Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– O Liusilė? – paklausė Ana prikimusiu balsu.

– Ji mane supras, kai prisipažinsiu, kad tu esi moteris, kurią iš tikrųjų myliu.

Ana giliai atsiduso. Ji mąstė, kas būtų su Kristianu, jei ji atimtų iš jo Klarą, vienintelę būtybę, kurią jis dievina. Tai jį nužudytų! Ir tuoj pat! Žinoma, alkoholis anksčiau ar vėliau jį pribaigs, bet už tai jis pats atsakingas. Jei atimtų iš jo Klarą, kalta būtų ji.

– Džonai, mano širdis visuomet priklausys tau, bet aš negaliu to žmogaus nužudyti. Girdi? Taip ir būtų, jei atimčiau iš jo Klarą. Ar gali mane suprasti?

Ana, jau susivaldžiusi, pažvelgė Džonui į akis.

Jose tvenkėsi ašaros.

Ji apsivijo rankomis jo kaklą ir sušnabždėjo:

– Gelbėkis! Buvau tokia egoistė, norėjau, kad priklausytum tik man vienai, ir neleidau tau iš širdies džiaugtis pasitaikiusia proga. Aš neturiu teisės jo nužudyti. Neturiu teisės iš Klaros atimti tėvo. O tu davei žodį Liusilei ir negali rizikuoti savo reputacija. Tai visuomet stovėtų tarp mūsų, mes kurtume laimę ant kitų nelaimės.

– Verčiau gyvensi po vienu stogu su laukiniu girtuokliu, kuris tave įžeidinėja, nes nenori Klarai atimti tėvo? – paklausė Džonas priblokštas.

Ana linktelėjo. Jis dar labiau prisiglaudė. Jo ranka švelniai glostė jai sprandą. Malonūs šiurpuliukai nubėgo jos kūnu iki pat pėdų. Staiga ji suprato, ką turi daryti, kad po šio liūdno sprendimo galėtų gyventi.

– Džonai, prieš išsiskiriant turiu tik vieną pageidavimą. – Jos balsas virpėjo.

– Viską padarysiu, mano meile! – pažadėjo jis tyliai.

– Norėčiau vienintelį kartą gyvenime visiškai priklausyti tau. Norėčiau, kad visą gyvenimą liktum mano svajonėse, nes paskui nė vienas vyras manęs nepalies, – sušnabždėjo ji.

Džono basas prikimo, jis sumikčiojo:

– Mylimoji… Juk tai… Tu esi… Būčiau laimingiausias vyras žemėje. Ar tu tikra?

Ana prispaudė lūpas prie jo lūpų. Jis atsakė į bučinį. Ir kuo labiau jos kūnas geidė susilieti, tuo laimingesnė jautėsi. Ji priklausys vyrui, kurį myli.

– Einam vidun? – pasiūlė kimiai, sukdamas prie savo namų durų. Jo akys liepsnojo karščiu.

– Ne! – atsakė Ana ryžtingai. Ji jokiu būdu nenorėjo to daryti Merės namuose. – Važiuojam į Sent Klerą! – sušnabždėjo ir nusišypsojo jam.

Jis sutriko.

– Gerai! Bus kaip nori! – Ir vis dėlto jis nusitempė ją prie namų. – Tuoj grįšiu. Tik atvesiu Aną!

– Aną?

– Ji tau patiks, – taip taręs jis dingo, o netrukus grįžo su bėra kumele.

Atsargiai užkėlė moterį ant balno, paskui galantiškai užšoko jai už nugaros.

Ana nusikvatojo užvertusi galvą, juokas užstrigo jai gerklėje. Iš namo išėjęs Albertas Makdauelas pažvelgė į ją priešiškai, bet Džonas jau ragino žirgą. Ana papurtė plaukus vėjyje pati sau žadėdama negalvoti apie tą naikinamą žvilgsnį.

Džonas jaučia mano širdies plakimą, galvojo ji šuoliuojant naktyje. Džonas prilaikė ją viena ranka, o kita gniaužė pavadį. Kai prieš juos atsivėrė jūra, Ana geidė, kad ši akimirka niekada nesibaigtų. Laukdama to, kas turėjo įvykti šią pavasario naktį, ji virpėjo.

Pririšęs žirgą prie stulpo, Džonas paėmė ją už rankos ir nusivedė į paplūdimį. Jie susirado tinkamą vietą. Ten, ant balto smėlio, Džonas patiesė savo apsiaustą ir švelniai ją pabučiavo. Paleista iš aistringo glėbio, Ana nusimetė suknelę ir virpančiu balsu paprašė atlaisvinti korseto raištelius. Jo drebantys pirštai ant odos kėlė jai ekstazę, truputį baugino. Ji pajuto jo lūpas, bučiniais nubarsčiusias nugarą. Jis nusmaukė korsetą ir atsuko ją į save.

– Tu tokia graži, Ana! Be galo graži! Dažnai bemiegėmis naktimis įsivaizduodavau, kaip būtų, jei galėčiau žiūrėti į tave tokią, justi tavo odą, kvėpti tavo kūno kvapą. Bet tai daug puikiau!

