Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Džonai, ar iškepsi kepsnius ant grotelių? – pašaukė Džudita suardydama tylą.

– Pareiga šaukia, – pajuokavo Džonas vokiškai ir pasuko prie kepsninės.

Sofija irgi atplėšė akis nuo gamtovaizdžio ir patraukė į namą pas Džuditą padėti ruošti salotų. Su Džudita virtuvėje skutant morkas vėl apėmė atostogų nuotaika. Ar turiu teisę dalyvauti linksmame vakarėlyje su kepsniu, kai vargšė Ema laukia laidotuvių, dilgtelėjo Sofijai ir iškart pasidarė labai šalta. Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės, kad sušiltų.

– Jei reikia švarkelio, vienas guli mano kambaryje ant kėdės, – išgirdo sakant šeimininkę.

Džudita buvo atidus žmogus, viską pastebintis. Tai Sofija įsidėmėjo dar kontoroje.

– Ne, dėkoju, panele Palmer, – atsakė ji ir dėl tikrumo pridūrė: – Staiga prisiminiau, kodėl esu šioje nuostabioje šalyje. Neturiu teisės mėgautis malonumais, kai mano mama guli kažkur šaldytuve.

– Džudita, aš vardu Džudita, – atsiliepė advokatė. – Kas pasakė, kad gedi tik tas, kuris skęsta ašarose ir užsidaro nuo viso pasaulio?

– Bet aš iš tikrųjų negedžiu. Tai blogiausia. Niekas nevyksta. O juk Ema buvo mano mylimiausias žmogus.

– Sofija… ar galiu jus vadinti Sofija?

– Žinoma!

– Visai normalu, kad jūs negedit taip, kaip gedėtumėt, jei būtumėt radusi savo mamą mirusią lovoje. Tik pamąstykit: jūs tik vakar sužinojot, kad mama į kapus nusinešė paslaptį ir kad ta paslaptis yra susijusi su mūsų šalimi.

– Taip, jau perskaičiau dalį jos užrašų. Matyt, ji turėjo, tai yra mes turėjom, čia atkeliavusių protėvių. Manau, ten kalbama apie proproprosenelę…

– Mergaitės, ar aš jums trukdau? – įsiterpė Džonas, matyt, jau užkūręs kepsninę.

Sofija nutylėjo, ką ketino sakyti. Advokato akivaizdoje ji jautėsi daug labiau sukaustyta nei su Džudita.

– Vyrai visuomet trukdo, kai dvi moterys plepa, – pajuokavo Džudita, draugiškai kumštelėjo partneriui į pašonę ir įspraudė jam į rankas pilnus dubenis salotų.

Moterys nusekė paskui jį į terasą, Džonas užsijuosė prijuostę ir apsiginklavęs žnyplėmis ėmėsi darbo prie kepsninės. Sofija susidomėjusi stebėjo jį. Ji vos kelis kartus buvo kepsnių vakarėliuose. Tėvų namuose tokių dalykų nebūdavo, vėliau, studijuodama Londone, kokius du tris kartus ji buvo pakviesta valgyti kepsnių, vadinamų barbecue .

Džonas Franklinas pasirodė esąs patyręs kepėjas. Ėriena, kurią išdėliojo į lėkštes, buvo gražiai apskrudusi, o viduje rožinė. Retai pasitaiko laimė valgyti tokią gardžią mėsą. Staiga Sofija pasijuto išalkusi kaip vilkas. Be apsimestinio santūrumo mėgavosi kepsniu. Prie jo Džudita atnešė šalto kaip ledas Crémant . Čia, pačiame pasaulio pakraštyje, Sofija nesitikėjo tokio tauraus gėrimo. Ji skonėjosi savo mėgstamiausiu vynu, kai advokatai įsiaudrinę diskutavo apie profesinius dalykus.

– Šiandien Mileris, tas prasčiokas fermeris, nuo kurio pabėgo žmona, vidury teismo posėdžio dėl skyrybų pašnibždėjo, kad mano šeimoje irgi įsimaišęs bent vienas maoris, ir prisiekė atkeršyti.

– Priimčiau tai kaip komplimentą, – atšovė Džonas.

– Suprantama, aš taip ir darau, viena mano prosenelė buvo maorė. Iš vaitahų genties. Proproproprosenelė išvarė iš genties savo dukterį, nes ši ištekėjo už baltojo fermerio. Vargšė mergina vėliau nusiskandino, nes nežinojo, kur jos vieta. O šis, nors ir pats turėjo vaiką, visą gyvenimą prikaišiojo žmonai, kad augina nesveiką dukrytę. Gimdydama ji vos nenumirė. Mano senelė pasakoja šią istoriją vis ką nors pridėdama. Deja, pamiršau, kuo vargšė vardu. Jos vardas buvo ilgas, maoriškas. Niekada jo neprisiminsiu.

– Džudita, tada jūs tikriausiai žinot, ką reiškia Ka mate ? – įsiterpė Sofija ir pajuto, kad širdis suspurdėjo.

