Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Bet tai tik laiškas! – mėgino prieštarauti Keitė.

– Ar prisieki Dievu, kad nesusitiksi su juo? – Loana maldaujamai žvelgė į Keitę rudomis aksominėmis akimis.

– Ar tiesa, kad tavo vyras paprašė genties žmonių jį ištatuiruoti?

Keitė mėgino nukreipti kalbą kita linkme, bet Loana suprato, kur ji suka.

– Ar prisieki?

Keitė susinervinusi tik pabalino akis.

– Tu blogesnė už senelę. Mes su Manonu tik norim truputį pasikalbėti. Pažvelk, aš jau beveik užmiršau jūsų kalbą. Prisimenu tik O faapefea mai oe , daugiau nieko.

– Tau ir nereikia mokėti daugiau, – atkirto Loana.

Keitė sunkiai atsiduso. Ji tikėjosi iš Loanos didesnio palaikymo.

– Tik žiūrėk, nė žodžio senelei! – pagrasė.

– Ar aš beprotė? Tada aš būčiau kalta, ir ponia mane užmuštų!

Keitė mintyse jau kūrė planą. Ar pavyks šiandien vakare išsprūsti iš namų? Jie susitarė susitikti visai netoli. Už namo pakeliui į paplūdimį.

Iki vakaro laikas taip prailgo, kad valandos, regis, virto metais. Paula iš karto po vakarienės atsigulė, nes prastai jautėsi, o ir senelė atrodė pavargusi. Plantacijoje ji tikrino palmių ir kakavos sodinukų būklę.

– Nesėdėk labai ilgai! – paragino vaikaitę prieš kiūtindama į namą.

Keitė palaukė, kol užgeso visos šviesos. Tada basomis ištipeno iš verandos, nusėlino per sodą ir perlipo gyvatvorę. Kitoje kelio pusėje į mėnesienos nušviestą aikštelę išniro gerai pažįstamas siluetas. Vos jį pamačius Keitei širdis pradėjo daužytis krūtinėje. Ir kas žingsnis vis stipriau. Jis vilkėjo ne įprastą sijoną, o kaip baltaodžiai – kelnes ir marškinius, – bet buvo basas.

Manonas ištiesė į ją rankas, Keitė patikliai jas sugriebė. Jautė, šiandien jiems nutiks kažkas ypatinga, jie susitiko ne tam, kad vien žiūrėtų vienas į kitą. Keitė negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo jo aksominių rudų akių. Ji neištarė nė žodžio, o Manonas žengė žingsnį jos link, apkabino ir priglaudė.

– Eime į paplūdimį? – šnipštelėjo į ausį.

– Mielai! – atsiliepė ji užkimusiu balsu.

Susikibę rankomis jie pėdino smulkiu baltu smėliu. Į krantą plakėsi bangelės.

– O faapefea mai oe? – paklausė Keitė.

– Be tavęs visos dienos nieko vertos, – tuoj pat atsakė jis.

Nuo jo balso Keitė ėmė virpėti.

Paskui jis papasakojo apie Brenerį, kurį labai pamilo, apie darbą su augalais, kurie augo, vešėjo ir žadėjo senelei didelį derlių.

Keitė nusijuokė – visi ją vadino senele.

– Ar ji gerai su tavimi elgėsi? – paklausė Keitė.

– Ji iš tikrųjų gera pavargusi baltoji moteris. Ji man pažadėjo, kad galėsiu likti plantacijoje visą gyvenimą. Ir pasakė, kad esu geras augalų prižiūrėtojas. Nors iš tikrųjų man nesinorėtų, kad vokiečiai būtų mūsų šeimininkai, senelė geresnė už kitus.

– Senelė nuostabi. Tik ji nepritaria mūsų meilei, – drįso ištarti Keitė.

Tą akimirką jie krito ant smėlio. Keitė pamėgino apie nieką negalvoti, tik apie dilgsėjimą, varstantį jos kūną, kai jis švelniai ją glosto. Jie bučiavosi ir glostė vienas kitą. Keitė garsiai dejavo. Kaip tik šito ji ilgėjosi ilgomis bemiegėmis naktimis! Dabar, kai jis ją lietė, ji buvo tikra, kad kaip tik šito visą laiką ilgėjosi. Jo rankų ant savo kūno, truputį nevikrių ir virpančių. Jos taip virpėjo, kad vos atsagstė suknelę. Kai pagaliau nuvilko, pagarbiai pažvelgė į nuogą jos kūną. Tada nusimovė kelnes ir apnuogino raumeningas tatuiruotas kojas.

– Tu nuostabiai graži! Tu pirma moteris, kurią aš myliu! – sušnabždėjo jis glostydamas jos krūtis, braukdamas delnais per klubus, per šlaunis.

