Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Kokias čia nesąmones kalbi? – sušnypštė Ana. Toks tonas neleido prieštarauti. – Prakeiksmas? Nėra jokio prakeiksmo!

– Bet vakar tu vis apie jį kalbėjai. Ir Klara man kartą pasakojo apie moterį, kuri jai pasakė keistus žodžius nežinoma kalba, – paprieštaravo Paula.

– Ak, ta istorija! Tai buvo, matyt, ne viso proto maorė. O dabar baik su tom kvailystėm, kurių prišnekėjau skausmo valandą, geriau atnešk juodą suknelę!

Kai Paula išėjo iš kambario, virpančia širdimi Ana iš naktinio staliuko stalčiaus išsitraukė savo juodą dienoraštį. Atvykusi į Naująją Zelandiją ji nuolat rašydavo, ką patyrė ir kas ją jaudina.

Drebančia ranka užrašė:

Prakeiksmas mus nugalėjo. Mūsų šeima išmirs, bet Keitė, vienintelė iš mūsų, gyvens ilgai ir laimingai. Aš tai garantuoju. Padarysiu viską, kad jai netektų patirti tokio rūstaus likimo. Ji – aš už tai kasdien melsiuosi – niekada neištekės. Ji neturi patirti skausmo, kuris drasko širdį motinai, kai ji pergyvena savo vaiką.

Danidinas, 2007 m. gruodžio 31 d.

Šį rytą Sofija pabudo anksti. Rankraščio puslapiai išmėtyti gulėjo ant lovos. Tikriausiai skaitydama naktį užmigo.

Iš lėto atsikėlė ir atitraukė sunkias užuolaidas, beveik nepraleidžiančias šviesos. Nejučia ėmė mirksėti. Saulė, nušvietusi kambarį, buvo tokia ryški ir kviečianti, kad Sofija nusprendė kitą dienos dalį praleisti lauke ir pasišildyti saulutėje.

Registratūroje mergina pasiteiravo kelio į paplūdimį. Paslaugus portjė patarė vykti į Sent Klerą ir davė žemėlapį. Iš miesto ji autobusu nuvažiavo į savotišką poilsiavietę, kurioje virė paplūdimio gyvenimas. Nejučia pagalvojo: Ana su Džonu kadaise mylėjosi Ramiojo vandenyno pakrantėje. Vienintelį kartą!

Atsigręžė atgal. Nuo tada, kai išvažiavo iš miesto, ją vis apimdavo keistas jausmas, kad yra sekama. Tačiau kad ir kiek dairėsi, nieko nepastebėjo. Mano nervai pertempti, tikino pati save.

Pagaliau visai netoli vandens atsiklaupė ant smėlio ir išskėtė skėtį, įsiūlytą paslaugiojo portjė.

– Saugokit savo šviesią odą! – perspėjo jis. – Ozono sluoksnis virš mūsų skylėtas kaip šveicariškas sūris, jūs galit kaipmat pavojingai nudegti.

Dabar Sofija buvo patenkinta turėdama kuo prisidengti, nes saulė kepino negailestingai.

Ji nusirengė, liko tik su maudymosi kostiumėliu, kurį buvo pasivilkusi po suknele, ir įsistebeilijo į žvilgantį vandenį. Vėjas nurimo, ji pajuto, kad nugara upeliais teka prakaitas. Ir vėl tas jausmas, kad yra stebima. Tarsi žaibo trenkta atsisuko ir įsisegė žvilgsniu į išsigandusį rudai įdegusio banglentininko veidą.

– Jūs mane sekat? – užsipuolė šviesiaplaukį vaikiną.

– Sorry , aš apsipažinau. Iš nugaros primenat mano draugę, – atsiprašė sutrikęs vyras, čiupo savo lentą ir nustriksėjo į vandenį.

Man tikriausiai pradeda vaidentis, pagalvojo Sofija stengdamasi nuraminti pairusius nervus.

Danidinas, 1901 m. vasaris

Ana vaitodama susmuko į savo seną pintą krėslą, pamažu pradedantį trupėti. Būtinai reikia naujo, pagalvojo ji, bet iš kur gauti pinigų? Rankomis sulygino suknelės klostes. Po Klaros ir Timočio mirties ji įsigijo keturias panašias kuklias juodas sukneles – vilkėdavo jas pakaitomis. Nuo tada ji nemėgo spalvų. Net spalvingas sodo grožis jai buvo nemalonus. Paula manė, kad ji išprotėjo, kai po vaikų mirties liepė nukirsti puošniai žydintį geležinį medį. Dabar ten vešėjo tik visžaliai krūmai.

Purtydama galvą Ana stebėjo, kas vyksta sode. Visas būrys mergaičių, vilkinčių jūreiviškomis palaidinėmis ir mėlynais klostytais sijonėliais, lakstė prieš jos akis. Visų priekyje šviesiaplaukė, garbanota, stipriai suręsta Keitė, vadovaujanti tam šurmuliui. Tą dieną jos vaikaitei sukako dvylika metų ir ji įkalbėjo senelę, kad leistų pasikviesti dvylika draugių. Ana sutiko, nes Keitė buvo geriausia klasės mokinė.

