Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ana, aš negaliu sulaikyti tavęs, bet Klara liks čia! Tai tavo sprendimas. Jei nori atsisakyti vaiko, tebus taip. Bet dėl vaiko aš kovosiu. Ir nemanyk, kad lengvai mane nugalėsi. Aš imsiuos visų priemonių! Ir net jei šitą kovą laimėsi tu, Klarai tai bus pragaras. Patikėk!

Po šių grasinamų žodžių Kristianas jau ketino eiti iš kambario.

– Palauk! Tam tikrom sąlygom aš likčiau! – apimta nevilties šūktelėjo Ana jam pavymui.

Vyras iš lėto atsisuko.

Ana atsisėdo lovoje.

– Nuo dabar – nė lašo alkoholio! Niekada nemėginsi brautis į mano kambarį! Ir nemuši manęs. Girdi? Bent kartelį paliesi – ir aš dingsiu visiems laikams. Su Klara! Prisiekiu!

– Sutarta! – sumurmėjo Kristianas.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 28 d.

Kai Sofija pakėlė akis nuo rankraščio, parke šurmuliavo daug žmonių. Ant pievelės keli maorių vaikai žaidė kamuoliu, netoliese kinų studentų grupelė buvo surengusi vaišes ant žolės.

Sofija svarstė, ką dar šiandien nuveikti. Jai reikėjo prisiversti atsitraukti nuo skaitymo; gal būtų protingiau bent truputį susipažinti su miestu, kuriame gyveno jos protėviai? Greitai įkišo rankraštį į krepšį ir atsistojo. Pro šalį žygiavo elegantiškai apsirengęs pagyvenęs vyras. Jis vilkėjo švarką, ryšėjo kaklaraištį, o po pažastimi nešėsi dokumentų segtuvą. Sofija žvilgtelėjo žemyn ir apstulbo. Su šiais drabužiais jis mūvėjo trumpas kelnes. Ji nusišypsojo. Nepažįstamasis atsakė šypsena. Kokie nesukaustyti čia žmonės, pagalvojo ji ir giliai įkvėpė nepažįstamais augalais kvepiančio oro. Paskui patraukė į gatvę.

Jei ji gerai prisimena, Ana gyveno Princų gatvėje. Sofija paėmė miesto planą ir ėmė svarstyti, kaip ten nukakti. Sukti kairėn, eiti iki Oktagono, o nuo ten tiesiai. Pėsčiomis tai geras gabalas kelio, bet jai tai buvo nesvarbu. Visą dieną ji beveik nejudėjo – merginai, kuri kasdien bėgiodavo, tai buvo neįprasta. Jurgio gatvėje pagalvojo, kad gal reikėtų padaryti pertrauką ir užsukti į kavinę. Juo labiau kad ką tik praėjo itin patrauklią kavinukę. Galiu sau tą leisti, nusprendė. Tada pastebėjo aukšto ūgio vyrą, šis skubiai šmurkštelėjo į vieno namo tarpdurį. Sofijai širdis nusirito į kulnus. Tai tik atsitiktinumas, aš jam nerūpiu, ramino save, bet vis dėlto įdėmiai pažvelgė į to namo duris. Ten nieko nesimatė. Dar betrūko, kad prasidėtų persekiojimo manija, mėgino protinti save. Bet širdis vis dar spurdėjo, ji nusprendė žygiuoti toliau.

Dabar greitai mynė keliu, vien akies krašteliu nužvelgdama nedideles parduotuvėles, kuriose kitomis aplinkybėmis mielai pasižvalgytų. Niekaip negalėjo nusiraminti, jautėsi persekiojama. Staigiai sustojo ir atsigręžė: žmogaus, kuris slėptųsi namo tarpduryje, nesimatė. Atvirkščiai, praeiviai atrodė itin nerūpestingi, tokį nerūpestingumą Hamburge retai pamatysi. Čia nebuvo karštligiško skubėjimo.

Sofija irgi sulėtino žingsnį ir giliai atsiduso. Tai tik nervai, įtikinėjo save. Vis tiek jai nesisekė kaip normaliai turistei mėgautis miesto grožiu. Norėjosi turėti daugiau informacijos apie vieną ar kitą pastatą, žinoti, ar jis čia stovėjo 1863 metais. Atsivėrė gatvės panorama – kur pažvelgsi, vien biurų pastatai ir prekybos centrai.

Staiga ji pažino vietovę, kurioje atsidūrė. Čia buvo Džono kontora. Praeidama pro pastatų kompleksą, kuriame buvo įsikūrusi Franklino, Palmer ir partnerių kontora, ji nejučia paspartino žingsnį. Nenorėjo, kad Džonas netyčia ją pastebėtų, nes baiminosi, jog susitikus jausis nepatogiai.

Kirtusi didžiulę Oktagono aikštę Sofija priėjo Princų gatvę. Palei gatvę stovėjo daugybė senų pastatų, bet daugiausia tai buvo kontoros. Pavargusi sustojo prieš vieną jų. Ko gi ji tikėjosi? Kad tarp jų bus ir prosenelės Anos namas, laukiantis pasirodančios Sofijos?