Jis atsargiai glostė jos krūtis.

Palaimos bangos nuvilnijo Anos kūnu. Jos kūnas giedojo, kai jis įsiskverbė į ją.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Už lango brėško rytas, kai Sofija padėjo į šalį užrašus, bet apie miegą nebuvo nė kalbos. Mintys ritosi kūliais, kol ji susitelkė į vieną klausimą: kada ji pati buvo patyrusi tokią meilės naktį?

Su Janu iš pat pradžių nebuvo tokių audringų jausmų kaip Anos su Džonu arba pačios Sofijos su Deividu. Visus tuos metus ji mėgino save įtikinti, kad tai nėra svarbu. Jie su Janu mylėdavosi retai. Nuolat būdavo kokių nors reikalų, trukdančių surengti romantišką vakarą. Mes tai pakeisim, kai grįšiu namo, tvirtai pasižadėjo Sofija. Mes švęsim savo meilę. Mes… ta mintis perskrodė Sofiją kaip žaibas iš giedro dangaus: nuo pat draugystės pradžios ji negeidė Jano, nors jis buvo patrauklus vyras.

Staiga labai aiškiai prisiminė akimirką, kai užgeso jos aistra. Po aistringo bučinio jie nuėjo pas jį į namus, jis nurengė ją, paskui nusirengė pats ir nusigręžė tvarkingai ant kėdės sukabinti marškinių, švarko, kelnių. Tą akimirką ji prisiminė Deividą. Nuo tada mylintis su Janu Deividas tapo nuolatiniu tyliu palydovu. Sofijai suspaudė širdį. Kaip ji galėjo sau leisti išstumti aistrą? Negi būtinai reikėjo susidurti su prosenelės likimu, kad suvoktų ketinanti tuoktis su vyru, kurio nė kiek negeidžia? Be to, neseniai vos nesulaužė ištikimybės jam…

Merginos mintys nuskriejo į tuos laikus, kai su bendramoksliais keliavo į Florenciją. Tada vos neužsimezgė draugystė su vienu subtilios ir meniškos sielos kolega. Pašnabždėti švelnūs žodžiai, bučinys… Upeliai kraują kaitinančio Toskanos vyno, vaikino vilionės… ir vis dėlto nenuėjo su juo į kambarį. Buvo tik paskutinis bučinys, daugiau nieko. Paskui visą naktį sapnavo tą vaikiną.

Sofijos kūnu ritosi tai karščio, tai šalčio bangos. Galėjo tai padaryti. Nė viena gyva dvasia nebūtų sužinojusi, bet ji atsispyrė pagundai, nors kūnas tą naktį ilgėjosi jo kūno.

Ar Janas kada nors mėgino ją sugundyti?

Pasijuto tarsi nukritus akidangčiams: argi neseniai nesistebėjo, kad Jano drabužiai kvepia pakalnutėmis? Ji pati buvo alergiška tokiems kvapams ir rinkdavosi gaivius aromato kvepalus.

Viskas taip trenkė pakalnutėmis, tarsi Janas būtų išsimaudęs pakalnučių kvepaluose. Net kai lovoje nuogas prisislinko arčiau, visas dvokė tais kvepalais. Bet kuri normali moteris bent jau būtų nustebusi, pagalvojo Sofija prisiminusi, su kokiu abejingumu į tai sureagavo. Ji taip pasitikėjo savo vaikinu – nė nepagalvojo, kad Janas galėtų mylėtis su kita moterimi.

Tą akimirką viskas susidėliojo kaip kokia dėlionė. Ūkio teisės konferencija, į kurią jį lydėjo ilgakojė patarėja, paskui prasidėję naktiniai skambučiai. Janas aiškino, neva skambintojas apsiriko. Abejingas elgesys per pasimatymą. Jie lyg ir ketino mylėtis, bet jam nepavyko. Paskui iki nakties užtrunkantys dalykiniai susitikimai ir ta įkyri pakalnučių smarvė. Sofija net žinojo, kuo ji vardu, – Sandra! Sandra Berg!

Blogiausia, kad ji nejautė nė mažiausio pavydo. Jai buvo visiškai vis viena, ar jis mylėjosi su patarėja ar su kokia kita patrauklia bendradarbe.

Tarp prosenelės ir manęs esama didžiulio skirtumo, tikino ji save. Aš Janą myliu ir gerbiu! Tai geros santuokos pagrindas! Aistra tėra trumputė gamtos užgaida, pagalvojo ir tuoj pat suabejojo, ar tikrai nori tokių jausmų.

Danidinas, 1870 m. sausis

Džonas išvažiavo, su juo ir Timotis. Anai buvo be galo sunku, kai pamatydavo Danidino paskalų nešiotojas, susispietusias į būrelį, nes tuo metu buvo aptarinėjama vienintelė tema: būsimos Džono Makdauelo vestuvės su ta „Velingtono dama“, kaip jos vadino Liusilę Makmajer.