Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Manonas, nes rastas Manono pakrantėje!

– Jis linksmas vaikinas. Ir puikiai moka angliškai, nes užaugo anglų misijoje. Manonas gyvens trobelėje šalia viralinės. Ar gali jam viską aprodyti? Paulai reikia pailsėti. – Senelė vėl kalbėjo angliškai.

Kai jos būdavo vienos, kalbėdavosi tik angliškai, nes Paula griežtai atsisakė mokytis nemėgstamos vokiečių kalbos.

Keitė pakvietė Manoną sekti paskui. Aprodė jam svetainę apatiniame didžiojo namo aukšte ir tris miegamuosius viršutiniame. Savo kambario duris skubiai užvėrė. Jai buvo nemalonu, kad ant grindų mėtosi keli drabužiai.

Tikrieji gyvenami kambariai paprastai būdavo dvi verandos. Iš vienos puikiai matėsi uostas, o iš kitos – vešlus žydintis atogrąžų sodas, per kurį Keitė didžiuodamasi vedė Manoną. Kur tik pažvelgsi, visur akį džiugino visos įmanomos spalvos ir atspalviai. Net veranda buvo apžėlusi raudonai žydinčiais vijokliais. Pagaliau priėjo viralinę, nuo žmonių akių slepiamą augalų.

Virtuvė buvo puikiai įrengta. Manonas sužavėtas pareiškė:

– Aš mėgstu gaminti valgį!

Iš vaikino sklindanti šiluma sužavėjo Keitę. Ji vogčiomis nužvelgė jo kūną. Manonas buvo gerokai aukštesnis už ją, o tai labai svarbu. Jau savo klasėje Danidine Keitė buvo didžiausia, ūgiu lenkė net to paties amžiaus berniukus. Manonas vilkėjo lava-lava , tradicinį samojiečių sijoną, siekiantį kelius. Kojos ir rankos buvo raumeningos. Gaila, vienas apie strėnas apvynioto audeklo galas dengė ir krūtinę. Tikriausiai senelė liepė jam padoriai apsirengti, šovė Keitei mintis. Juk senelė perdėtai drovi. Keitė gerai prisiminė, kaip ji baisėjosi pačioje pradžioje išvydusi pusnuogius čiabuvius, vaikščiojančius gatvėmis. Gal senelė niekada nematė nuogo vyro, galvojo Keitė nevalingai šypsodamasi. Ne, kitaip tikriausiai būtų rėkdama pabėgusi. Keitei senelė buvo vaikščiojanti dorybė.

– Gal man ką nors paruošti valgyti? – pasiteiravo Manonas.

Keitė linktelėjo.

– Puiki mintis, mes dar nepietavom. Aš tau padėsiu.

Manonas atsakė angliškai:

– Bet aš esu tarnas.

– Manonai! Aš vis tiek nemoku gaminti. Tu man sakysi, ką turiu nulupti ir supjaustyti. Patikėk, kartu bus greičiau.

Samojietis gūžtelėjo pečiais ir liepė jai supjaustyti ananasą.

Keitė čiupo peilį; akies kampučiu pastebėjo, kad Manono kojos tatuiruotos. Tai ženklas, kad jam daugiau nei šešiolika, jis jau vyras, šovė mintis. Ta mintis širdies gilumoje sukėlė sąmyšį.

Kai jis nusisuko paimti kokoso riešuto ir netyčia prisilietė prie nuogos rankos, jos kūną pervėrė žaibas. Gamindamas valgį Manonas dainavo nežinoma kalba. Keitė vos pajėgė sutelkti dėmesį į ananaso ir pomidorų pjaustymą, nes jo balso skambesys pasiekė tolimiausius jos sielos kampelius. Meldėsi, kad jis neatspėtų, kaip ji jaučiasi.

Keitei pasisekė. Regis, Manonas nieko nepastebėjo.

– Gal galėtum padengti stalą? Aš atnešiu patiekalus į didžiąją verandą, – paprašė jis šypsodamasis.

Tarsi apimta transo Keitė nuskubėjo į namus išimti iš spintų indų. Paula ir senelė buvo įsitaisiusios krėsluose pavėsingoje sodo verandoje. Linksmai švilpaudama Keitė padengė stalą ir pakvietė jiedvi.

Senelė įdėmiai pažiūrėjo į keturias lėkštes, paskui skvarbiai pažvelgė į Keitę.

– Ar mes laukiame svečių?

Keitė nustebusi pakėlė akis.

– Juk Manonui irgi reikia ko nors užkąsti!

Senelė nekreipė dėmesio į jos žodžius. Kai jaunuolis atnešė dubenis, pasakė:

– Ačiū! Gali ko nors pasigaminti sau.

Manonas vos vos linktelėjo ir dingo sode.

– Kodėl jis nevalgo su mumis?

– Keite, Manonas yra mūsų tarnautojas. Niekada to nepamiršk! Aš ne itin pritariu baltaodžių ir čiabuvių artumui.

Tai Ana pasakė tokiu balsu, kad Keitei kraujas gyslose sustingo. Vis dėlto ji išdrįso paprieštarauti.

– Betgi tu neprieštarauji, kad aš draugauju su Sara. Jos mama taip pat samojietė.

– Tačiau jos tėvas yra britas, Londono misijos tarnautojas. Tai visai kas kita! – griežtai nukirto Ana.

Keitė tik gaudė orą. Kad ir kokia griežta, senelė visuomet būdavo teisinga, pirmiausia matydavo žmogų, o ne jo kilmę. Ji neturėjo nieko prieš samojiečius. Kokia draugiška būdavo su Loana! Čia kažkas kita, pagalvojo Keitė.

– Ar man leidžiama su juo kalbėtis? – paklausė ji provokuodama.

Paula įspėjamai pažvelgė į ją. Ore tvyrojo įtampa.

– Gali jį pakviesti, jei reikės patarnauti. Be to, esi jo mokytoja. Bet aš nepageidauju privataus bendravimo. Jei nesilaikysi šių nurodymų, Manonas tuoj pat bus atleistas. Ar supratai?

Keitė išbalo kaip lavonas. Gal senelė turi šeštą juslę? Kaip ji suprato, kad Manonas pažadino Keitei ilgesį, kurio iki šiol nejuto? Juk jos amžiaus berniukai dar buvo vaikai, o gatvėje sutikti vyrai, besižvalgantys į ją, nedomino.

Mergaitė nusprendė pasitaikius progai visko išklausinėti Paulos. Galbūt ji nujaučia, kas staiga pasidarė senelei. Joks kitas žmogus taip gerai nepažino senelės kaip senoji ekonomė.

Po pietų, per kuriuos visos tylėjo, senelė išsivedė Keitę į kontorą. Atrodė, ji visais įmanomais būdais stengiasi laikyti vaikaitę kuo toliau nuo samojiečio.

Proga pasikalbėti su Paula pasitaikė vakare, kai senelė išsiruošė į bažnyčią.

– Paula, tu jau seniai pažįsti senelę. Ko ji bijo? – pradėjo pokalbį Keitė.

Paula giliai atsiduso.

– Ir aš norėčiau žinoti, bet man atrodo – ji bijo, kad tau kas neatsitiktų, nes tavo mama… – Paula išsigandusi nutilo ir užsidengė delnu burną.

– Ką mano mama?

– Na, ji žuvo per nelaimingą atsitikimą. Karieta… Ji buvo tokia jauna, – sumikčiojo Paula.

Keitė suprato, kad moteris meluoja.

– Kas atsitiko mano mamai, ko man negalima žinoti?

– Mažyle, paklausk šito senelės! Aš nieko nesakiau! Girdi? Visiškai nieko!

– Paula, tu visa virpi. Kodėl ji turėtų dėl manęs būgštauti, jei aš pasikalbu su samojiečiu?

– Manau, ji visą laiką bijo, kad koks nors vyras nepriartėtų prie tavęs, – tarė Paula ir skubiai apsidairė, ar niekas nesiklauso.

– Bet, Paula, jis gi prie manęs nepriartėjo. Nėra jokio pagrindo rūpintis. Juk aš jokiu būdu nenoriu tekėti. Tegul dangus mane apsaugo nuo to, kad tapčiau vargšė, nuobodžiaujanti žmona!

Paula žvelgė į Keitę nustebusi.

– Ar esi tikra, kad tavo sprendimas nėra tik senelės noras?

Keitė krūptelėjo. Ar ir Paula moka skaityti mintis? Lygiai tas pat neseniai buvo šovę jai galvon. Ji ketino ką nors atsakyti, kai Paula tarė:

– Aš pavargau. – Ir susikūprinusi nutipeno į namą.

Keitė ilgai mąstė apie Paulos klausimą. Ar ji iš tikrųjų nenori tekėti, o gal tai jai įkalbėjo senelė? Ji ilgai sėdėjo ant kėdės. Staiga iš sodo tamsos išniro Manonas.

– Atnešiau sulčių, – sumurkė savo giliu, maloniu balsu.

Statydamas stiklinę ant stalo tarsi netyčia palietė jos nuogą ranką. Karštis nuvilnijo jos kūnu.

Nespėjo Keitė ką nors atsakyti, kai jis be garso dingo sode. Mergina sėdėjo savo pintame krėsle nesugebėdama pajudėti, nes Paulos klausimas staiga tapo toks aiškus kaip žvaigždėtas dangus virš galvos. Lig šiol Keitė nė karto nebuvo suabejojusi senelės suplanuota savo ateitimi: ji turėjo likti netekėjusi, baigti studijas ir tapti advokate arba gydytoja!

Jeigu malonus dilgčiojimas, kylantis šalia Manono, yra tai, kas vyksta tarp vyro ir moters, tada tą planą reikia peržiūrėti. Vieta, kur perbraukė jo ranka, vis dar degė.

Grįžusi iš bažnyčios Ana pavargusi sudribo į krėslą.