Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Šios pailgas, atviras veidas buvo apsuptas neįprastai šviesių plaukų.

Kristianas netaręs nė žodžio nusvirduliavo į namus. Ana ketino eiti paskui, bet nepažįstamoji sulaikė ją švelniu judesiu.

– Nenoriu būti įkyri, bet jei jums reikia pagalbos…

– Man nereikia pagalbos! – išsprūdo Anai šiurkštūs žodžiai. – Mano vyras ketverius metus negėrė nė lašo!

– Neketinu kištis į jūsų gyvenimą, – su užuojauta tarė Melani Maklyn. Ir sušnabždėjo: – Tik jei pajusit poreikį pasišnekėti su panašaus likimo moterimis, dėkitės prie mūsų. Mes susitinkam kartą per mėnesį, pasimeldžiame, kad nelabasis alkoholis nesunaikintų mūsų vyrų, arba meldžiamės už sielas tų, kuriuos jis jau pasiėmė. Ar jums pranešti, kada susitiksim kitą kartą?

Ana pažvelgė į moterį suglumusi. Neturiu jokio noro dalytis patyrimu su kitų girtuoklių žmonomis, pagalvojo.

– Ar tu pagaliau eini? Turiu su tavimi pasikalbėti! Tavo puikioji šeimynėlė – vieni nusikaltėliai, bet jie dar pasigailės, – vogravo Kristianas verksmingu balsu.

– Gerai! Labai jums dėkoju už pagalbą, – tarė Ana ir greitai atsisveikino su Melani Maklyn.

Reikėjo prilaikyti vyrą, kuris pavojingai siūbavo.

Kristianas siuto. Bėrė sakinius be jokio ryšio, praėjo daug laiko, kol Ana suvokė, ką jis nori pranešti.

Dėdė Rasmusas uždarė atstovybę. Iš anksto neįspėjęs. Kristianas ryte rado užrakintas duris, iškabos su įmonės pavadinimu buvo nuimtos, o vienas Vortemano įmonės atstovas leido jam iš kontoros pasiimti tik asmeninius daiktus. Matyt, atstovybė negaudavo jokio pelno.

– Nusikaltėliai! Visi nusikaltėliai! Nedėkingos padugnės!

Ana suprato, kad protingai pasikalbėti nepavyks. Liko viena išeitis – palydėti vyrą į lovą.

Tempdama jį laiptais aukštyn ji kai ką užuodė. Be prasto alkoholio dvoko, nuo jo sklido sunkių rožių kvepalų aromatas. Kaip gerai, kad jis nesišvaisto kumščiais, pagalvojo Ana klodama jį antklode.

Kristianas užsimerkė, bet netrukus vėl atsimerkė.

– Ta moteris, ta apgailėtina moteris! Ko tik aš dėl jos nedariau! Ir ji mane paliko tik todėl, kad nebeturiu parduotuvės. Nedėkingas mėšlo gabalas!

Negandos valandą jis nubėgo pas savo mylimąją, bet jai nebebuvo reikalingas! Kai suprato, kas įvyko, Anai pasidarė skaudu. Vis dėlto ji tikėjo, kad šis pasigėrimas – tik atsitiktinis nukrypimas iš kelio, rytoj bus geriau. Gerai, kad Klara nakvoja pas Makdauelus.

Anos viltys neišsipildė. Kitas dienas Kristianas praleido lovoje. Jis dejavo, plūdosi ir gėrė. Nesuprantama, iš kur jis gaudavo alkoholio.

Trečią dieną ji įsidrąsino. Susirado Džoną ir sielvartaudama ėmė maldauti padėti Kristianui. Moteris pastebėjo, kokią širdgėlą jis slepia po linksma veido išraiška. Be jokios abejonės, Džonas sielojosi, kad ji gyvena šalia tokio žmogaus.

Džonas pažadėjo parūpinti Kristianui darbą škotų prekybos atstovybėje. Nors ten uždirbs mažiau, nereikės jaustis atsakingam už verslą.

Ten visi užmerktų akis į ne visada deramą naujojo darbuotojo elgesį. Danidino prekybos atstovybė džiaugtųsi galėdama padaryti paslaugą itin vertinamam deputatui. Ir dar Džonas užtikrino:

– Jei bus visiškai blogai, atvažiuosi pas mus į Velingtoną. Ar pažadi?

Ana nieko neatsakė. Klarai pasakė, kad tėvas karščiuoja, tad verčiau ji dar kelias dienas tepraleidžia „Mažojoje pilyje“.

Anai prasidėjo sunkios dienos. Ji kasdien apieškodavo visas slėptuves, kuriose galėtų būti slepiamas viskis. Ir visuomet rasdavo pradėtą butelį. Apsileidęs girtuoklis, vegetuojantis savo lovoje, jai kėlė pasibjaurėjimą. Ir vis dėlto ji nenuilsdama kovojo. Tikėjosi, jog kada nors atsargos išseks, bet pamažu seko jos jėgos. Neseniai buvo radusi pusiau nugertą butelį jo auliniame bate.

