Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Kokios gi ten paslaptys? – pasiteiravo Janas. Jis jau nesijuokė.

– Tai mano mamos užrašai apie šeimą.

– Ak, štai kas! – tarė jis ir vėl išsišiepė. – Ir kokios gi ten aprašytos tamsios paslaptys, kurių nenori rodyti savo vyrui?

Užuot atsakiusi į klausimą Sofija skubiai tarė:

– Skrisiu atgal tik tada, kai apžiūrėsiu Pakeha .

– Pake… ką?

– Tai paplūdimio namas Ošen Grove, kurį paveldėjau iš mamos.

– Paplūdimio namas Naujojoje Zelandijoje? Timendorfe būtų patogiau, – pajuokavo jis.

– Turiu ten apsilankyti prieš skrisdama į namus, – pakartojo Sofija rimtu veidu.

– Argi tai problema? – paklausė Janas ir ryžtingai pridūrė: – Rytoj ten nuvažiuosim ir nustatysim pačią žemiausią kainą, tegul tas advokatas kuo skubiau jį parduoda.

Apžiūrinėti Pakeha su Janu Sofijai visiškai nesinorėjo. O gal pasijusčiau geriau, mėgino įtikinti save. Jei važiuosiu ten su Janu, ta vieta tikrai manęs neužburs, pagaliau galėsiu atsiplėšti nuo šio krašto, kuris taip magiškai mane traukia ir nenori paleisti.

– Sutinku! – tarė Sofija ir pasiūlė papietauti, o rytoj išsinuomoti automobilį.

– Roveris stovi prie durų. Iš oro uosto atvažiavau ne autobusu, – tarė didžiuodamasis Janas.

Klausantis jo ją apėmė kažkoks nemalonus jausmas. Viskas, ką jis sako, buvo kupina puikybės ir turėjo vieną tikslą: kad ji pastebėtų, koks jis šaunus vaikinas, ir žavėtųsi.

Sofija pabūgo. Ji iš tikrųjų kadaise žavėjosi Janu, kad jis sugeba viską kontroliuoti, nuolat renkasi tik tai, kas geriausia, yra pragmatiškas ir moka apskaičiuoti naudingiausius žingsnius. Bet kur jo žavesys, jo magija, mąstė ji. Tereikia vėl prie jo priprasti, tikino save, tada vėl viskas bus gerai.

Bet tą vakarą artumo jausmas neužsimezgė, nors jiedu apsilankė prabangiausiame Danidino restorane. Valgė itin gardžiai paruoštos žuvies ir kalbėjosi apie būsimas vestuves. Janas iš kitos stalo pusės šnipštelėjo, kad ji atrodanti žavingai, paprastai jis retai sakydavo komplimentus. Bet Sofija tuo nesidžiaugė. Jos nepasitenkinimas augo, nes Janas tik kartą pasiteiravo apie mamą. Argi jis nuolat nekartodavo, kad Ema esanti sunkus žmogus, kurį jis galįs pakęsti tik tuomet, kai būna labai gerai nusiteikęs, mąstė Sofija, ir jos akyse ištryško ašaros pagalvojus, jog mama jau nepadės suvaldyti nuotaikų kaitos.

Sofija aiškiai suprato, kad Jano kalbos visiškai jos nepalietė. Staiga pagavo save galvojant apie Džoną. Jai dingojosi, kad jaučia jo guodžiantį delną ant savo skruosto.

Būk protinga, Sofija, ragino save. Vėliausiai po keturių dienų trauksi namo. O kai apsiprasi namie, Danidinas ir Džonas Franklinas atrodys kaip vaiduokliai. Gal palikti rankraštį Pakeha ? Jei nepasisaugosiu, ta nesąmonė apie seną prakeiksmą neleis man būti laimingai, vadinasi, reikia laikytis Jano, audė ji mintį. Paskui ėmė raginti Janą keltis nuo stalo.

Sofija padavė ranką sužadėtiniui tvirtai nusprendusi sumegzti nutrūkusius ryšius, kad būtų taip, kaip prieš išvykstant. Negi tai trunka vos savaitę, stebėjosi ji.

Kai Janas ištraukė piniginę, šypsodamasis pagyrė valgį ir dosniai atsilygino padavėjai, jos širdis truputį sušilo. Ji mėgo šį jo bruožą – geras manieras. Jis gerai nusimanė, kaip elgtis bet kokioje situacijoje, ir nuolat tai demonstruodavo.

Tik dabar Sofija pastebėjo jo smėlio spalvos eilutę, švarius marškinius ir prie jų derantį kaklaraištį. Janas visuomet pasiteiraus, kas vilkima šalyje, į kurią jis vyksta. Niekada nepamirš įsimesti vasarinių drabužių, jei jau skrenda į kitą pasaulio kraštą. Ir jis niekada neapsivilktų raudonai juodai languotų medkirčio marškinių. Net kepdamas mėsą kepsninėje…

Susikibę už parankių jie leidosi atgal. Aš juk turiu būti patenkinta, pagalvojo Sofija atsidusdama, kai atrakino viešbučio kambario duris. Jis nuostabus vyras!

