Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Aš suprantu jus, Sofija, tikrai, – ramino Džonas.

Jis švelniai ją apkabino ir tvirtai priglaudė, o ji pasikūkčiodama pravirko.

Po visos amžinybės Sofija išsivadavo iš glėbio, pažvelgė į Džoną Frankliną paraudusiomis akimis ir sukūkčiojo:

– Dėkoju. Džuditai ir jums, jūs man tokie geri.

– Gal man eiti kartu? – paklausė jis kiek padvejojęs.

Sofija tuoj pat prisiminė Aną, kuri apnikta sunkių minčių nesugebėjo atsakyti į Džono bučinį. Sofija jautė, kad šią akimirką negali pasitikėti savimi. Ji buvo sutrikusi, liūdna, vieniša. Negalima kviesti į kambarį jautriojo advokato… Ne! Sofija prisivertė galvoti apie Janą, kuris laukia kitame pasaulio krašte.

– Ne, dėkoju, kaip nors pati susidorosiu, – atsakė skubiai, apsisuko ant kulnų ir dingo viešbutyje.

Džonas, galvojo ji, keista – Anos didžioji meilė irgi buvo Džonas.

Danidinas, 1869 m. spalio 26 d.

Vieną šiltą pavasario dieną Ana sėdėjo pintame krėsle sode ir stebėjo žaidžiančius vaikus. Klara į savo šeštąjį gimtadienį buvo pakvietusi šešis vaikus.

– Kitais metais pakviesiu septynis, dar kitais aštuonis, – dėstė su jai būdingu dalykiškumu.

Vaikai žaidė slėpynes ir buvo pažirę į visas puses.

Ana gurkštelėjo arbatos ir suraukė kaktą. Rūpestis dėl mažos šeimos tapo nebepakeliamas. Nežinodama nieko konkretaus apie vyro verslą, ji nujautė, kad jis ne toks sėkmingas, kaip tikėjosi Kristianas. Pastebėjo, kad dėdė Rasmusas siuntinėja perspėjančius laiškus, o Kristianas kaskart nušluoja juos nuo stalo niekinamai burbėdamas:

– Ką jis nusimano!

Džonas ištesėjo pažadą – prieš išvažiuodamas pasišnekėjo su Kristianu, tik to pokalbio poveikis buvo justi vos dvi savaites. Paskui viskas pasidarė dar blogiau. Vis dažniau vyras nakvodavo savo name prie uosto. Tai nebuvo blogiausia. Daug blogiau būdavo tomis naktimis, kai jie susitikdavo prie Klaros miegamojo durų. Kristianui sumanius pademonstruoti švelnumą dukrai, Ana stengdavosi sutrukdyti ją žadinti. Nors ir atsisakydavo savo ketinimo, vyras dažnai tėkšdavo Anai skambų antausį. Jie vis dar gyveno Princų gatvėje, dabar jau gana judrioje. Danidinas tapo didžiausiu Naujosios Zelandijos miestu, neseniai jame buvo atidarytas universitetas – Otago universitetas. Nors šalis klestėjo, statybos ant kalvos buvo pristabdytos. Kristianas nė žodeliu nepaaiškino kodėl, bet Ana nujautė priežastį.

Kartais Ana ilgėdavosi žmogaus, kuriam galėtų pasipasakoti apie savo gyvenimą šalia neištikimo girtuoklio, bet aukštuomenės damos, užuot siūliusios draugystę, žvelgdavo į ją su atviru nepasitikėjimu.

Ana niekada sau neatrodė itin graži, bet pavydūs damų komplimentai neleido abejoti, kad į ją žvelgiama kaip į gundančią gražuolę, pavojingą vyrams. Nuo tada, kai gimė Klara, Anos skruostai nuolat žydėdavo raudoniu, ir ji nebešukuodavo savo vešlių plaukų taip kukliai kaip Hamburge. Per kiekvieną apsilankymą Džonas švelniai žvelgdavo į ją, bet Ana buvo nusprendusi neišsiduoti. Po jo prisipažinimo per atsisveikinimo puotą jie daugiau nė karto nuoširdžiau nesikalbėjo.

Apie tai Ana ir galvojo prižiūrėdama siaučiančius vaikus.

Ak, Džonai! Kaip džiaugiuosi, kad šiandien tave pamatysiu, mąstė žiūrėdama, kaip jos duktė įsakinėja draugams. Klara buvo smulkutė, bet vos parodydavo balsą, visai nederantį prie gležnos figūros, visi kaipmat imdavo šokti pagal jos dūdelę. Tuo trapiu žavesiu ji pavergė ir tėvo širdį. Ta meilė buvo abipusė. Mergaitė irgi buvo prisirišusi prie tėvo. Laisvus sekmadienius leisdamas su dukra, Kristianas negerdavo nė lašo. Stiprus ryšys tarp tėvo ir dukters buvo toks aiškus, kad kėlė Anai prieštaringus jausmus. Ji labai džiaugėsi, kad duktė apdovanota tėvo meile, bet žinojo: pati šio vyro niekada nemylėjo ir nemylės.

