Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Ana atidėjo laišką į šalį ir pažvelgė į laikrodį, šiandien dažnai į jį žvalgėsi. Dar ne laikas. Jis gali pasirodyti tik prieš aštuonias, o dabar dar tik penkios. Paskui nervingai apsidarė. Kodėl ji vilki gedulo drabužiais? Tuoj pat užkopė į savo senąją drabužinę ir persirengė. Išsirinko atvirą melsvą suknelę. Priekabiai apžiūrėjo veidrodyje moterį, vilkinčią švelnaus melsvo šilko apdarą. Jokių abejonių, dabar atrodo kur kas geriau. Nudžiugusi siūbuodama sijonais nuplaukė į virtuvę ieškoti Paulos. Ši ruošė ėriuko kepsnį.

– Jūs tikras lobis, – išsprūdo Anai, ji nusijuokė.

Paula nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– O jūs atrodot tarsi ketinanti eiti į pokylį.

– Manot, ši suknelė nedera kukliai vakarienei? – išsigando Ana.

Paula nusišypsojo.

– Galit vilkėti ją per šventę, bet ji dera ir vakarienei su Džonu Makdauelu. Atrodot žavingai. Nepersirenkit. Prašau!

Ana džiugiai pažvelgė į Paulą.

– Žinot ką? Dar nuo tada, kai parkritau ant laiptų, o jūs man išgelbėjot gyvybę, vis noriu pasakyti: džiaugiuosi, kad jūs… tai yra tu esi šalia.

– Ir aš laiminga dirbdama tau.

Ir jos tvirtai apsikabino. Tai buvo viso gyvenimo draugystės pradžia.

Laikas slinko labai iš lėto. Nuo septintos valandos vakaro Ana nebegalėjo nustygti.

Ji nervingai vaikštinėjo po svetainę pirmyn atgal. Pagalvojusi, kad netrukus apkabins Džoną, dar labiau susijaudindavo. Prieš pat aštuonias pajuto sunkumą paširdžiuose. Delnai suprakaitavo, ji privertė save bent akimirką ramiai pasėdėti ir šiek tiek apsiraminti, bet veltui. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Kodėl jo nėra prie durų? Džonas stengdavosi būti punktualus.

Penkiolika minučių po aštuonių jo dar nebuvo, ir Ana apkaltino vėluojančią karietą. Apie devintą rimtai susirūpino, nerimas virto baime. Prieš dešimtą taip jaudinosi, kad nebesusivaldė.

Buvo šiltas vasaros vakaras, tad viena suknele išėjo į gatvę ir patraukė jo namų pusėn. Kiek kartų juodu ėjo šiuo keliu kartu! Pabeldus į duris atidarė jauna moteris ir pasakė, kad laukia pono Makdauelo jau kelias valandas. Ji esanti naujoji namų tarnaitė. Ana padėkojo, ir čia pasirodė Albertas Makdauelas, vis dar gyvenantis dviejuose viršutinio aukšto kambariuose. Jis šiurkščiai išvarė mergaitę į virtuvę.

Su panieka nužvelgė Aną ir savo nosiniu balsu ėmė dėstyti:

– Kokia gėda, įsitrynėt į Merės namus, kad pasisavintumėt jos vyrą. Turiu pripažinti, esat vikri, madam. Jūs jį pririšot prie savęs per sūnų! Juk apsimokėjo! Kaip girdėjau, išvijot iš miesto savo vyrą, kad turėtumėt laisvas rankas. Ar galiu kai ką jums atskleisti? Man ta kvailutė Liusilė buvo tūkstantį kartų mielesnė už jus! O dabar eikit. Jis jau bus pakeliui pas jus. Anuomet, pirmą sykį pamatęs jus šiuose namuose, perspėjau Merę. Ir žinot, ką ji man atsakė? Ana mano draugė. Gera draugė! – Taręs tuos žodžius jis užtrenkė duris jai prieš nosį.

Ana liko stovėti apdujusi. Paskui leidosi bėgti, nes širdyje, kurioje prieš kelias valandas suokė džiaugsmas, glūdėjo vien baimė, gili, nepaaiškinama baimė. Atsitiko kažkas siaubinga, kalė jos galvoje. Nelaimingas atsitikimas? Besidaužančia širdimi nubėgo per visą miestą į pašto stotį. Kai pamatė priešais pastatą sveiką karietą iš Kraistčerčo, akmuo nusirito nuo širdies. Tikriausiai viskas paprasta – Džonas pavėlavo į karietą. Ana ryžtingai atmetė abejones, nors balsas giliai širdyje negailestingai kuždėjo: ir kaip tyčia šiandien? Tai Džonui nebūdinga!

Ana nurijo seilių gumulą. Ji vos neverkė. Bet kuo padės ašaros? Negali gi ji čia stovėti žmonių pajuokai. Jau ketino eiti, kai pastebėjo, kad prie karietos priėjo du žmonės. Jie atsargiai ištraukė dėžę. Karstas! Tai buvo paprastas, prastai sukaltas karstas!

