Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Širdis šoktelėjo krūtinėje, kai sveikinantis Džonas nuoširdžiai apkabino. Tai buvo artumo akimirkos, kurių Ana laukė beveik metus. Liusilė ją irgi džiugiai apglėbė, tuo tarpu Timotis, per pastaruosius metus tapęs tikru jaunu vyru, nedrąsiai mindžikavo.

Timotis buvo kaip du vandens lašai panašus į tėvą, nors iš Merės paveldėjo šviesius plaukus. Jis buvo šiek tiek santūresnis už Džoną. Koks vaikystėje buvo judrus, toks rimtas tapo devyniolikos metų.

Timotis ieškojo Klaros, o kai pamatė, jo veidas nušvito iš džiaugsmo. Ana skubiai nusuko akis. Ji jautėsi it slapta stebėtoja, kurios žvilgsniui jaunuolių jausmai nėra skirti. Timočio veide kaip atverstoje knygoje atsispindėjo meilė Klarai. Nors Ana troško, kad juodu kada nors taptų pora, kartu nenorėjo skubos. Juk Klarai dar reikėjo baigti aukštesniąją mergaičių mokyklą. Be to, ir Timotis turėjo atsistoti ant kojų. Buvo ir dar viena priežastis, kurios Ana nenorėjo pripažinti: ji neįsivaizdavo savo gyvenimo be dukters. Kai pagalvodavo, kad Klara su Timočiu gali išsikelti į Velingtoną, širdis susitraukdavo iš skausmo.

Po puikiai pavykusių pietų, per kuriuos visi gyvai šnekučiavosi ir Ana pamiršo sunkias savo mintis, Džonas priėjo ir paėmė ją už parankės.

– Gal norėtum pakvėpuoti grynu oru? – paklausė ir nelaukęs atsakymo išsitempė Aną į terasą. Buvo dar šviesu, čiulbėjo paukščiai, pavasario gėlės skleidė svaigius kvapus. – Kaip tau sekasi? – pasiteiravo tarsi tarp kitko.

– Viskas puiku. Kristianas vėl turi meilužę, rodos, su ja jam gerai. Manau, situacija išsispręs, kai Klara išvyks iš namų. Galbūt vėliau galėsiu gyventi su ja ir jos vyru. Juk patogu, kai namie yra senelė.

– Senelė? – Jis sausai nusijuokė. – Tu nė kiek nepanaši į senelę! Tu graži kaip visuomet! O Dieve, Ana, tu nuostabi!

Ana išsigando, kad jos veidas paraudo.

– Pataikūne. Žiūrėk, kad neišgirstų Liusilė! – sušnabždėjo meiliai.

Susirūpinusi pastebėjo, kad jo veidas apniuko. Jai buvo sunku spręsti, kokie jausmai jį užvaldė, bet kažkas jį slėgė. Gal ji apsiriko: nejaugi jo akys sudrėko?

– Džonai, kas atsitiko? – paklausė išsigandusi.

Jis vogčiomis brūkštelėjo per veidą rankove. Džonas iš tikrųjų verkė. Jei būtų buvę vieni, ji būtų jį apkabinusi, o dabar? Kas akimirką galėjo ateiti kitų svečių ir padaryti neteisingas išvadas.

– Jai liko daugiausia metai, jei pasiseks! – kuštelėjo virpančiu balsu.

Ana nuo šių žodžių net pašiurpo.

– Šneki apie Liusilę? Kaip metai? – Balsas nenorėjo jai paklusti.

– Gydytojas sako, kad ilgiau nei metus ji neišgyvens, – atsakė jis niūriai.

Ana žvelgė į jį negalėdama nieko suprasti.

– Kaip neišgyvens? – sumurmėjo.

– Ji serga reta liga, nuo kurios mirė jos mama. Gydytojas neteikia jokių vilčių.

– Vargšė Liusilė! O Dieve, Džonai, man taip gaila! Ar ji žino? – paklausė Ana, jos veidas pasidarė pelenų spalvos.

– Taip. Ji manęs paprašė pasakyti tau… – tarė jis užsikirsdamas, ir čia jų pašnekesį nutraukė linksmas balsas:

– Kas čia per liūdinčiųjų draugija?

Ana skubiai atsisuko.

Tai buvo Liusilė. Ji čiupo už rankos vieną ir kitą ir spustelėjo guosdama.

– Na, nebūkit tokie liūdni! – paprašė.

To pakako, kad Anai pratrūktų šliuzai. Akimirksniu veidas sudrėko nuo ašarų, nors ji gėdijosi tokio savo elgesio šios drąsios moters akivaizdoje.

– Ana, suprantu, kaip jautiesi, bet turi žinoti, kad palieku šią žemę laiminga. Aš su Džonu išgyvenau nuostabius metus ir turiu vienintelį pageidavimą. Tada galėsiu ramiai mirti.

Ji buvo visiškai rami, o Aną purtė rauda.

Liusilė nesutrikusi kalbėjo:

– Miela Ana, aš iš visos širdies linkiu, kad vieną dieną padarytum Džoną laimingą!

