Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Paklaikusi Klara sukliko:

– Kas tai? Kas tai?

– Paula, kviesk pribuvėją. Prasidėjo! – sušuko Ana žemyn ir padėjo dukrai atsigulti.

Klara raitėsi iš skausmo. Staiga Anai prieš akis iškilo scena prieš Merės mirtį. Ar šis vaikas irgi apsisukęs, mąstė ji apimta panikos ir šluostė dukrai prakaitą nuo kaktos.

Pagaliau atskubėjo Agata, senosios Ginsberi duktė. Po Klaros apžiūros iš jos žvilgsnio galėjai suprasti, kad komplikacijų esama.

– Ar jis guli atbulai? – sušnabždėjo Ana.

Pribuvėja vos vos linktelėjo, paskui karštligiškai pamėgino apsukti kūdikį motinos kūne.

Klara suklykė iš skausmo, tada energingai atsisėdo ir suriko:

– Išgelbėkit kūdikį! Meldžiu!

Agata Ginsberi išbalo. Ji suprato, ko reikalauja Klara. Pjūvio. Pribuvėja buvo mėginusi šį naują metodą, bet paskui kelios jaunos moterys mirė.

– Nagi! – įsakė Klara ir vėl sukliko, riksmas sukrėtė Aną iki širdies gelmių.

Ana žinojo, ką daryti. Reikėjo karšto vandens ir audeklo, apšluostyti gimdyvei kaktą. Judėjo tarsi apimta transo. O pribuvėja žvelgė neryžtingai.

– Darykit, ką liepė mano duktė, – paliepė jai.

– Bet yra didelis pavojus, kad ji mirs! – sušnabždėjo pribuvėja.

– O jeigu nedarysit?

– Tada mirs abu!

Ana žinojo: ji laimėjo. Pribuvėja giliai įkvėpė ir pasiruošė įrankius cezario pjūviui.

Tą akimirką Klara garsiai suriko, galva bejėgiškai nusviro į šoną.

Pribuvėja vis delsė, ir Ana ėmė maldauti:

– Darykit gi, ko reikalauja mano duktė!

Klara nejudėdama gulėjo plačiai atmerktomis akimis. Ana neleido sau pajudėti iš vietos. Nei skausmo, nei nevilties, nei protesto prieš mirtį, kuri seniai stovi šalia. Ji laikėsi įsikibusi geležinės Klaros valios. Kūdikis turi gyventi!

Agata profesionaliai atliko pjūvį Klaros pilvo apačioje. Ana glostė Klarai kaktą. Prakaitas buvo šaltas. Duktė nebejudėjo. Ana patikrino Klaros pulsą. Deja. Dukters širdis liovėsi plakusi. Nors nenukraujavo, šmėkštelėjo Anai galvoje. Ji sukando dantis, kad tik nepravirktų.

– Aš to nesugebėsiu. Po galais. Aš to nesugebėsiu! – aimanavo pribuvėja.

Bet kas tai?

Šaižus kūdikio riksmas.

Ana iš lėto atsistojo. Keliai linko. Visur buvo pilna kraujo, bet mažas padarėlis buvo gyvas. Ir dar rėkė.

Ana vos neapalpo, kai pribuvėja įspraudė jai į rankas mažą būtybę. Kaip sunku, pagalvojo, tikriausiai berniukas! Paskui pamatė, kad mergaitė. Keitė, didžioji, stiprioji Keitė! Laimės ir skausmo ašaros tekėjo Anos veidu, kai ji išsekusi atsisėdo ant lovos krašto. Mano mylimoji Klara! Aš tave praradau, bet tu man padovanojai vaikaitę! Nuo tos akimirkos Ana žinojo: šį vaiką visuomet mylės ir saugos kaip akies vyzdį, nors duktė ir mirė, kad jis gyventų.

Ana atsargiai atsistojo. Reikėjo išmaudyti Keitę ir suvystyti į šiltas paklodėles. Staiga į kambarį įsiveržė Timotis. Apimtas siaubo jis puolė prie žmonos.

– Klara, aš negaliu be tavęs gyventi! – kūkčiojo jis dusdamas. – Ar girdi mane, mylimoji! Nepalik manęs vieno!

Ana tyliai išėjo iš kambario.

Tik po kelių valandų, Keitei užmigus sename Klaros lopšyje, Ana grįžo į miegamąjį. Klara vis dar gulėjo ten. Ana išbučiavo jos skruostus. Giliai širdyje ji vis dar netikėjo, kad duktė visiems laikams ją paliko. Pasigirdo garsus kūdikio riksmas. Moteris paliko mirusiąją ir nuskubėjo pas kūdikį.

Su kūdikiu ant rankų Ana žvelgė į velionę. Jautėsi kaip blogame sapne, kurio neįmanoma sustabdyti, bet vis dar pulsuoja mažulytė viltis, kad galima laiku atsibusti. Kai kūdikis ant rankų vėl užmigo, Ana nunešė jį atgal į Klaros lopšį. Tada išvargusi sudribo ant lovos ir prisnūdo.

Ji pašoko iš miegų, kai per namus nusirito širdį plėšantis Paulos riksmas. Netrukus Paula stovėjo tarpduryje, išbalusi kaip lavonas.

Netarusi nė žodžio Paula paėmė Aną už parankės. Virpančią visu kūnu nuvedė į svetainę.

Anos sąmonė atsisakė suvokti baisų vaizdą, kurį ten pamatė. Nuo šviestuvo ant virvės tabalavo negyvas Timotis. Vienas langas buvo atvertas. Pro jį įskridęs vėjas žaidė su mirusiojo kūnu. Timotis Makdauelas, ištikimiausias Klaros draugas ir vyras, kurį mylėjau kaip sūnų, žvelgiant į šį baisų reginį blaškėsi Anos galvoje vienintelė mintis. Kodėl šviestuvas nenukrito nuo jaunuolio svorio? Iš kur jis gavo kopėčias? Kaip aš tai paaiškinsiu Klarai? O Džonui, ką aš pasakysiu Džonui? Paskui viskas aplink ėmė suktis, pasipylė žaibai, ir ji susmuko ant grindų.

Kai atsigavo, Ana pamatė susirūpinusį gydytojo Voreno veidą. Kas atsitiko? Ji prisiminė tik Klarą ir jos širdį draskantį klyksmą.

Jau ketino sėstis, bet Paula sulaikė. Jos užverktas veidas prikėlė siaubingus prisiminimus. Širdį skausmingai spaudė.

– Kodėl jis tai padarė? – murmėjo Ana. – Kodėl?

Gydytojas netaręs nė žodžio padavė jai laišką. Tas kelias eilutes Ana vis skaitė, kol akyse aptemo nuo ašarų.

Teta Ana,

prašau – atleisk man, žinau, kad darau nuodėmę, bet negaliu gyventi be Klaros. Ji buvo mano gyvenimas. Pasirūpink mūsų vaiku! Tau priklauso visi mano pinigai. Nežinau, ar tai berniukas ar mergaitė. Jei būčiau bent kartą į jį pažvelgęs, nebūčiau galėjęs to padaryti.

Dėkoju tau.

Timotis

– Mes juos palaidosim viename kape! – pratarė Ana ir vėl nugrimzdo į tylėjimą.

Jos viduje siautėjo ugnikalnis. Staiga ji išvydo viską, tarsi tai būtų buvę vakar. Karingi vyrai su tatuiruotėmis, mėnesienoje žvilgančio aulinio spyris, spiegianti Hinė. Prakeiksmas! Nelemtas prakeiksmas, atėmęs iš manęs vaikus. Ana iškėlė rankas ir baimės iškreiptu balsu sukliko:

– Kur vaikas? Kur vaikas?

Paula išsigandusi žvelgė į ją mėgindama paaiškinti, kad kūdikis miega šalia jos lopšyje, bet Ana nesiliovė šaukusi.

– Ji negaus Keitės. Niekada!

Paskui sumišusi pažvelgė į Paulą ir senąjį gydytoją.

– Kas negaus Keitės? – persigandusi paklausė Paula, bet Ana jau buvo sudėjusi rankas maldai ir pakėlusi akis į lubas.

– Jei tu iš tikrųjų esi, apsaugok vaiką. Ar girdi? Neleisk, kad prakeiksmas atimtų iš manęs ir šią būtybę! Sunaikink maorės prakeiksmą! Sunaikink!

Senasis gydytojas ir Paula sutrikę žiūrėjo į ją. Pagaliau gydytojas paėmė krepšį ir išsiėmė švirkštą. Kol Ana kartojo maldą, daktaras Vorenas atsargiai paėmė jos ranką.

– Ji negaus Keitės! Negaus! – niurnėjo Ana.

Regis, ji nė nepastebėjo, kaip gydytojas sušvirkštė vaistus. Vis dar pastėrusiu žvilgsniu stebeilydama į lubas kartojo:

– Aš kalta. Aš netikėjau prakeiksmu. Aš kalta! Maorė stipresnė už mane…

Pamažu jos balsas silpo. Pagaliau ji užmerkė akis ir paniro į miegą be sapnų.

Paula visą naktį budėjo prie jos lovos. Vis mąstė, ką čia Ana susigalvojo. Prakeiksmas? Koks prakeiksmas? Tada prisiminė, ką vieną kartą pasakojo Klara. Kad sutiko šiurpią tamsiaodę moterį, šnabždančią jai keistus žodžius. Nusprendė pasiklausti Anos, kai atsigaus.

Kol Paula slaugė gyvuosius, daktaras Vorenas rūpinosi mirusiaisiais. Užsakė karstus Klarai ir Timočiui Makdauelams, kad jie pagaliau rastų amžiną ramybę.

Kitą rytą pabudusi ir pamačiusi Paulą, sėdinčią su kūdikiu prie lovos, Ana tvirtu balsu pareiškė:

– Juk mes susitvarkysim su mažąja Keite, ar ne?

– Gal yra kas nors, ką turėčiau žinoti? – atsargiai paklausė Paula.

Ana ryžtingai papurtė galvą ir ištiesė rankas į Keitę.

– Ką reiškia tie žodžiai apie prakeiksmą? – nenusileido Paula.