Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Hm! – suniurnėjo Breneris ir pažvelgė į laišką jos rankoje, tuo metu mergina jį jau atplėšė.

– Negalima šitaip elgtis! – neryžtingai pasipriešino Breneris.

– Kodėl? Adresatas miręs. O jūs, pone Breneri… – Keitė nutilo, nusišypsojo ir tarė: – Jūs tiesiog nenustygstat vietoje, taip norite sužinoti, ką jis rašo, ar ne?

Netrukus Keitė skaitė plantatoriui laišką. Šis krūptelėjo supratęs, kad rašoma apie jį. Rasmusas Vortemanas sužinojo, kad Breneris plantacijoje gyvena nesusituokęs su Samoa čiabuve, ir griežtai reikalavo iš Kristiano uždrausti tokį bendradarbių elgesį. Pranešė, kad kitu laivu iš Hamburgo atplauks vedyboms tinkamų panelių. Ten bus tinkama moteris ir Breneriui.

– Ir ką man dabar daryti? – suvaitojo plantatorius, kai Keitė du kartus iš eilės perskaitė laišką, siaubingai supykusi ant dėdės Rasmuso.

– Visiškai nieko! – pareiškė ji ir suplėšė laišką į smulkius skutelius, Breneriui aiškiai nepritariant.

– O jei nepadės… – aimanavo jis su aiškiu Hamburgo akcentu.

– Padės! Manot, jis atbėgs čia, kad savo akimis įsitikintų, su kuo jūs gyvenat? O gal lauksit atplaukiant tos panelės? Jei nelauksit, turit kuo skubiau vesti savo Loaną. Esu tikra – vokiečiai, taip prisirišę prie įstatymų ir instrukcijų, vieną dieną uždraus tokias santuokas, kad jų brangus kraujas liktų grynas. Jei norit žinoti mano nuomonę, jie perdeda. Tarsi būtų geresni už kitus.

– Ak, panele Keite, jūs teisi. Kartais mąstau: negi taip visada buvo? Tiesiog per ilgai nebuvau namie, kad žinočiau, kas ten vyksta. Bet patikėkit manimi – anglai taip pat baisiai pučiasi!

Keitė nusijuokė.

– Šiuos gandus skleidžia ponia Švarc ir ponia Volrabė, kai tik sutinku jas kolonijinių prekių parduotuvėje. Mylimiausia tema yra anglai ir jų didybės manija.

– Na taip. Tokių šiame kolonijų pasaulyje apstu. Negali uždrausti kalbėti, – pritarė Breneris, paskui susimąstęs pasikasė barzdą ir iš lėto tarė: – Beje, apie santuoką aš jau ne kartą galvojau, nuo tada, kai supratau, kad nenoriu grįžti. Ne, tegul mane palaidoja čia! Ir jei vesiu, tai tik Loaną. Panelių turėjau sočiai, jei suprantat, ką turiu omeny.

Keitė nusišypsojo.

– Tikriausiai! Ar aš jums bent kartą sakiau, kad esat mano mylimiausias vokietis?

– O, panele Keite, pasistenkit, kad kilmingi ponai iš prekybos bendrovės neišgirstų tokių jūsų žodžių. Jų akyse aš tik menkas jonvabalis.

– Bet šviečiat ryškiau nei tie ponai! – pajuokavo Keitė ir švelniai pakumščiavo storą Brenerio pilvą.

– O jūs mano mylimiausia naujazelandietė mergaitė, panele Keite! – Plantatorius nusišypsojo.

– Ak, jūs tikras lobis! Vienintelis neketinantis manęs paversti vokiška mergaite, – nusikvatojo Keitė.

Netrukus Breneris surimtėjo.

– Oi oi, kas bus, jei Vortemanas sužinos, kad jo prekybos įmonėje šeimininkauja moterys!

Keitė atsiduso.

– Brenerėli, juk mes tai jau aptarėm. Tada jūs pasakysit, kad esat tikrasis vadovas, o senelė – tik jūsų ekonomė. Be to, jis neatvyks čia tikrinti, kas iki išnaktų dirba kontoroje. Girdėjau vieną prekybos atstovo žmoną pasakojant, kad jis pernelyg storas ir pernelyg tingus. Jam svarbu vien pelnas. O iš mūsų jis gauna gerą pelną, ar ne?

– Taip, tikrai. O jūsų senelė yra geriausia vadovė, kokią galiu įsivaizduoti, tik ji turi būti atsargi. Jau sakiau, ponios vokietės skleidžia apie ją gandus.

Keitė atsiduso.

– Tikriausiai todėl, kad ji neturi vyro. Ir dar kad kiekvieną laisvą minutę bėga į joms svetimą Londono misijos bažnyčią. Tos ponios vokietės jos vengia kaip maro. Juk pastorius labai malonus žmogus, ir dar vokietis. O jos vis tiek viauksi: „Jis toks angliškas. Pernelyg angliškas!“

Tuos žodžius mergaitė ištarė vietos ponių intonacija, visai kaip Gertrūda Volrabė, gydytojo vokiečio žmona, apie kurią vokiečių misijoje sklido kalbos.