Kai Janas nusirengė ir apnuogino savo sportišką liemenį, Sofiją apėmė pasitenkinimas, kad turi tokį vyrą. Ji norėjo jį paliesti, įkvėpti jo kvapo, ragauti jį ir justi. Bet kai jis rūpestingai pakabino savo eilutę ant kėdės, Sofija nusivylusi nusigręžė. Ji svajojo apie netramdomą aistrą, o ne apie tvarkingai išdėliotus drabužius.

Sofija išsinėrė iš vasarinės suknelės ir su apatiniais gundomai atsigulė ant lovos. O Janas apsivilko pižamą, tai jai nepatiko. Pirmiausia pasiruošia miegoti, o kai sukyla aistra, vėl nusirengia. Jis visuomet taip, toptelėjo jai. Tai kodėl šiandien tai taip nemalonu? Ji tuoj pat užsimerkė. Atvirai sakant, toks jo elgesys ją visuomet nervindavo, bet ji save įtikinėjo: jis turi tiek daug gerų savybių, reikia būti atlaidesnei jo silpnybėms!

Janas stovėjo prie lovos ir žvelgė į ją. Jo akyse atsispindėjo geismas. Ir Sofija jam viską atleido.

– Eikš! – pakvietė prikimusiu balsu.

Janas nieko nelaukdamas atsigulė prie jos ir kuo stipriau prisiglaudė. Sofija jautė jo susijaudinimą. Jei ji nesistengs, viskas akimirksniu baigsis. Pastaruoju metu taip būdavo dažnai, jei jie iš viso mylėdavosi, todėl ji neketino leisti, kad vėl taip atsitiktų.

– Mes turim viso pasaulio laiką! – sušnabždėjo ji.

Bet tą pačią akimirką užuodė svetimą kvapą, ir visa jos aistra staiga išgaravo. Pakalnutės! Tuoj ims čiaudėti. Kartą, antrą, trečią.

Janas truputį atsitraukė nuo jos.

– Tu peršalusi? – paklausė susirūpinęs.

Ji neatsakė, bet staigiai atsisėdo.

– Kada pastarąjį sykį vilkėjai šią pižamą?

Sofija išsigando savo pačios balso. Ji nenorėjo būti pavydi moteris, kamantinėjanti vyrą ir su triumfu konstatuojanti neištikimybę.

– Kas tai? – pasipiktino jis. – Tardymas?

– Ne, tik paprastas klausimas, į kurį tikiuosi paprasto atsakymo. Kada ir kur pastarąjį sykį vilkėjai šią pižamą?

– Kvailas klausimas! Frankfurte. Prieš išskrisdamas turėjau kelias valandas ir trumpai nusnūdau viešbutyje, – atsakė jis atžariai, nė kiek nesijausdamas neteisus.

– O ką pasakė tavo patarėja, kai po nakties palikai ją vieną ir išskridai pas būsimą žmoną?

Dabar Sofija buvo visiškai rami.

– Kokia patarėja?

Jano veidą išpylė raudonos dėmės.

– Sandra Berg. Juk toks jos vardas, ar ne? Jauna moteris, palydėjusi tave į Frankfurtą, kad su tavimi pasilinksmintų viešbutyje ir pamosuotų rankute tau išskrendant į Naująją Zelandiją. Moteris, kuri dabar verkia į pagalves ir kasnakt tikisi, kad nuspręsi vesti ją, o ne kitą! – ramiai atkirto Sofija.

Janas kaip įgeltas pašoko iš lovos. Ir nuskuodė į vonią šaukdamas:

– Kokia nesąmonė, nenoriu šito klausytis!

Ir trinktelėjo paskui save durimis.

Sofija nepajudėjo iš vietos. Ji pataikė į dešimtuką. Jo reakcija paliudijo, kad taip ir buvo. Turėčiau jaustis visiškai sužlugdyta arba bent jau įsiutusi, mąstė ji, bet širdis kažkodėl liko šalta. Atvirkščiai, ji pajuto palengvėjimą, kad jos tiesūs žodžiai kai ką išjudino ir fasadas suskilinėjo.

Ir vis dėlto ji buvo tvirtai nusprendusi grįžti su juo į Vokietiją. Bet jei jis nori ją vesti, turi nutraukti santykius su Sandra. Štai to rytoj ryte ir pareikalaus. Ką jai sakė Ema? Meilė atleidžia beveik viską! Ema labai mylėjo Klasą. Bent taip Sofijai atrodė visą gyvenimą. Ar taip buvo iš tikrųjų, galbūt sužinosiu, kai išsiaiškinsiu visas tas paslaptis, kurias paliko mama, mintijo Sofija su apmaudu.

Taip ir gulėjo tą vakarą tamsiame viešbučio kambaryje negalėdama užmigti ir atsikratyti užplūdusių minčių. Vyras, dabar vėl gulintis šalia jos ir giliai miegantis, atrodė esąs be galo toli. Mąstydama apie visas tas šeimos paslaptis, ji vis labiau tolo nuo jo ir neturėjo jėgų tam pasipriešinti. Dramatiškas Anos persileidimas, Emos palikimas, – visa tai jai buvo artimiau nei vyras, už kurio ketino tekėti. Trumpai šmėstelėjo Džono veidas. Jokių abejonių – ji būtų nesivaržydama aistringai jam atsidavusi, jei nebūtų pasirodęs Janas.