Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Sugniaužęs žmonai gerklę, jis grėsmingai ją nužvelgė.

– Paskutinį sykį jūs kalėt jai į galvą kvailystes. – Jo žvilgsnis sustojo ties Ana. – Taip ir maniau, kad ir jūs čia būsit. Ar žinot, ką ji padarė? Ne? Ji įstūmė savo vyrą į paleistuvės glėbį ir išvarė iš miesto. Mano vienintelį draugą. Suprantat, kvailos bobšės? Ji yra velnias su sijonu. – Išrėkęs tuos žodžius vyras ėmė stumti Melani prieš save. – Tu dar pasigailėsi, kad man nepaklusai!

Ana norėjo šokti iš vietos, norėjo padėti Melani, bet šios maldaujamas žvilgsnis sakė: nereikia!

Anai beliko bejėgiškai stebėti, kaip jos draugė varoma iš Lousono gatvės namo.

– Turim ką nors daryti, – ryžtingai tarė Morena Klark.

– Bet ką? – bejėgiškai paklausė Ana.

Praėjus dienai po šio įvykio Ana per pusryčius laikraštyje Otago Daily Times pastebėjo antraštę: „Nužudyta fermerio žmona!“

Anai ėmė svaigti galva, širdis daužėsi krūtinėje, o kūną nuo galvos iki kojų sustingdė šaltis, ji ėmė virpėti. Vis dar tikėjosi, kad tai ne jos draugė, bet pamačius Filipo Maklyno nuotrauką abejonių neliko. Skaitant jai ėmė temti akyse, o kai mėgino atsistoti, kojos neklausė.

Atsipeikėjo ant grindų. Klara maldavo:

– Mama, pabusk. Prašau!

Ana atmerkė akis ir pažvelgė į papilkėjusį dukters veidą.

Vėliau jiedvi sėdėjo prie stalo ir gėrė karštą arbatą. Klara sužinojo mamos apalpimo priežastį ir rūsčiai sušuko:

– Tai neteisinga, mes, mergaitės, lankom mokyklą tik tam, kad būtume geresnės žmonos išsilavinusiems vyrams. Aš norėčiau studijuoti teisę, kad pasaulis kada nors taptų teisingesnis. Melani vyras nebus nubaustas kaip dera, nes mes, moterys, visuomenėje nesam taip pat vertinamos kaip vyrai.

– Esu tikra, vieną dieną merginos irgi galės studijuoti teisę, – atsiduso Ana.

Tą akimirką jai rūpėjo ne tiek bausmė vyrui už nusikaltimą, kiek be motinos likę trys Melani mažamečiai ir vienas jaunuolis, kuriais tikriausiai niekas nesirūpina.

– Važiuoju į fermą. Gal galėsiu padėti bent jau Melani vaikams, – nusprendė Ana.

Klara pasisiūlė ją lydėti.

Tai buvo varginga kelionė išmaltais keliukais, kol karietai užsiropštus ant aukštos kalvos netoli Opoho atsivėrė nuostabus pievų ir laukų vaizdas. Ana paprašė vežėjo palaukti, o pati nuklampojo Maklynų fermos link. Kelis kartus pasibeldė, pagaliau durys atsidarė ir pasirodė sena, iš padilbų žvelgianti moteris.

– Ko jums reikia? – vamptelėjo. – Jūs iš laikraščio? – Ji gręžė Aną mažomis akutėmis. – Galiu pasakyti visą tiesą. Mano Filipas – geras berniukas, o ta boba buvo jam neištikima. Su vaikų mokytoju. Taigi, o dabar jis sėdi kalėjime, tai neteisinga!

– Atsiprašau, – nutraukė Ana kandžių žodžių laviną ir tvirtai pridūrė: – Atvažiavau paimti Maklynų vaikų.

– Paimti? Kas jums šovė į galvą?

Ana giliai įkvėpė ir ėmė aiškinti:

– Aš buvau geriausia Melani draugė. Ir pažadėjau pasirūpinti vaikais, jei ji kada nors susirgtų… – Anai užgniaužė gerklę.

Senė piktai sužaibavo.

– Vadinasi, tai jūs? – Ji spjovė neapykantos kupinus žodžius ir grasindama žengė žingsnį Anos link. – Tai jūs prikišot jai į galvą tų nesąmonių. Kad moterys turi dalyvauti rinkimuose ir šiaip. Jūsų vyras todėl ir pabėgo, ar ne? O mano sūnus nėra toks bailys, kad išsigąstų moterų.

Tą akimirką jai už nugaros pasirodė trys vaikiški veideliai. Vaikai atrodė sutrikę. Ana jiems nusišypsojo.

– Teta Ana, noriu pas mamą! – sukūkčiojo mažiausioji ir puolė Anai į glėbį.

Ji paglostė mergytei plaukučius, bet senė išplėšė vaiką Anai iš rankų ir suniurnėjo:

– Tos moters jūs niekada nepamatysit. Tai ji dėl visko kalta.

Tai tarusi senoji Maklyn užtrenkė duris Anai prieš nosį.

Nusiminusi Ana apsigręžė ir pastebėjo Polą, vyriausią Melani sūnų, stovintį prie klojimo. Jis aiškiai girdėjo pokalbį. Ana sukaupė visą drąsą.

– Sveikas, Polai! – šūktelėjo jo pusėn.