– Jums reikia pagulėti, – paragino Paula, kai Ana su juodais ratilais apie akis įžengė į virtuvę.

– Vėl radau butelį, – suvaitojo Ana.

Ji sudribo ant kėdės. Ant stalo gulėjo laiškas.

– Jis atėjo užvakar, bet aš visiškai pamiršau, kai čia dedasi tokie dalykai, – atsiprašinėdama tarė Paula.

Ana linktelėjo ir atplėšė voką. Melani Maklyn rašė, kad šiandien po pietų pas Moreną Klark vyks susitikimas. Ana giliai atsiduso. Atvirai sakant, ji nežinojo, ką toliau daryti, bet buvo baisu ir pagalvoti, jog galėtų prieš visus prisipažinti, kad jos vyras girtuoklis. Tai neįsivaizduojama! Ji paėmė laišką ketindama sunaikinti. Bet nusprendė pirma aplankyti Kristianą. Šis gulėjo lovoje ir kaip apsiseilėjęs kūdikis ramiai sau knarkė. Ana pažvelgė į laišką ir nutarė bent pamėginti.

Pastatas, kuriame turėjo įvykti susitikimas, buvo ištaigingiausias visoje Lousono gatvėje. Durininkas atidarė Anai duris, kai ši jau ėmė baimintis, kad apsiriko. Viduje į akis krito prabanga.

Išskėstom rankom ją pasitiko Melani Maklyn.

– Kaip gerai, kad atėjot! Tikėjausi jus pamatyti.

Melani paėmė ją už parankės ir nusivedė į svetainę, kurioje aplink stalą sėdėjo kelios ponios, gėrė arbatą ir plepėjo.

– Tai Ana Peters, apie kurią jums pasakojau.

Ana nuraudo.

– Sėskit šalia! – paragino pagyvenusi ponia, vilkinti juodą griežto kirpimo suknelę. – Aš Morena Klark. Sveika atvykusi į mano namus! Mano vyras, tegul Viešpats saugo jo sielą, dirbo aukso ieškotoju aukštai kalnuose, sukaupė turto, bet kai atsivežė mane iš Anglijos, iš jo tebuvo likęs šešėlis. Išgyveno dar vienerius metus, o aš likau šiame krašte. Žinoma, galėjau saviškius apmulkinti sakydama, kad jį pribaigė karštinė, bet norėjau būti šalia jo. Vieną dieną susipažinau su Gvene, kurią ištiko toks pat likimas. O ji buvo Kristinos draugė, – Morena parodė liesą aukštą moterį, kuri drąsinamai šypsojosi Anai. – Ir taip mes pradėjom nuolat susitikinėti ir melstis.

– Nebijok, miela Ana, pas mus kiekviena laisvai šneka apie vyrų ydas, – įsiterpė Melani. – Mes ne tik meldžiamės. Ne, mes padedam maistu ir drabužiais drąsioms vargšų žmonoms.

– Ir pasisakom už moterų rinkimų teisę, – pridūrė apvalutė moterytė maloniu veidu. – Aš esu Gvenė. Mano vyras dar tarp gyvųjų, bet ką gi! Tai varganas gyvenimas.

– Neužsipulkit visos vargšės Anos! Galbūt jai visiškai nesvarbi moterų rinkimų teisė, – pareiškė Melani.

– O, svarbi! – skubiai atsakė Ana.

Tik ilgą laiką apie tai nebegalvojau, mąstė ji. Kad ir koks neįprastas buvo šis būrelis, Ana netikėtai pasijuto saugi. Ji vaišinosi sausainiais su arbata.

– Pastarąjį kartą žadėjau papasakoti savo istoriją, – prabilo Melani. – Ar norit ją išgirsti? – Visos ėmė linksėti galvomis.

– Gerai! – atsikrenkštė ji. – Į Naująją Zelandiją atvykau su tėvais 1863 metais laivu „Jaros pasididžiavimas“. Tėvas ketino dirbti mokytoju naujai įkurtoje berniukų gimnazijoje. Tėvo giminaičiai per aukso karštligę Otage buvo praturtėję. Mes visi siaubingai jaudinomės, stovėjom denyje laikydamiesi už turėklų ir jau matėm žemę, kai į laivą atsitrenkė garlaivis. Kilo kurtinamas triukšmas, viskas ėmė griūti, žmonės ir gyvuliai. Girdėjosi riksmai ir dejonės. Aš praradau tėvus, brolius ir seseris. Apimta mirties baimės nevalingai įsikibau į medžio nuolaužą. Kol plūduriavau vandenyje, „Jaros pasididžiavimas“ paskendo Otago uoste. Mano tėvai, broliai ir seserys žuvo, aš likau vienintelė gyva iš visos šeimos. Dėdė pasiėmė mane, bet vos suėjus aštuoniolikai ištekino už turtingo avių augintojo Filipo Maklyno. Jau pirmą vestuvių naktį jis puolė mane kaip girtas gyvulys, bet aš neketinu skųstis. Jis padovanojo man nuostabius vaikus.