Ana prispaudė rankas prie krūtinės. Širdis neramiai suspurdėjo. Jau ketino eiti, tik drebančiu balsu pasiteiravo, kada kita karieta iš Kraistčerčo.

Vyrai nustebę pažvelgė į ją.

– Ar jūs laukėt keleivio iš Velingtono? – pasiteiravo vienas ir skvarbiai į ją pažvelgė.

Ana linktelėjo.

– Gal jūs laukėte pono Makdauelo?

Ana vėl linktelėjo. Pajuto, kad keliai ima linkti.

– Jūs jo žmona?

– Gera pažįstama!

Jai pasirodė, kad balsas jos neklauso. Ją slėgė nuojauta. Ne, tai ne isterija. To negali, neturi būti. Būk rami, Ana, įkalbinėjo save. Viskas bus gerai.

– Užeikit į stotį. Mes turim jums žinią! – paprašė vienas iš vyrų, bet Ana nepajudėjo iš vietos. Kaip suakmenėjusi žvelgė į karstą.

– Kur ponas Makdauelas? – sukūkčiojo.

Vietoj atsakymo niūrus tylėjimas, paskui vienas iš vyrų kostelėjo.

– Kai atvažiavo karieta, ketinom jį žadinti. Atrodė, kad miega. Mirtis bus jį užklupusi miegantį. Gal tai jus paguos: jo lūpose buvo sustingusi palaimos šypsena!

Karietos ratai buvo paskutinis vaizdas, kurį ji išvydo prieš krisdama į tamsą.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 30 d.

Sofija nesusigaudė, kiek laiko pragulėjo su rankraščiu ant pilvo, kai išgirdo blogai nusiteikusio Jano burbtelėjimą:

– Labas rytas!

Mechaniškai atsakė į jo niurzgėjimą – mintys liko su Džonu ir Ana. Kaip ji išgyvens staigią jo mirtį?

– Eime pusryčiauti, – nervingai tarė Janas.

Sofija krūptelėjo. Pasijuto užklupta. Ji buvo panirusi į praeitį ir visiškai pamiršusi dabartį. Šito Janas negalėdavo pakęsti. Mergina pamėgino atsiriboti nuo vakarykščių įvykių, bet įdėmiai pažvelgusi į Janą mintimis vėl grįžo į viešbučio kambarį.

Jis čia visiškai nedera, pagalvojo, pažvelgė į jį, sėdintį ant lovos krašto, tokį nekantrų, susirūpinusį, iš pat ryto išsipusčiusį kaip dabitą. Mintis trenkė kaip žaibas. Ji dar nespėjo iki galo surikiuoti žodžių, kai išgirdo save tyliai tariant:

– Janai, aš negrįšiu su tavimi. Lieku čia!

Jis pažvelgė į ją kaip į pamišėlę.

– Ir visa tai dėl nereikšmingo nusukimo į šalį? Gerai jau, prižadu – išmesiu tą mažytę lauk ir niekada daugiau su ja nesimatysiu. Patenkinta?

Sofija sunkiai atsiduso.

– Tai ne dėl Sandros Berg. Turiu pasilikti čia, kol viską perskaitysiu, – pasakė rodydama rankraštį.

– Nesuprantu, kuo čia dėta visa ši rašliava?

– Tai mano šeimos istorija!

Sofija tikėjosi, kad Janas supras, bet apsiriko.

– Na ir ką? Jei būtinai nori skaityti, dėl Dievo meilės, pasiimk tuos lapus namo.

– Emos šeima gyveno čia, šiame mieste, šiame krašte, šiame žemyne!

– Palauk, tu man vis kartodavai, kad esi kilusi iš Hamburgo pirklių Vortemanų šeimos!

Sofija nurijo seilių gumulą.

– Tai tiesa, mano proproprosenelės mergautinė pavardė buvo Vorteman, o jos vyras išvyko į Naująją Zelandiją.

Janas nervingai suvaitojo.

– Ir dėl tos savo propro ar dar kokios senelės tu manai, kad būtina pasilikti čia, pasaulio pakraštyje, kad geriau pažintum šią kivių šalį, ar ne?

– Ne! – atkirto Sofija skambiu balsu. – Save. Kad geriau pažinčiau save – kodėl visą gyvenimą negaliu rasti sau vietos. Ir nesuprantamą baimę, kuri seniai man kelia nerimą, kurią daug metų mėginu nuvyti. – Pastarąjį sakinį ji ištarė pašnibždomis.

Vis dėlto Janas jį nugirdo.

– Nebūk kvaiša! – su panieka atšovė jis. – Tu ir baimė? Geriau nejuokink! Esi protingiausias žmogus iš visų, kuriuos pažįstu. Klausyk, motinos mirtis kiek išmušė iš pusiausvyros, ir jei tavo pertemptiems nervams būtinai reikia, gali apsilankyti pas mano seną draugą Martiną. Jis puikus terapeutas ir man skolingas vieną paslaugą.