Brenerio veidas akimirksniu nušvito ir jis griausmingai nusikvatojo.

– Turiu eiti! – pasakė skaniai prisijuokęs ir atsistojo. – Kada vėl užsuksit į plantaciją? Turėtumėt pasigrožėti mūsų kakavos plantacija. Medeliai gražiai paaugo. O senosios palmės stiepiasi kaip prieš daugelį metų ir nenuilsdamos dera.

– Artimiausiu metu, – pažadėjo Keitė ir skubiai pridūrė: – Gal galėčiau pasitaikius progai pamokyti jūsų žmoną vokiečių kalbos?

– Žinoma! Jūsų dėka ji padarė didelę pažangą, – stebėdamasis atsakė Breneris, paskui sunkiai šnopuodamas ėmė leistis verandos laiptais.

Vos Breneris patraukė alėja miesto link, Keitė atsigręžė į savo paveikslą. Ten dar nebuvo pašto laivo. Keitė buvo nutapiusi daug uosto paveikslų, visur iškabinėti jie puošė namo sienas, o pašto laivo dar nebuvo. Neseniai senelė buvo pasikvietusi kelias ponias vokietes, kad truputį sumažintų jų nusistatymą, ir visos pareiškė norą įsigyti Keitės paveikslų. Pagalvojusi apie tai Keitė pati sau nusišypsojo. Senelė joms pasakė, esą jaunasis vokiečių menininkas, deja, ką tik išvyko.

Jei griežtoji moralistė ponia Volrabė būtų žinojusi, kad visi šie paveikslai tapyti jos! Ta mintis kaitino vaizduotę.

Tik kai paveikslas buvo baigtas, kai daugiau nereikėjo nė vieno potėpio, Keitės žvilgsnis nuklydo prie siuntinio. Mergaitė nekantriai jį atplėšė. Jis irgi buvo nuo dėdės Rasmuso, skirtas seneliui. Čia pat pridėtame laiškelyje dėdė ragino negrūsti į vaiko galvelę per daug mokslų. Juk tai mergaitė. Kas gi kitas?

Keitė nervingai pavartė akis. Koks kvailas žmogus, supykusi pagalvojo. Pirma, man jau suėjo šešiolika, antra, aš visiškai nenorėčiau būti vyras.

Ne, ji niekada netekės! Ypač dabar, kai pamatė, kaip visą mielą dieną vargsta ištekėjusios moterys. Ne, ji norėjo kada nors tapti advokate, kaip tėvas. O jeigu jai, moteriai, nebus leista studijuoti, tada bus mokslininkė kaip ponia Kiuri, apie kurią neseniai skaitė laikraštyje. Laikraščiai buvo atgabenti laivu, todėl labai seni, bet Keitė juos tiesiog ryte prarijo.

Mergaitė atidėjo piktą dėdės laišką į šalį ir išvyniojo savo lobius: graikų sakmių knygą, pasaulio atlasą, Gėtės eilėraščių tomelį, Anglijos istoriją ir knygą apie ekonomiką. Pastarosios ji neprašė. Senelė tikriausiai irgi ne. Matyt, tai asmeninė dėdės iš Hamburgo dovana. Dar lašas deguto: Keitė daug mieliau skaitytų angliškas knygas, bet tokių dėdė Rasmusas jai tikrai nesiųs. Jo laiškuose buvo pilna postringavimų apie gėdingą anglų elgesį pasaulyje.

Keitė buvo įsigilinusi į sakmę apie Odisėją, kai išgirdo energingą senelės balsą alėjoje, vedančioje prie verandos. Jiedvi su Paula buvo išėjusios apsipirkti, nes draugė viena nebepajėgė.

Kaip ir Breneris, pagyvenusi ekonomė uždususi krito į vieną iš krėslų. Paulai sėdantis krėslas nė nesugirgždėjo. Ji tokia liesa, net permatoma, svoris kaip musės, dilgtelėjo Keitei.

Ne iš karto Keitė pastebėjo, kad moterys atsivedė dar kai ką. Nespėjus jai paklausti, senelė pristatė jauną samojietį aksominėmis rudomis akimis.

– Tai Manonas. Jis talkins Paulai. Padės gaminti valgį, apsipirkti, prižiūrės sodą. Bet tai nereiškia, kad galėsi sėdėti sudėjusi rankas. Tavęs reikia prekybos namuose. Be to, tu, miela Keite, mokysi jį, nes…

Keitė susižavėjusi nutraukė senelę. Ji apsidžiaugė, kad galės išmokyti vaikiną anglų kalbos.

– Ne anglų, o vokiečių. Neseniai mirė jo senasis plantatorius. Pas jį Manonas išmoko truputį vokiškai, – griežtai paaiškino senelė.

Manonas draugiškai pažvelgė į Keitę savo maloniomis akimis ir netvirta vokiečių kalba pasakė: