Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Čia priėjo Kristianas ir ramindamas uždėjo ranką fermeriui ant peties. Tas tuoj pat nurimo.

Keista, Melani vyras kaip tyčia buvo tapęs geriausiu Kristiano draugu.

Šalia Anos nedrąsiai prisėdo Timotis.

– Teta Ana, – paklausė jis rimtai, – ar galiu jūsų kai ko paklausti?

– Žinoma! O čia mano draugė! – tarė Ana šypsodamasi, parodė į Melani ir paragino jį atverti širdį, pasakyti, kas jį slegia.

– Manęs niekas neslegia. Tik norėčiau sužinoti, ką pasakytum, jei aš prašyčiau Klaros rankos.

– Ką aš galiu pasakyti? – atkirto Ana. – Seniai tikiuosi, kad tapsi mano žentu, todėl nėra reikalo apie tai šnekėti.

– Tada labai džiaugiuosi, – atsakė jis aiškiai lengviau atsidusęs ir it sąmokslininkas pridūrė: – Ko turėčiau pirmiausia klausti, Klaros ar dėdės Kristiano?

Ana vos sulaikė juoką.

– Sakyčiau, pirmiausia paklausk mano dukters, o tada dėdės Kristiano. Mano palaiminimą jau turi. Nors ir su tam tikromis sąlygomis: turit palūkėti, kol tu atsistosi ant kojų ir galėsi išmaitinti šeimą!

– Betgi tai savaime suprantama! – solidžiai atkirto jaunuolis. – Visa tai jau aptarta su tėvu. Aš Danidine studijuosiu teisę, o paskui su tėvo broliu Albertu dirbsiu čia kontoroje. Dėdė Albertas vienas nespėja visko nudirbti.

– Tavo tėvas grįžta į Danidiną? – paklausė Ana stengdamasi nuslėpti susijaudinimą.

– Ne tuoj pat, bet po metų ketina mesti politiką ir persikelti čia.

– Pažvelk, štai Klara! Galėtum pasigrobti ją ir nuvesti į pavėsinę, – pasiūlė Ana nenorėdama parodyti, kokia yra sutrikusi.

Kai Timotis nuėjo, Ana išgirdo Melani kuždant:

– Ar Džono sumanymas išmintingas?

Ana atsikrenkštė ir tyliai pasakė:

– Liusilė nepagydomai serga ir turi vienintelį pageidavimą: kad aš pasirūpinčiau Džonu, kai ji mirs, o Klara išeis iš namų.

– O! – išsprūdo draugei.

– Atleisk, turiu tave palikti.

Ana pašoko iš vietos. Ji norėjo kaip gera šeimininkė paplepėti su svečiais. Jai būtinai reikėjo prasiblaškyti.

Visai netikėtai Kristianas pakvietė ją šokti. Šito jis nedrįso jau daug metų.

Ana jau ketino atsisakyti, bet jis beveik maldaudamas sušnibždėjo:

– Prašau! Bent vieną kartelį!

Ana nenoromis nusekė paskui jį į šokių aikštelę. Nustebo, nes Kristianas šoko neblogai. Daug geriau nei anksčiau. Matyt, tai gera jo mylimosios įtaka, pagalvojo patenkinta ir leidosi Kristiano vedžiojama. Ta moteris, regis, padarė iš jo beveik pakenčiamą žmogų. Sukdamasi pro Timotį su Klara, Ana pamatė švytintį dukters veidą. Nujautė, kad yra dvi priežastys: meilė Timočiui ir tai, kad Klara pirmą kartą mato savo tėvus šokančius kartu…

– Ana… – sukuždėjo Kristianas jai į ausį. – Timotis ką tik paprašė mūsų dukters rankos!

– Ir ką tu atsakei?

– Kad gaus mano palaiminimą, kai tik taps savarankiškas!

Ana nusijuokė.

– Aš jam pasakiau tą patį!

– Noriu su tavimi pasišnekėti, – paprašė jis.

– Dabar?

– Būtų geriausia!

Ana susidomėjo.

– Tada eime į lauką, – pasiūlė.

Susikibę už parankių jie paliko šokių aikštelę ir patraukė sodo link.

Ten Ana klausiamai pažvelgė į Kristianą. Jo veidu ritosi prakaito lašeliai.

– Ana! – tarė reikšmingai ir nutilo.

Matėsi, kad jam sunku pranešti tai, ką rengėsi.

– Ana! – atsiduso dar kartą. – Ana, ką pasakytum, jei aš išvykčiau iš Danidino? Į vokiečių gyvenvietę Zarau netoli Nelsono.

Moteris sutriko.

– Aš nenoriu keltis į vokiečių gyvenvietę. Aš gerai jaučiuosi tarp škotų ir anglų. Ir, svarbiausia, mieste. Tu gi čia turi darbą. Kaip tu tai įsivaizduoji?

– Aš ten gausiu darbą. Man pasiūlyta perimti fermą, ir aš… – jis susijaudinęs nutilo. – Aš ten važiuočiau ne vienas.

