Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Nešdintis iš šio begėdžio kontoros, o gal tiesiog nepaisyti tokios nepagarbos, pagalvojo Sofija, bet smalsumas nugalėjo.

– Gal būtumėt toks malonus – pasakytumėt, iš kur pažįstat mano motiną ir kas atsitiko, – tarė ji pabrėžtinai mandagiai.

– Mielai! – Vilsonas patogiai atsilošė krėsle nepaleisdamas Sofijos iš akių. – Tą dieną, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, ji lankėsi pas mane, norėjo, kad rasčiau vieną žmogų.

Sofijai širdis suspurdėjo krūtinėje.

– Ar tai kartais ne Tomas Holdenas?

Vilsonas pasirausė savo popieriuose, kuriais buvo užverstas rašomasis stalas.

– Tuoj rasiu, – suniurnėjo knisdamasis, paskui džiugiai ištraukė lapą ir iškėlė aukštyn.

– Tiksliai, Tomas Holdenas!

– Ir jūs jį radote? – nekantriai pasiteiravo Sofija.

– Radau? Kaip? Jūsų motina tik pasakė pavardę, o kai pareikalavau daugiau duomenų, paprašė palydėti į vasarnamį prie Tomahauko įlankos. Iš pradžių nesupratau, apie kokią vietą ji kalba, paskui susiprotėjau – anksčiau taip vadintas Ošen Grovas. Ten ji žadėjo man perduoti dokumentus, galinčius nurodyti to vyro buvimo vietą.

– O kodėl ji neturėjo jų su savimi? – susijaudino Sofija. Jai atrodė, kad mama visiškai šalia.

– Aš jos irgi šito paklausiau, o ji ėmė pasakoti iš pradžių pati mėginusi ieškoti to žmogaus. Veltui! Paskui atsitiktinai važiavusi pro šalį ir pamačiusi mano iškabą.

– Ir kokį įspūdį ji jums paliko?

– Ji buvo labai susinervinusi. Elgėsi taip, tarsi ją kas persekiotų. Kalbėjo greitai, skubėdama, minėjo, kad galbūt tas žmogus pasikeitęs pavardę. Paskui paprašė tuoj pat palydėti ją į tą paplūdimio namą. Tikino, kad ten yra visi reikalingi dokumentai. Kelis kartus mane skubino, esą liko maža laiko.

– Ar ji iš tikrųjų taip pasakė? – išsigando Sofija.

– Taip, žodis žodin. Iš pradžių abejojau, ar iš viso imtis to darbo, nes istorija man pasirodė keista, bet paskui ji vis dėlto mane įšnekino. Pasiūlė penkis šimtus dolerių. Paplūdimio name ketino sumokėti avansą, bet iki jo mes nenuvažiavom, o juk aš spėjau išleisti pinigų kelionei…

– O paskui? – paklausė Sofija dusdama iš nekantrumo.

– Mes nuėjom į automobilių aikštelę, ir ji paprašė važiuoti iš paskos. Taip ir dariau, kol… – jis giliai atsiduso, o paskui vėl tarė: – …iki Tahunos kelio, visai netoli tikslo. Važiavau paskui ją truputį atsilikęs. Kelias buvo beveik tuščias. Nenorėjau atsitrenkti buferiu, nes ji gana keistai vairavo. Taigi, o tada staiga ėmė stabdyti, automobilis suktelėjo ir nuslydo nuo kelio. Pievoje atsitrenkė į tvoros stulpą ir tuoj pat paskendo liepsnose. Pirmiausia paskambinau policijai. Iš karto buvo aišku, kad niekuo negalėsiu padėti. Automobilis liepsnojo kaip deglas. Tikriausiai nuo smūgio trūko benzino bakas.

– Pasak policijos, ji stabdė nenorėdama suvažinėti šuns. Ar jūs jį matėt?

Detektyvas papurtė galvą.

– Neturiu supratimo, kodėl ji stabdė. Apie šunį buvo pagalvota todėl, kad nelaimės vietoje iš tikrųjų buvo rastas negyvas Naujosios Zelandijos aviganis.

– Kas tai?

– Tai sarginis šuo, padedantis ganyti gyvulius. Nėra grynaveislis, bet jų rasi kiekvienoje avis auginančioje fermoje. Nors nulėpausis, truputį panašus į paprastą aviganį. Ne toks gyvūnas, dėl kurio reikėtų stabdyti.

Kodėl mama dėl gyvulio rizikavo gyvybe? Sofija stengėsi sulaikyti ašaras. Ji nenorėjo rodyti jausmų šio nesimpatiško žmogaus kontoroje. Norėjo būti tikra. Todėl ir ištraukė mamos nuotrauką, ją nuolat nešiodavosi užrašų knygutėje. Parodė detektyvui.

Šis tylėdamas pažvelgė į nuotrauką ir suraukė kaktą.

Sofijai širdis ėmė taip pašėlusiai plakti, kad, rodės, subyrės.

– Ar tai ji? – paklausė virpančiu balsu.

Vyras tylėdamas spoksojo į nuotrauką.