– Bet aš ištekėjusi! – sušniurkščiojo Ana ir tą pačią akimirką suprato, kaip kvailai skamba jos žodžiai.

Taip, ji buvo ištekėjusi, ir Liusilė tikrai to nepamiršo.

– Manau, tu ramia sąžine galėsi išsiskirti su Kristianu, kai Klara ir Timotis susituoks. Džonui tu reikalingesnė nei jam… – Liusilė atsiduso ir pridūrė: – Ir tau reikia Džono! Tu turi teisę į asmeninį gyvenimą ir truputį laimės. Turi teisę mylėti! – pabrėžė.

Džonas sutrikęs žvelgė į žmoną. Stengdamasis suvaldyti kūkčiojimą sumikčiojo:

– Tik paklausykit! Štai tokia mano žmona. Nesavanaudiškai šneka apie kitų laimę, nors žino, kad pati nepagydomai serga.

– Ak, Džonai, liaukis! Abu nusišluostykit ašaras! Turim švęsti. Manot, tą truputį likusio laiko praleisiu kaip kokia verksnė? Džonai, laukiu, kada pakviesi mane šokti! – Tai tarusi Liusilė šypsodamasi nuplaukė į svetainę.

– Ji nuostabi! – sumurmėjo Ana.

Džonas tylėdamas linktelėjo.

Kai Ana įžengė vidun iš terasos, šokiai buvo pačiame įkarštyje, bet pasaulis nebebuvo toks kaip anksčiau. Ji apsidairė po nuosavus namus, ir viskas, ką matė, atrodė be galo svetima. Kodėl svečiai taip šėlsta? Ir dar ta linksma muzika. Gal reikėtų sušukti: liaukitės! Muzikantai kaip tik grojo valsą, ir jo ritmu lingavo poros, pačiame vidury Kristianas su Liusile. Liusilė juokėsi, jos balti dantys žėrėjo. Ji skleidė energiją ir puikią nuotaiką, atrodė tiesiog trykštanti sveikata. Kokia gi klastinga liga taip gerai slepia grėsmę?

Ana kaip paralyžiuota stebėjo linksmybes šokių salėje. Klara su Timočiu irgi sukosi trijų ketvirtinių taktu. Matėsi, kad jie įsimylėję. Ar gali visi būti laimingi, kai jų būryje šoka ir šaiposi mirtis? Ana sudejavo.

– Gal pašokim? – pakvietė Aną Džonas, bet ši tik papurtė galvą ir sukuždėjo:

– Man taip slegia širdį. Reikėtų truputį atsigauti.

Po tų žodžių pasuko prie sofos, ant kurios viena sėdėjo jos draugė Melani Maklyn. Anos galvoje sukosi mintys. Mirtis, liga, skyrybos, laimė… viso šito jai buvo per daug. Ir dar tas pašėlęs paskutinis noras. Dabar ji negalėjo nieko spręsti dėl ateities. Liusilė kol kas buvo gyva, ir Ana linkėjo Džono žmonai išgyventi dar daug metų greta jo.

Melani klausiamai pažvelgė į draugę.

– Ar kas atsitiko? – sukuždėjo, bet Ana nenorėjo čia kalbėti. Draugė suprato jos mintis ir tylėdama spustelėjo ranką.

– Tuos politikus, kurie bando samprotauti, esą moterys gali turėti rinkimų teisę, reikia uždaryti į kalėjimą. Juk tai tikra beprotystė. Jos turi gimdyti vaikus ir rūpintis savo troba! – griaudėjo vyriškas balsas iš būrelio prie židinio.

Anai nereikėjo nė žiūrėti. Ji žinojo, kieno tai balsas, – Filipo Maklyno, Melani vyro. Žvilgtelėjusi pastebėjo pasibjaurėjimo kupiną draugės veidą. Ir melsvą dėmę prie vienos akies.

– Melani, jis tave mušė? – pasiteiravo išsigandusi, bet ši uždengė delnu draugės burną.

Melani akyse Ana perskaitė nebylų atsakymą: prašau, neklausinėk manęs, kai jis netoliese!

Avių augintojo žodžiai aidėjo kambaryje.

– O dar tie maoriai! Jiems duota rinkimų teisė. Juk jie laukiniai. Netoli mūsų gyvena toks gyvenimo nuskriaustas kvailelis, vadinantis save fermeriu. Vedė ne vietinę naujazelandietę, o kažkokią laukinę, ir ką jis iš to turi? Ta net negali pagimdyti normalių vaikų. Turi tik luošą mergaitę!

– Jei neturėčiau vaikų, pasiųsčiau jį po velnių! – sušnypštė Melani.

Džonas, kurį kalbino fermeris, maldaujamai pažvelgė į sofos pusę tarsi prašydamas pagalbos. Ana parodė, kad jis gali prieiti, bet vos Džonas pamėgino žengti žingsnį, nerangusis fermeris subaubė:

– Palaukit, niekur neikit! Jei jau galiu pasikalbėti su politiku…