– Fermą? Betgi tu nesi fermeris! Ir ką reiškia „ne vienas“?

Kristianas sunkiai atsiduso.

– Tik nesijaudink! Aš ten vykčiau su Mariana. Ji kilusi iš tų vietų ir taip ir neišmoko gerai kalbėti angliškai. Prieš daug metų ji pabėgo į miestą ir nuėjo blogais keliais. Dabar mirė jos tėvas, o ji neturi nei brolių, nei seserų. Ji paveldėjo fermą. Ji nori grįžti, o aš pamėginčiau kartu su ja. Ten manęs niekas nepažįsta, ir mes galėtume gyventi kaip vyras ir žmona.

– O kaip tai paaiškinti Klarai? – paklausė Ana kiek palūkėjusi.

– Aš jai pasakysiu, kad ten gavau gerą darbą. O kai ji ištekės, mes išsiskirsime, nes turiu mylimąją Nelsone. O tu galėtum gyventi pas vaikus.

Ar tik ne tą patį prieš kelias valandas pasakiau Džonui, toptelėjo Anai. Ji buvo visiškai sutrikusi. Jei pritars Kristiano planams, netrukus bus laisva ir galės ištekėti už Džono. Kaip laimingai susiklostė aplinkybės! Per gerai, kad būtų tiesa!

– Aš sutinku! – tarė Ana skubiai ir atidžiai pažvelgė į Kristianą.

Jis nespindėjo iš laimės. Atvirkščiai, atrodė beveik nusivylęs, kad ji jam suteikė laisvę išvykti su mylimąja.

– Ar tu tikra? – paklausė dar kartą.

– Visiškai! – atsakė Ana tvirtai, nusprendusi nepraleisti progos. Ji suprato, kad Kristianas pasiūlė tokį sprendimą, nes ne viską žinojo. Jis išties pamiršo, ką sužinojo tą tragišką naktį. Dabar arba niekada, susijaudinusi pagalvojo Ana. – Jei puoselėji viltį, kad gyvensiu su tavimi kaip žmona, pasakysiu atvirai, nors tai ir skaudu: to niekada nebus. Todėl tai geras planas.

– Tu teisi! – atsiduso jis su palengvėjimu. – Man reikia prie šono moters, kuri priimtų mane tokį, koks esu. O ne tokios, kuri leidžia suprasti, kad aš jai šlykštus. – Jo balse aiškiai girdėjosi savigaila.

– Kristianai, nepamiršk: aš mačiau, ką tu padarei Hinei! – kovingai atkirto Ana.

– Tai buvo dingstis, kuria pasinaudojai man atstumti. Aš iš pat pradžių nebuvau tau užtektinai geras, – suniurzgė Kristianas.

– Manau, mums reikėtų pamiršti praeitį ir galvoti apie ateitį, – primygtinai pasiūlė Ana.

Slapčia ji pati sau pripažino, kad taip ir turi būti. Ji niekada jo nemylėjo. Nė vienos dienos. Jau iki Hinės!

Danidinas, 1881 m. spalis

Morenos Klark būrelis Anai darėsi vis svarbesnis, nors Kristianas netrukus po šventės išvyko ir jai nebereikėjo gyventi po vienu stogu su girtuokliu. Ji jau žinojo, kaip atsirado mėlynė Melani prie akies, kad Filipas su savo žmona elgiasi vis žiauriau. Bet ką jai daryti?

– Jei mėginsit su juo aiškintis, aš žuvusi, – nuolat perspėdavo Melani, pasirodžiusi susitikime išgražintu veidu.

Kaip ir tą dieną. Oda prie akies buvo net įtrūkusi, bet ji nedrįso pasirodyti gydytojui. Trūkčiojančiu balsu pasakojo, kas atsitiko:

– Jis žino apie mus ir uždraudė man su jumis susitikinėti. Tai buvo tik įspėjimas, – pasakė rodydama žaizdą prie akies. – Ir aš turėsiu paklusti.

– Bet tu negali šitaip! – išsprūdo Gvenei.

– Negi geriau leistis, kad ją mirtinai uždaužytų? Juk ji turi keturis vaikus, – paprieštaravo Kristina.

– Pagalvokim blaiviai, ką galim padaryti! – pasiūlė Morena.

– Tu gali su vaikais apsigyventi pas mane, – pasiūlė draugei Ana.

Diskusijos įkarštyje tarnaitė pranešė apie lankytoją, tas garsiai triukšmavo prieškambaryje.

– Aš jai parodysiu, kas namie šeimininkas, – baubė Filipas Maklynas svirduliuodamas į svetainę.

Jo akys buvo pasruvusios krauju, veidas išpurtęs. Atrodė, kad jis iškvepia gryną viskį. Kaip pamišėlis jis puolė žmoną ir čiupęs už rankos ėmė tempti. Morena užkirto jam kelią, o jis šiurkščiai nustūmė ją į šalį.