– Mama, aš pasislėpsiu po tavo kėde, – nutraukė motinos mintis Klara.

Mergaitė puikiai kalbėjo angliškai, šią kalbą gerai išmoko ir Ana. Ji paglostė tamsias dukters garbanas ir leido palįsti po krėslu. Jei Ana nebūtų buvusi tikra, kad Klara – Kristiano vaikas, pati tuo nebūtų patikėjusi. Klaros plaukai buvo tankūs, garbanoti ir tamsūs, oda šviesi ir beveik permatoma.

– Gražus vaikas, – girdėdavo Ana pagyrimus.

Svetimas vaikas, mąstydavo ji. Ana dievino mažylę, bet Klara neturėjo nė vieno bruožo, apie kurį būtų galėjusi pasakyti: tai ji paveldėjo iš manęs. Pribėgo Timotis.

– Teta Ana, o kur Klara? – paklausė pridusęs.

– Tu jos ieškai? Tada nesakysiu! – nusijuokė Ana.

– Ne, tik noriu pasislėpti kartu su Klara.

Ana tylėdama parodė žemyn.

To stipraus ir linksmo berniuko veidu šmėkštelėjo šypsena, ir jis pabandė įsisprausti po kėde. Vaikai buvo neatskiriami. Kai išmoko vaikščioti ir kalbėti, Klara ėmė vadovauti šiam mažajam saulės spindulėliui. Ir jis darydavo viską, ką paliepdavo guvioji princesė.

– Ar galiu pas tave pasislėpti? – nedrąsiai paklausė Timotis.

– Pažiūrėsim! – atsakė jos duktė oriai, o paskui pridūrė: – Gerai jau, tik jei gerai prie manęs prisispausi.

Vaikai nutilo, netrukus Ana išgirdo Timotį šnabždant:

– Klara, kai užaugsiu, noriu tave vesti!

Jo žodžiai sujaudino Aną. Ji dažnai pagalvodavo, kad jųdviejų niekuomet neišskirsi. Tada Ana būtų amžinai surišta su Džonu Makdauelu.

Klara nespėjo atsakyti, nes ieškančiųjų būrys aptiko slėptuvę. Vaikai vos neišstūmė Anos iš krėslo šaukdami:

– Klara, Timoti, mes jus suradom!

Vaikai išlindo iš po kėdės, Klara pirmoji, pikta kaip keršto deivė, paskui Timotis, nuleidęs galvą kaip primuštas šunelis.

– Jūs mus radot, nes Timotis kalbėjo. Tai nesiskaito, – karščiavosi Klara su aiškiu priekaištu balse.

Anai širdis sugrudo žiūrint į mažąjį berniuką, kuris nuo draugės priekaištų nuraudo kaip vyšnia. Ana atsiduso. Kaip ji norėjo tarti kokį malonų žodelį berniukui, apginti, bet spėjo susilaikyti. Būtų negerai kištis.

– Dabar žaiskim gaudynių!

Tai tarusi Klara nusivedė vaikus į kitą sodo pakraštį. Šie triukšmingai nusekė paskui.

Ana vėl ėmė stebėtis, kaip mažai mergaitiškų bruožų turi jos mergaitė. Tenka sutikti, kad Klara paveldėjo pagrindinius Kristiano būdo bruožus.

Tą akimirką Ana už nugaros išgirdo energingus žingsnius. Nė neatsigręžusi žinojo, kieno jie.

– Labą dieną, Ana!

Jo šilto balso su niekuo nesupainiotų.

Ji pašoko iš vietos ir atsisuko, kad jis galėtų ją apkabinti. Ana niekada neatsisakys tokio pasveikinimo. Jis trukdavo ilgiau, nei įprasta, bet vis dėlto per trumpai, kad teiktų peno apkalboms.

– Paula, – šūktelėjo Ana ekonomei, – prašom atnešti arbatos ponui Makdauelui!

Dūsaudamas Džonas sudribo į krėslą šalia Anos.

Jis atrodo puikiai, dingtelėjo Anai. Juodi garbanoti plaukai, gražiai apkirpta barzda. Ir dar plonos angliškos vilnos eilutė. Palyginti su Kristianu, labai elegantiškas vyras, besirūpinantis savo išvaizda, pagalvojo su skausmu.

– Kaip tau sekasi, Ana?

– Negaliu skųstis. Vaikai kas dieną teikia vis daugiau džiaugsmo.

– Tu jo nusipelnei. Žinau, Timotis niekur nebūtų geriau prižiūrimas nei pas tave, – kalbėjo Džonas žvelgdamas į siaučiančių vaikų būrį.

Jis nuleido akis ir sunkiai atsiduso.

Ar jis vis dar ilgisi Merės, pagalvojo Ana staiga pajutusi nerimą.

– O kaip tau sekasi Velingtone? – pasiteiravo.

– Ak, Ana, tai toks sunkus darbas. Kai kurie parlamentarai nepritaria jokiam pasiūlymui, inicijuotam maorių. Tai juk kvaila.

– Žinoma, neprotinga, bet tu tik pagalvok: daugeliui vyresniųjų šie keturi parlamentarai vis dar laukiniai.