pirmiausia vaikus, kurie buvo visas jos džiaugsmas. Be to, ji lydėdavo vyrą į visus verslo renginius, vaidindama gražią žmoną vyro pašonėje. Kristianui būdavo labai svarbu, kad miesto visuomenė jį puikiai vertintų. Ligi šiandien, kai nevalyvas paršlitiniavo namo apie vidurdienį, krito ant lovos ir užparpė taip, kad niekas jo negalėjo prikelti.

Ana kantriai prisėdo prie jo ir ėmė švelniai kalbinti ruoštis į Džono šventę. Bet Kristianas tik plakė rankomis aplink save ir vogravo:

– Palik mane ramybėje!

Tada Ana nusprendė irgi niekur nevykti, bet kai Kristianas pagaliau pabudo, baisiai ją dėl to išplūdo. Apimtas siuto priepuolio įsakė važiuoti vienai. Pilnomis ašarų akimis moteris apsivilko pokylio suknelę, užsakytą šiai progai pas poną Hoangą.

– Jūs su ja atrodot pritrenkiamai! – sušuko Paula ir susirūpinusi pažvelgė į jos užverktas akis.

Kai privažiavo karieta, Ana dar kartą apsidairė tikėdamasi, gal Kristianas su savo puikiu kostiumu išeis pro duris. Veltui. Ji žinojo: jei Kristianas nepasirodys pokylyje, kils daugybė paskalų. Blogiausia, kad dėl Kristiano naujosios gyvensenos kentėjo verslas. Ana slapčia suko galvą, kaip jiedviem su Klara reikės gyventi. Jei ne pinigai, Džono kas mėnesį duodami už Timočio priežiūrą… Retkarčiais ji svarstydavo, ar nevertėtų su dukrele grįžti į Hamburgą, nes su vaiku ant rankų Vortemanams būtų sunkiau ją išmesti į gatvę. Bet šis žemės lopinėlis buvo Klaros gimtinė, be to, Ana nenorėjo atimti iš dukters tėvo.

„Mažoji pilis“, kaip Danidine buvo vadinami Džono Makdauelo namai, stovėjo ryškiai apšviesta. Karietos grūdosi prie įėjimo. Atrodė, kad čia susirinko visas miestas. Ana pasijuto nejaukiai. Argi būtina vienai nerti į tą šurmulį? Jai širdis šokinėjo krūtinėje pagalvojus, kad šoks su Džonu. Ji pajuto neapykantą smalsioms kūmutėms, kurios erelio žvilgsniu seks kiekvieną jos žingsnį. Moteris iš lėto žengė į svetainę.

Emilė Braun, teisėjo Semo žmona, pasveikino Aną perdėtai jausmingai:

– Ponas Hoangas pranoko pats save! – Jos žvilgsnyje slypėjo kažkokia klasta, ji tarsi ko ieškodama apsidairė. – O kurgi jūsų vyras? – Šypsena dingo iš jos veido.

– Deja, jis negalėjo manęs lydėti. Išvykęs verslo reikalais, – sumelavo Ana nė neraudonuodama.

Emilė Braun tuoj pat savininkiškai čiupo savo Semą už parankės.

– Na, vyrai dėl to tik apsidžiaugs, – įgėlė. Teisėjas griežtai pažvelgė į žmoną, bet ši apsimetė to nepastebėjusi. – Pikti liežuviai tauškia, kad jūsų vyras įniko lankytis namuose greta uosto ir prekybos atstovybės. Ketinat persikelti?