Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Tai žmogžudystės byla. 1881 metais fermerio žmona Melani Maklyn buvo nužudyta savo vyro Filipo Maklyno. Norėjau sužinoti, kodėl jis buvo nubaustas tik dviem metais kalėjimo.

Džonas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ar tas vyras yra jūsų protėvis?

– Dėl Dievo meilės, ne! Tai tik atsitiktinumas, kad mano mamos tokia pat pavardė, – pasipiktino Sofija.

– Pažiūrėsiu, ką galima padaryti, – pažadėjo Džonas ir pažvelgė į rankinį laikrodį.

– Gal eime pas kitus? Po trijų minučių vidurnaktis.

– Betgi čia daug gražiau!

Sofija atsisuko į jį.

Tamsias Džono garbanas taip pat taršė vėjas. Vyras atidžiai žvelgė į Sofiją. Ji nesuprato jo žvilgsnio. Mergina norėjo sužinoti, ką jis šią akimirką galvoja, bet tuo metu jis pasilenkė prie jos. Ji pajuto jo vėsias lūpas, aistrą ir susivaldymą. Sofija pamiršo visas abejones ir atsakė į bučinį. Jos kūnas liepsnojo. Kai jie pagaliau atsitraukė vienas nuo kito, jis sušnabždėjo prikimusiu balsu:

– Linkiu, kad šiais metais išsipildytų visos tavo svajonės!

– To paties linkiu ir tau! – sukuždėjo Sofija truputį nusiminusi, kad nesugalvojo nieko įdomesnio.

– Štai kur tu, o aš tavęs visur ieškau!

Tai buvo aiškus priekaištas. Šviesiaplaukė, anksčiau kvietusi Džoną šokti, puolė jam ant kaklo.

– Tai Lin, o čia Sofija, mano klientė, – pristatė vieną kitai Džonas.

Buvo aiškiai matyti, kad ta Lin neturi jokio noro artimiau susipažinti su Sofija. Sofija taip pat pasijuto nejaukiai. Vadinasi, jo akyse ji tik klientė. Ar jis visas savo klientes taip karštai bučiuoja? Ir kodėl jis nepasakė, kas tokia yra ta šviesiaplaukė? Jo kirpėja, terapeutė, o gal draugė?

Sofija nusisuko nuo jųdviejų, nes Lin švelniai padėjo šviesiaplaukę galvutę jam ant peties.

– Turiu eiti! – Sofija staiga pašoko iš vietos.

Džonas irgi atsistojo.

– Aš palydėsiu tave!

– Ar tau tikrai reikia eiti? – suniurzgė Lin.

– Tuoj grįšiu, – pažadėjo Džonas ir dalykiškai paklausė Sofijos: – Ar nenorėtum atsisveikinti su Džudita?

Sofija linktelėjo.

Kai Sofija su Džonu įžengė į verandą, advokatė, regis, jautėsi šiek tiek geriau, bent jau taip atrodė.

– Linkiu jums, kad jūsų draugas taptų nuostabiu tėvu, – sušnabždėjo Sofija Džuditai atsisveikindama, maloniai nusišypsojo ir paspaudė ranką.

– O aš linkiu, kad viskas paaiškėtų ir jūs pagaliau galėtumėt gedėti savo mamos, – tarė Džudita ir, Sofijos nuostabai, pabučiavo į skruostą.

Sofija ir Džonas tylėdami važiavo į miestą. Jis įjungė Naujosios Zelandijos radiją. Naujametinį koncertą. Kaip tyčia dvidešimtas opusas, Saulės kvartetas, perskrodė Sofiją mintis. Ema taip mėgo Haidną!

Kai privažiavo senamiestį, gatvės buvo pilnos žmonių, bet Sofija tenorėjo likti viena.

Šį kartą Džonas nesisiūlė palydėti iki kambario. Atrodė, kad skuba. Žinoma, jam reikia į vakarėlį, pagalvojo Sofija liūdnai. Laukia ilgakojė trumpu sijonėliu.

Atsisveikindamas jis draugiškai pasakė:

– Tikiuosi, netrukus pasimatysim.

Nors išlipo iš automobilio kartu su ja, apie atsisveikinimo bučinį nebuvo nė kalbos, jis laikėsi deramo atstumo.

– Ar galėtum rytoj palydėti mane į Pakeha , turiu omenyje Ošen Grovą? – išgirdo save tariant Sofija ir tuoj pat išraudo.

Ji visai neketino šito sakyti, nenorėjo būti įkyri, bet Džono veidas akimirksniu nušvito.

– Mielai! Užvažiuosiu tavęs maždaug vidurdienį! Ir nelaužyk be reikalo galvos dėl to Holdeno. Girdėjau, pasamdei detektyvą.

– Iš kur žinai? – išsprūdo išsigandusiai Sofijai. Juk ji pati jam tikrai šito nepasakojo.

– Iš Vilsono! – atsakė jis plačiai šypsodamasis.

– Kodėl nesakei, kad jį pažįsti? – pasipiktinusi sušnypštė Sofija.

– O ką galėjau pasakyti? Vilsonas yra slidžiausia, godžiausia žiurkė visame Danidine, bet mes visi su juo bendradarbiaujam. – Džonas vis dar šypsojosi.