Jei jis atsakys neigiamai, košmaras baigsis, persmelkė Sofiją mintis. Daug atiduočiau, kad galėčiau paklausti Emos: ką tu sau galvojai? Sofija atidžiai stebėjo detektyvą. Tikėjosi, kad netrukus jis pareikš: tai ne ji! Tai ne jūsų motina. Šitos moters aš nepažįstu!

– Kokia vis dėlto buvo žavi moteris!

Sofija iš karto atsitokėjo.

– Ar tai ta pati moteris, kuri buvo pas jus ir paskui kurią jūs važiavote į Ošen Grovą?

– Rodos, ta pati, – netvirtai atsakė vyras.

– Kaip „rodos“?

Vyras sutrikęs krenkštelėjo.

– Matot, moteris nuotraukoje itin patraukli, susitvarkiusi, elegantiška, jei suprantat, ką noriu pasakyti. Tikra ledi!

Sofija nekantriai linktelėjo. Žinoma, Ema visuomet buvo į akis krintanti moteris, tikra dama.

– Taigi, o moteris, kuri buvo pas mane, – visai kitokio tipo žmogus. Jos plaukai buvo ilgi, žili, ji vilkėjo medkirčio marškinius ir mūvėjo džinsus. Ji priminė neaiškaus amžiaus gamtos vaiką.

– Gamtos vaiką? – pakartojo Sofija netikėdama.

– Bet kai geriau įsižiūri – tai ji. Akys, lūpos.

– Ar ji sakė savo pavardę?

– Taip, ji prisistatė Ema Maklyn.

– Ema Maklyn? – Sofijos veide atsispindėjo sukrėtimas. – Tai tikra beprotybė!

– Ir aš pagalvojau tą patį, kai pažiūrėjau į jos pasą, – patvirtino detektyvas.

– Pasą?

Jis sunkiai atsiduso.

– Ponia paprašė leisti nusiplauti rankas, o rankinę paliko ant kėdės. Kadangi pasirodė truputį įtartina, nebuvau tikras, ar ji nėra viena iš psichikos ligonių, mėgstančių pas mus lankytis, pasakojančių nebūtas istorijas, o prie dūšios neturinčių nė cento, patikrinau jos piniginę. Labai nustebau. Ji turėjo vokišką pasą Emos de Jong vardu. Radau ir žurnalistės pažymėjimą, išrašytą Emos Vorteman vardu. Pamaniau – gal šnipė? Nesvarbu – svarbiausia, kad ne beprotė apgavikė. Ji nepastebėjo, kad apžiūrinėjau jos daiktus, nes viską padėjau į vietą dar jai nespėjus grįžti. Juk esu profesionalas!

Išgirdusi šiuos žodžius Sofija paniuro. Jokių abejonių. Tai buvo Ema! To ir reikėjo tikėtis.

– O kodėl jūs palaikėt mano mamą apgavike? Juk ji nedaug jums tepasakė, norėjo viską atskleisti Ošen Grove, ar ne?

– Ji pasakė: „Turit kuo greičiau surasti šį žmogų. Aš neturiu laiko. Jie turi viską sužinoti. Abu. Kad prakeiksmas, atėmęs iš manęs vyrą, nekristų ant mano vaiko.“

Tą akimirką Sofija vėl pajuto tą neapsakomą baimę, kuri įsėlino į širdį dar skrendant lėktuvu. Prakeiksmas ir tas Tomas Holdenas. Turėtų būti kažkoks ryšys.

– Raskit tą žmogų. Prašau! – tarė Sofija detektyvui ir pažadėjo: – Kai tik gausiu daugiau informacijos, pasakysiu ir jums, bet pradėkit jau dabar. Net jei jis pasikeitė pavardę, turėtų būti įmanoma jį rasti, ar ne? – Ji davė Vilsonui du šimtus Naujosios Zelandijos dolerių ir pridūrė: – Tai tik avansas! Jei jums pasiseks, patrigubinsiu užmokestį. Bet turit paskubėti!

Linkstančiais keliais Sofija išėjo iš detektyvo kontoros.

Parke susirado suolelį pavėsyje. Jautėsi kaip vidurvasarį Hamburgo miesto parke, tik ten nebuvo palmių.

Sofija nekantraudama išsitraukė Emos užrašus ir karštligiškai ėmė ieškoti Holdeno pavardės. Nebegalėjo atidėlioti, nors pirma stengėsi nenusižengti mamos valiai – skaityti rankraštį nuo pradžios. Kad ir kaip uoliai ieškojo, tos pavardės niekur nebuvo. Ji peržiūrėjo iki paskutinės eilutės. Keista, toliau buvo tik tušti lapai. Beveik šimtas lapų. Maždaug trečdalis paskutinio prirašyto lapo, Sofijos nuostabai, buvo nuplėštas. Ji nukreipė žvilgsnį į likusią nuoplaišą. Susidomėjusi perskaitė: „Tą dokumentą Ema rado visiškai atsitiktinai, Keitės rašomajame stale ieškodama pašto ženklo. Ten buvo juodu ant balto parašyta, kad mama mirė ne iš karto po jos gimimo, o praėjus penkeriems metams.“