Iš Keitės būtų geras berniukas, nors atrodo kaip angelas, galvojo Ana švelnumo kupina širdimi. Kaskart, kai žvelgdavo į šį vaiką, širdis imdavo smarkiau plakti, bet tai žinojo tik ji viena. Po Klaros ir Timočio mirties Ana neberodydavo jausmų. Vaikaitės išvaizda kėlė jai rūpestį. Ji taps labai gražia moterimi. Sukurta meilei! Meilė? Ana su panieka prunkštelėjo. Jau dvylika metų, kai ji sau uždraudė galvoti apie Džoną. Užplūdus ilgesingoms mintims, sukaupdavo geležinę valią ir prisiversdavo galvoti apie ką nors kita. Arba skubėdavo į bažnyčią, kad ant kieto klaupto išsklaidytų gedulą ir prisiminimus apie jo švelnumą. Keitė neturėjo patirti šios pagundos! Kai užaugs, pagaliau moterims bus suteikta teisė studijuoti, ji taps viena iš pirmųjų studenčių ir neturės laiko galvoti apie meilę. Štai kokia bus Keitės ateitis, įtikinėjo save Ana. Ji niekam neatvėrė savo planų. Nei Paulai, nei paskutinei likusiai tarp gyvųjų draugei Gvenei Medlikot. Ak, Kristina ir Morena, mielosios, šmėstelėjo galvoje, bent jau jos sulaukė triumfo dienos, kai 1893 metais pagaliau moterims buvo suteikta rinkimų teisė. Tos dienos Ana niekada nepamirš. Kaip skausmingai tą džiugią dieną ji ilgėjosi savo Klaros!

Ji greitai nusišluostė ašaras iš akių kampučių. Keitė niekada nematė jos verkiančios, taip ir turi būti. Mintys nuklydo į rytinį apsilankymą bažnyčioje. Jau visiškai susiraukšlėjusi Emilė Braun ir jos sena sesuo be jokios gėdos spoksojo į Aną ir rodė pirštu. Tiesą sakant, jai tai netrukdė, bet negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad abi žino, kas jai atsitiko.

Bailus šnabždesys išplėšė Aną iš susimąstymo.

– Ji primena seną varną. Ar tu jos nebijai?

Akies krašteliu Ana stebėjo, kaip vaikaitė užsipuola mergaitę.

– Ne! Senelė yra mieliausias žmogus pasaulyje. Tik jai labai nesisekė gyvenime. Senelis ją paliko, o mano tėvų nelaimė… jei dar kartą taip pasakysi, nebebūsi mano geriausia draugė!

Ana tyliai sau nusišypsojo. Tokia jau ta Keitė! Jos vaikaitė niekada nepakęs neteisybės! Netrukus Ana surimtėjo. Nelaimė, pagalvojo karčiai, – o ką galima papasakoti vargšui vaikui? Mama mirė, kad tu gyventum, o tėvas iš skausmo, kad neteko tavo mamos, pasikorė nė nepažvelgęs į tave? Ne, šito Keitei negalima sakyti. Ir apie prakeiksmą niekada nepasakos.

Tą akimirką pasirodė Paula, lydima dviejų svetimų vyrų.

– Niekaip nesugebėjau jų atsikratyti! – suniurnėjo atsiprašydama.

– Sėskitės! – Ana mostelėjo į du tokius pat kaip jos nutrintus krėslus.

Paula tylėdama pasitraukė.

– Ko pageidaujate? – griežtai paklausė Ana žvelgdama čia į vieną, čia į kitą.

Jaunesnysis buvo gerai apsirengęs ir kažkodėl atrodė pažįstamas. Plaukai juodi, veidas kampuotas, jam galėjai duoti trisdešimt metų. O senasis, maždaug septyniasdešimties, atrodė apsileidęs. Veidas buvo išpurtęs, raudonas. Nuo alkoholio, šovė Anai mintis.

Abiejų vyrų žvilgsniuose glūdėjo kažkokia pasala. Kažkokia klasta, Anai tai labai nepatiko.

Pagaliau jaunesnysis prabilo:

– Regis, jūs nežinot, kas mes. Gal galėčiau padėti prisiminti. Čia mano tėvas Filipas Maklynas. Mano vardas…

Jis nutilo, ir Ana sumurmėjo:

– Polas, tada jūs esat Polas!

Tai tardama ji suvirpėjo visu kūnu. Siaubingos Melani mirties prisiminimas sukrėtė, Ana pagalvojo, kodėl žudikas drįso pas ją ateiti. Ji prisiminė skandalą ir visuomenės pasipiktinimą, kai jau po dvejų metų jis buvo paleistas iš kalėjimo.

– Ko norit? – paklausė Ana aštriu balsu.

– Vis tokia pat sena sufražistė kaip anuomet! – pasišaipė senis, ir Ana loštelėjo atgal. Nuo jo baisiai dvokė alkoholiu.