Jaunuolis juodais kaip derva plaukais neatsakė, tik niūriai pažvelgė į Aną. Tai buvo maždaug dvidešimties metų aukštas, plačiapetis, gražus jaunuolis. Jis paveldėjo Melani bruožus, tik veidas buvo labai vyriškas.

– Polai, labai užjaučiu! – tarė Ana švelniai, o jis nesiliovė į ją spoksojęs.

Moteris išsigando. Iš jo akių sklido ledinis šaltis ir neapykanta. Ana atsiduso pagalvojusi, kaip turi būti sunku jaunuoliui sužinoti, kad tėvas užmušė motiną. Jam irgi reikia atsparos, pagalvojo ir pajuto ant veido kažką drėgna. Tai buvo neįtikėtina, bet iš piktdžiugiškos jaunuolio šypsenos Ana suprato, kad neapsiriko: Polas Maklynas spjovė jai į veidą.

Ji pirštine nusišluostė veidą ir vos girdimai paklausė:

– Už ką?

Polas pažvelgė į ją su panieka.

– Jūs, moterys, esat kaltos, – rėžė jis. – Jūs sugadinot mano mamą. Jūs ne draugė, o suvedžiotoja. Žinau, ką padarėt mano mamai! Ir jei tuoj pat iš čia nedingsit, suskaldysiu jums galvą! – Patvirtindamas savo žodžius jis čiupo kastuvą, atremtą į klojimo duris.

Tik kai grėsmingai pradėjo mosuoti prieš veidą, Ana netarusi nė žodžio apsisuko ir per ašaras nematydama kelio nubėgo prie karietos.

– Mama, kas atsitiko? – susirūpinusi sušuko Klara.

– Nieko, angelėli, – atsakė ji tyliai.

Ana su kitomis moterimis nuėjo į Melani laidotuves. Filipas tarsi suakmenėjęs sėdėjo tarp dviejų policininkų tiesiai priešais karstą. Jo motina irgi neišliejo nė ašarėlės. Vaikų iš viso nebuvo. Tik pirmoje eilėje kiūtojo Polas.

Užgiedojo choras. Ana su draugėmis laikėsi už rankų ir nesivaržydamos kūkčiojo. Dvasininkas mėgino kaip nors aplenkti žodį „žmogžudystė“. Įmantriais žodžiais jis kalbėjo apie tai, kad „gera žmona ir motina išėjo į kitą pasaulį“.

– Ją žiauriai nužudė jos vyras. Kodėl šito nepasako? – sušnabždėjo Gvenė.

Išeidama iš bažnyčios Ana pastebėjo Džo Odonelą, melancholiškąjį mokytoją airį, kuris, nepaisydamas baisaus Melani vyro pasipriešinimo, mokė vyriausiąją dukterį. Jis buvo išbalęs kaip drobė. Ana priėjo prie jo ir sušnabždėjo:

– Išlaikykime Melani savo širdyse, kad ji ir toliau ten gyventų.

Mokytojo akyse spindėjo ašaros.

– Netiesa, ką šneka žmonės. Nebuvo nieko nederamo. Aš tik guosdamas paspaudžiau jai ranką, kai ji pasiskundė, kad vyras nori gabią dukterį paimti iš mokyklos. Štai ir viskas! Ir vis dėlto aš esu kaltas dėl jos mirties.

– Nesąmonė! – aštriai atkirto Ana. – Kalta visuomenė, kurioje moterims teskirta viena užduotis – paklusti vyrui, ir visai nesvarbu, jei jis elgiasi su ja kaip su nuosavybe, o apsvaigęs muša, kol užmuša.

Ana pati išsigando savo negailestingų žodžių, bet Odonelas tik linktelėjo ir tyliai pritarė:

– Tai turi pasikeisti. Tai nežmoniška.

– Ir pasikeis! – kovingai atsakė Ana.

Ji nusprendė netrukus su poniomis ratelyje aptarti, kaip panaikinti tokią neteisybę.

Kai tą pačią dieną jai buvo pranešta apie Liusilės mirtį, ašarų nebebuvo. Džonas jai rašė, kad žmona be skausmų romiai užmigo jo glėbyje. Jis pabrėžė, kad Klara – didelė paguoda. Baigusi mokyklą ji nuvažiavo pas sužadėtinį į Velingtoną atšvęsti savo aštuonioliktojo gimtadienio. Džonas pranešė, kad jie visi kartu grįš lapkričio pabaigoje.

Danidinas, 1881 m. lapkritis

Ana laikė rankose dukters laišką ir nežinojo nė ką galvoti. Tikėjosi, kad šiandien Klara grįš, ir labai tuo džiaugėsi. O dabar toks nusivylimas! Gal todėl, kad Džonas jai neseniai rašė grįžęs tuoj pat apsilankysiąs Princų gatvėje. Ar jis žinojo, kad jie bus vieni? Nuo šios minties jos širdis suspurdėjo. Žinoma, ji ilgėjosi jo. Bet ir bijojo po ilgo laiko susitikti akis į akį. Be to, Klaros laiškas sukėlė rūpestį. Ši netikėtai ryžosi kartu su Timočiu aplankyti tėvą. Dukrai ne itin patiko, kad tėvas darbo reikalais turi persikelti į Zarau. Darbo reikalais? Ana sunkiai atsiduso. Klara ras tėvą, gyvenantį nesantuokinį gyvenimą su kita moterimi. Gal ir geriau, jei pagaliau sužinos visą tiesą. Ji pakankamai suaugusi, mėgino guosti save.