– Žinoma, domėjausi maorių kalba ir kultūra. Ir nenuostabu, juk aš paveldėjau jų genus, tai išduoda mano išvaizda. Ka mate reiškia „aš mirštu“, bet gali reikšti tiesiog mirtį.

– O ką reiškia, kai ginkluoti maoriai progiesmiu kartoja Ka mate ir kaišioja liežuvį?

– Iškišant liežuvį nuvejamos blogio dvasios, dažnai tai susiję su haka .

– O kas yra haka ? – susidomėjo Sofija.

– Tai toks karo šokis. Prakeiksmą užtraukiantis ritualas, kuriuo priešininkui demonstruojamas pranašumas ir įvaroma baimė. Žinokit, maoriai yra puikūs kariai!

– Ar tai kaip nors susiję su jūsų istorija? – pasiteiravo Džonas Franklinas.

– Ne ne! – skubiai numojo Sofija. – Kartą skaičiau istoriją apie baltaodį emigrantą, gyvenusį XIX amžiaus viduryje, jis nuskriaudė jauną maorę, ir tada jos genties broliai šoko haka .

– Na, jis turėjo džiaugtis, kad iš viso paliko jį gyvą. Tikriausiai tas vyras gentyje turėjo galingą užtarėją, – ramiai paaiškino Džudita.

– Regis, maoriai prakeikė jo palikuonis. Aš nežinau, kas geriau.

– Suprantu. Makutu, maorių prakeiksmai, baisūs.

Sofija nejučia krūptelėjo.

– O kas yra Pakeha ? – paklausė dar.

– Tai europietis, arba baltasis žmogus, – atsakė Džudita ir įdėmiai pažvelgė į Sofiją. – Domitės maoriais ar norit sužinoti, kodėl taip vadinamas jūsų vasarnamis? – paklausė atsargiai.

– Vasarnamis! – greitai pakartojo Sofija ir padėkojo už informaciją.

Ji visiškai neketino jiems pasakoti tos istorijos. Galbūt jie tiki maorių prakeiksmo galia. Todėl pokalbis nukrypo į Naujosios Zelandijos turizmą, kuris pasidarė intensyvesnis, kai filmuojant „Žiedų valdovą“ šalies gamtovaizdis išgarsėjo visame pasaulyje.

– Atleiskit, aš mirtinai pavargusi, – tarė Sofija po gardaus deserto.

Džonas Franklinas tuoj pat pašoko ir pasisiūlė nuvežti į viešbutį.

Atsisveikinant Džudita nuoširdžiai apkabino Sofiją.

– Ateikit į mūsų su Džonu Naujųjų metų vakarėlį paplūdimyje. Prašom, turit ateiti, ypač dabar, kai Tomas nuolat palieka mane bėdoje, – tikino ji.

Džonas Franklinas prisidėjo prie kvietimo.

Grįžtant Sofija atsargiai pasiteiravo apie Džuditos vyrą.

– Ji netekėjusi. Tomas vertina gyvenimą ne santuokoje. Bet ji yra jo didžioji meilė, – pasakojo Džonas susimąstęs. – Ir vis dėlto tai nesulaiko Tomo, kai padėtis pasidaro nemaloni. „Pakvėpuosiu grynu oru gamtoje“, – sako jis. Džudita net teisina jį. Tomas augo globėjų šeimose, todėl skeptiškai žiūri į nepriekaištingą šeimą. Be to, Džudita labai sielojasi dėl jo pabėgimų. Todėl per Naujuosius metus mes turėsim guosti mano vargšę kolegę.

Sofija pajuto, kaip širdis šoktelėjo krūtinėje. Jis tarsi savaime suprantamą dalyką ištarė „mes“, jai būtų reikėję nesutikti, nes vis dar abejojo, ar dalyvaus vakarėlyje.

– Jei dar būsiu čia! – atsakė kimiu balsu.

Kai Džonas sustojo prie viešbučio, Sofija sunkia širdimi išlipo iš visureigio.

– Iki pasimatymo. Ir dėkoju, kad pavėžėjot, – pasakė sausai.

– Iki šeštadienio! Gedulingos mišios Green Park kapinių koplyčioje dvyliktą. Pakviečiau presbiterionų dvasininką. Atvešiu jį maždaug vienuoliktą.

Sofija sutrikusi pažvelgė į advokatą.

– Ką tokį?

– Dvasininką.

– Taip, supratau, bet kodėl presbiterionų?

Džonas Franklinas atsiduso. Jau ketino atsakyti, bet Sofija užbėgo jam už akių.

– Kodėl mano mamai nebūti presbiterionei? Juk ji Naujosios Zelandijos pilietė. Viešpatie, ar suprantat, kaip mane visa tai glumina? Tik įsivaizduokit – po mirties išaiškėja, kad mama buvo visiškai kitoks žmogus, nei tu manei! Kad tavo šeima kilusi iš Timbuktu ar dar iš kur nors. Ir paskutinis dalykas, pats paskutinis… – Sofija nė nepastebėjo, kaip pakėlė balsą.