Bet Sofija dar labiau įsiuto.

– O kodėl jis tau praneša, kad aš ieškau Tomo Holdeno?

– Juk po aštuonių savaičių man pačiam reikės žinoti, kur jis gyvena, privalėsiu pranešti apie palikimą. Todėl norėjau į paiešką įtraukti ir Vilsoną. O jis sako: „Džonai, kaip senam draugui atliksiu tai veltui! Užmokės ponia iš Vokietijos, o aš pranešiu, kaip vyksta tyrimas.“ Iki rytdienos, Sofija.

Sofija buvo priblokšta. Ji norėjo daugiau sužinoti apie tą sandorį jos sąskaita, bet Džonas jau sėdosi į savo visureigį.

Ji susimąsčiusi nuėjo į viešbutį. Prieš lipdama į kambarį bare įsijungė viešbučio kompiuterį ir pasitikslino, kur yra Samoa. Ten, kur ir tikėjosi. Ramiojo vandenyno pietvakariuose.

Sofija gulėjo ant lovos ir mąstė apie šios dienos įvykius. Susigėdusi prisiminė savo kvailus įtarinėjimus dėl Tomo ir netrukus šias mintis išstūmusį bučinį.

Tada pašoko iš vietos ir stvėrė rankraštį. Dar nepradėjusi skaityti atsiminė nušiurusią knygelę iš Emos palikimo. Dėžę ji buvo užkišusi į tolimiausią spintos kampą, už Emos rankinės. Dabar ištraukė iš slėptuvės, atidarė, išėmė juodąją knygą ir ėmė vartyti. Puslapį su įrašu „Otagas, 1863 m.“ dar galėjai perskaityti. Visa kita buvo parašyta tokiu braižu, kurio neįmanoma iššifruoti. Nebuvo jokios abejonės, kad tai Anos dienoraštis, o Ema ne tik jį perskaitė, bet ir pasistengė jai, Sofijai, perteikti svarbiausius Anos gyvenimo įvykius.

Sofija susimąsčiusi grąžino knygą į dėžę, uždarė dangtį ir vėl paslėpė spintoje, bet pirma dar kartą pažvelgė į nuotrauką. Šį kartą atidžiau įsižiūrėjo į Kristianą. Žiūrėdama į jį iš taip toli pajuto gailestį. Koks sukaustytas žvilgsnis nukreiptas į fotoaparatą! Jo gyvenimas nebuvo itin vykęs!

Apija, 1906 m. sausis ir kovas

Šią karštą ir drėgną dieną Keitė purtydama galvą skaitė laišką, kurį jai kyštelėjo Maksas Šombergeris. Kaimo mokytojo sūnus, neseniai su motina atvykęs iš Vokietijos, lyg tyčia ją karštai garbino.

O, jei šį laišką perskaitytų jo ponas tėvelis, linksmai mąstė Keitė. Laiške buvo apstu klaidų. Ji suraukė kaktą. Jis ir vėl pridėjo eilėraštį! Jaunuolis naudojosi bet kokia proga pabūti arčiau jos. Kai Keitė gavo knygų siuntinį, apkūnusis Maksas pasisiūlė panešti sunkų ryšulį. Ji leido, nors ir žinojo, kad jis žvelgs į ją šuns akimis. Prie namų jis įspraudė jai į delną laišką ir pabėgo, merginai dar nespėjus perskaityti. Keitė atsiduso. Vaikinas nebuvo negražus, be to, draugiško būdo, visai kitoks nei jo pikčiurna tėvas, bet jo palankumas Keitės nejaudino. Jei jau gulėti vyro glėbyje, tai tik vieno – Manono! Vien pagalvojus apie jį širdis imdavo spurdėti. Vis dėlto ji stengėsi nugalėti savo jausmus. Juk pažadėjo senelei. Bet jos kūnas kalbėjo ką kita. Kiekvienas, kad ir pats nekalčiausias prisilietimas per vokiečių kalbos pamokas sukeldavo gaisrą. Ji pašėlusiai džiaugdavosi tomis popietėmis. Netrukus jis mokys ją savo kalbos. Šios slaptos kartu praleistos valandos Keitei buvo gražiausios. Jie imdavosi samojiečių kalbos pamokų tik tada, kai būdavo tikri, kad senelė sėdi kontoroje.

Nuobodžiaudama Keitė sulankstė raštelį, kupiną Makso literatūrinių proveržių. Tu glaudi rausvą rožę, žvelgi taip maloniai, tavo meilė viską užgožia, – ko gi šiandien žvalgaisi liūdnai , perskaitė ji ir pamanė: kokia neišsilavinusia jis ją laiko.

Eilėraštis buvo pasirašytas jo vardu, bet Keitė iš karto pažino Eichendorfo plunksną. Ne veltui tuos šešerius metus, kuriuos čia gyveno, studijavo kai kurių vokiečių rašytojų kūrinius, mat iš pradžių tikėjosi taip suartėsianti su moterimis iš vokiečių kolonijos. Deja, veltui. Dauguma jų visiškai nepažino savo poetų, kelios – tik vieną kitą.