Keitę sujaudino žinia, kad jis jos laukė. Žinojimas, kad jam tai irgi pirmas kartas, teikė drąsos. Ji glostė rudą odą ir nesigėdijo gėrėtis jo standžiu vyriškumu. Prigludo ir negalėjo pasisotinti jo artumu, jo kvapu. Jie aistringai vartėsi smėlyje. Kai pagaliau Manonas į ją įsismelkė, Keitė suriko, bet ne iš skausmo, o iš aistros. Ją užliejo gryna aistra, troškimas visada priklausyti jam, ir ji pamiršo viską aplinkui.

Kai Manonas pagaliau ją paleido, širdingai išbučiavo lūpas užtikrindamas, kad mylės iki gyvenimo pabaigos.

Keitė verkė iš laimės. Tai nuostabiausias jausmas gyvenime. Manonas susirado jos akis ir į naktį sušnabždėjo jos vardą. Išsekę jie gulėjo vienas šalia kito ir žvelgė į begalinį žvaigždėtą dangaus kupolą.

– Norėčiau tave vesti, mes turėtume tiek vaikų, kiek žvaigždžių danguje, – kimiai kuždėjo Manonas.

– Aš irgi norėčiau vaikučių su aksominėmis akimis ir tavo minkšta ruda oda. Daugybės mažų Manonų! – šnabždėjo susijaudinusi Keitė.

Ji žinojo viena: Manonas – tai vyras, kurį ji myli, ir visai nesvarbu, ką pagalvos kiti, net ir senelė! Ji mylėjo jį kiekviena kūno ląstele. Kodėl gi jie negali sukurti šeimos? Senelei ji pasakytų, kad pažadas negalioja…

Kurį laiką jie gulėjo smėlyje nejudėdami.

– Ar nori tapti mano žmona? – paklausė Manonas suardydamas tylą.

– Taip! – atsakė Keitė, vis dar negalėdama patikėti, kad jos kūnas po jo delnais patyrė tokį malonumą.

Norėčiau dar, pagalvojo, nenoriu, kad tai baigtųsi. Ji švelniai ir reikliai palietė jį. Ir jie vėl mylėjosi. Dar aistringiau nei pirmą kartą.

– Esi mano mažoji niu palgi , – suvaitojo Manonas, laikydamas glėbyje išsekusią Keitę.

Keitė nusijuokė:

– Tavo svetimas kokoso riešutas?

– Taip, esi mano niu alofa . Mano meilės kokoso riešutas. Ou te alofa ia te oe!

– Aš irgi tave myliu! – sušnabždėjo ji ir įsivaizdavo, kaip būtų, jei jie gyventų kartu.

Viršuje, plantacijoje. Nuostabiai gyventų. Tą akimirką jai Samoa pasirodė tikras rojus žemėje.

– Vis dėlto turim būti išmintingi, – išplėšė Keitę iš svajų Manonas. – Nuvesiu tave į namus, kad senelė pabudusi nepastebėtų, jog tavęs nėra.

– O kaip bus su mumis? – paklausė Keitė, visiškai nenorėdama skirtis.

– Palauksiu, kol senelė kitą kartą atvyks į plantaciją, tada pasakysiu jai, kad tu būsi mano žmona, – ryžtingai pareiškė Manonas.

– O jei ji neleis ir tave išvarys?

– Tada mes kartu išeisim į Savajį. Ten reikia augalų prižiūrėtojų. Mes įsigysim nuosavą plantaciją. Kada nors vis tiek ši žemė bus mūsų, supranti? Samoa samojiečiams! Tada baltaodžiai nedrįs mums įsakinėti, o tu tapsi viena iš mūsų.

– Sutinku su viskuo, ko tik tu nori, – pažadėjo prie jo prisiglaudusi Keitė.

Danidinas, Ošen Grovas, 2008 m. sausio 1 d.

Sofija buvo taip įsigilinusi į rankraštį, kad net pamiršo nueiti papusryčiauti. Dabar žadintuvas rodė dvylika.

Ar esama Keitės dienoraščio, mąstė ji pašokusi iš lovos. Nors išvertė visą medinę skrynią, Keitės dienoraščio nerado. Užtat ranka užkliuvo už nuotraukos. Mergina išsigando. Panašumas buvo pritrenkiamas. Tie patys vešlūs šviesūs plaukai, burna ir akys. Keitė išdidžiai sėdėjo atsirėmusi į verandos koloną. Aišku, nuotrauka daryta Samoa. Virpančiais pirštais Sofija padėjo nuotrauką atgal ir paėmė laišką iš Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės korpuso, ANZAC, kurį laikė rankose prieš kelias dienas kontoroje. Svarstė, ar skaityti jį, ir paskui nusprendė palikti vėlesniam laikui, kai žinos, ką tai reiškia.

Tą akimirką suskambo kambario telefonas. Džonas teiravosi, kada galima jos užvažiuoti.

– Gal po valandos? – pasiūlė ji ir nedrąsiai paprašė atnešti gabalėlį duonos, nes pražiopsojo pusryčius.