Mergina sėdo į taksi ir nusprendė įsitaisyti viešbučio kambaryje. Lauke kažkodėl jautėsi nejaukiai, nors aplinkui nebuvo nieko, kas nuteiktų nemaloniai. Atvirkščiai, miesto atmosfera buvo draugiška: Sofija jautė, kad galėtų jį įsimylėti, jei ne baimė, jog šis svetimas pasaulis ją įsiurbs.

Grįžus į viešbutį Sofijos žvilgsnis užkliuvo už Emos rankinės. Atidarė ją ir nejučia nusijuokė. Begalinis chaosas. Kaip būdinga Emai! Sofija išėmė piniginę. Ji buvo beveik tuščia, tik vienas kvitas, čekių knygelė ir dvi fotografijos. Viena tėčio, kita jos.

Mergina įdėmiai pažvelgė į tėčio nuotrauką. Šios nuotraukos ji niekada nebuvo mačiusi, žvelgiant į ją širdis prisipildė sielvarto. O kas čia dar? Ji krūptelėjo. Už nuotraukos buvo užkišta vaivorykštės spalvų vizitinė kortelė. Taip, vadinamosios gyvenimo patarėjos kortelė. Per tą moterį Ema žuvo, piktai pagalvojo Sofija ir nusviedė kortelę ant grindų.

Paskui šmėstelėjo mintis, kad galbūt ši moteris padėtų atskleisti Emos paslaptį. Gal reikia tiesiog paskambinti, kad išsklaidytų šešėlius, svarstė Sofija. Ne, problemos tai neišspręstų. Ryžtingai pakėlė vizitinę kortelę ir įkišo į piniginę, o piniginę įmetė į krepšį. Šiandien pakankamai visko prisižiūrėjo. Pasijuto nebeturinti jėgų raustis mamos daiktuose, todėl įgrūdo rankinę į spintą.

Danidinas, 1875 m. sausis

Tą naujųjų metų dieną Ana susimąsčiusi ėjo namo. Jai buvo karšta, saulė negailestingai svilino iš dangaus, lauke nė menkiausio vėjelio. Galėjo važiuoti karieta, bet ėjo pėsčiomis, nes norėjo pajudėti.

Makdauelų šeima Kalėdas visuomet leisdavo Danidine, ir Ana ją aplankydavo. Klara ten buvo mylima: nors su Timočiu susitikdavo du kartus per metus, jie liko geriausi draugai. Tai buvo guvus jaunuolis, nuolat krečiantis pokštus. Aną jaudino, su kokiu atsidavimu tas trylikametis berniukas žaidžia su mergaite, net jei paskutinis žodis visuomet Klaros.

Džonas kaip visuomet atrodė žavus, ir jis buvo laimingas! Su Liusile jam buvo gera. Jokių abejonių, mąstė Ana. Ji netgi galėjo jį suprasti.

Nors Ana vis dar mylėjo Džoną ir juo žavėjosi, pamilo ir jo paprastą, linksmą žmoną. Iš išorės Liusilė Makmajer buvo visiškai nepanaši į Merę. Jos nosytė buvo smaila, o plaukai rusvi ir ploni. Be to, ji buvo nedidelio ūgio, kresna, bet dėl malonaus būdo skleisdavo žavesį. Net Kristianas jos draugijoje būdavo itin malonus. Jos tiesiog negalėjai nemėgti.

Prastai pasijutusi Ana sulėtino žingsnį. Prakaitas tekėjo sprandu už apykaklės. Pasivaikščiojimas pėsčiomis nebuvo geras sumanymas. Mintys vis sukosi apie tai, koks būtų buvęs jos gyvenimas, jei būtų tapusi Džono žmona. O gal prakaitas pylė todėl, kad Kristianas išsiruošė į atstovybę? Buvo Naujieji metai. Tiesą sakant, atstovybėje nebuvo jokių reikalų. Todėl Kristianas ketino ją lydėti pas Makdauelus. Staiga pasirodė įmonės darbuotojas, pageidaujantis pasikalbėti su Kristianu. Kristianas išėjo iš namų paraginęs:

– Nelauk manęs. Eik viena. Nežinau, kada grįšiu.

Tai buvo šį rytą, o dabar jau beveik vakaras.

Kai Ana priartėjo prie namų, sustojo arklių traukiamas vežimas. Vežėjo vietoje sėdėjo liekna, už Aną truputį vyresnė moteris, o greta apkūnus sudribęs žmogus. Ana išbalo iš baimės. Ką tai galėtų reikšti? Moteris nulipo žemėn ir padėjo išlipti Kristianui.

– Ana, prisiekiu, nė lašo neturėjau burnoje! – sumurmėjo jis.

Nuo jo sklindantis viskio dvokas išdavė jį meluojant.

Nepažįstamoji moteris atsiprašinėjo:

– Važiavau į bažnyčią. Jūsų vyras vos nepalindo po vežimo ratais. – Ji atkišo Anai ranką. – Esu Melani Maklyn.

Ana neryžtingai paspaudė ranką.

– Ana Peters! – atsakė nedraugiškai apžiūrinėdama moterį.