Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– O ką tu man patartum? – paklausė Sofija nuraudusi kaip uoga.

– Sakyti atvirai?

– Taip. Atvirai.

Džonas pamąstė, paskui pažvelgęs į merginą rimtai pasakė:

– Aš tau patarčiau laikytis mamos nurodymų ir viską kantriai perskaityti. Tada tikrai atskleisi paskutinę paslaptį. Patikėk!

– Gerai, rytoj skambinu savo viršininkui ir prašau neeilinių atostogų. Dabar jau nėra reikalo rūpintis pragyvenimu. – Tada nekaltu veidu paklausė Džono: – Ar tau iš karto buvo pasakyta, kas tavo biologiniai tėvai?

– O ne, jie apsimetė nežiną. Buvau įvaikintas dar kūdikis. Aš išbandžiau viską. Kiekvieną moterį įtarinėjau esant mano mamą. Kurį laiką net buvau įsikalęs į galvą, kad mano mama yra viena priekvaišė klientė. Tai buvo siaubinga. Tėvas tai sužinojęs beveik prieš pat mirtį man pasakė: „Neik iš proto, mano berniuk. Tu gana greitai tai išsiaiškinsi. Garbės žodis! Atsakymas arčiau, nei tu manai.“

– Ir ką? Sužinojai?

Džonas giliai įkvėpė.

– Taip. Vakare po tėvo laidotuvių. Mama man viską papasakojo. Būdamas gyvas jis nenorėjo, kad sužinočiau. Viskas buvo labai paprasta, tai paaiškino mano prisirišimą prie tėvų ir panašumą į juos. Aš esu jo narkomanės dukters sūnus. Žodžiu, vaikaitis, o ne sūnus. Bet vis tiek šeimos narys.

Tai pasakęs advokatas pašoko iš pinto krėslo, prisitraukė Sofiją ir tarė:

– O dabar pasimėgaukim tuo, ką mums siūlo gyvenimas! Praeities negalima pakeisti, o ši diena tik prasidėjo.

Jie vaikštinėjo pajūriu, paskui ėjo žvyrkeliu, kiekvienas paskendęs savo mintyse, kol priešais atsivėrė tuščias paplūdimys.

– Tik pažvelk! – sužavėta sušuko Sofija, pamačiusi vaikštinėjančius pingvinus.

Pėsčiųjų taku jie priėjo vandenį, pingvinų jau nebuvo.

– Kas pirmas šoks į vandenį? – šūktelėjo Džonas segiodamasis marškinius.

– Taip negražu! – nesutiko Sofija.

Tačiau nedelsdama nusimetė suknelę ir krykštaudama šoko į besipliuškenančias bangeles. Iš pradžių net nustėro – jūros vanduo buvo nemaloniai šaltas. Bet mergina nė nesusiraukė, nuplaukė šalia Džono, tarsi jie būtų įšokę į šiltą baseiną. Grįžę į paplūdimį atsigulė greta ant smėlio, šlapi, kone nuogi.

– Galim apsvilti, – įspėjo Džonas.

O Sofija pagalvojo: būtų puiku, jei jis pasilenktų ir pabučiuotų.

Jis pašoko ir apsirengė. Sofijai reikėjo daugiau laiko – jai pasirodė, kad tolumoje mato pingvinų koloniją.

– Einam ko nors užkąsti! – pasiūlė Džonas.

Tik dabar Sofija prisiminė savo urzgiantį skrandį.

Sent Kildos alaus bare šurmuliavo lankytojai. Sofija su Džonu atsisėdo lauke po stogeliu. Baro savininkė, žilaplaukė, jau truputį pakumpusi moteris, nepatenkinta atšlepsėjo prie stalo ir priėmė užsakymą. Staiga jos žvilgsnis sustojo ties Sofija, veidas nušvito.

Gergždžiančiu balsu ji sumurmėjo:

– Atleiskit, kad užšnekinu… Jūs kaip du vandens lašai panaši į Keitę. Tikriausiai esat Maklyn, ar ne?

Sofija vos linktelėjo, o senutė su užuojauta sumikčiojo:

– Mes visi girdėjom apie Emą, labai jus užjaučiu…

– Jūs pažinot mano mamą? – paklausė Sofija prikimusiu balsu.

Senutės veidas vėl nušvito.

– Žinoma, nuo tada, kai ji buvo maža mergaitė. Aš ją prižiūrėdavau, kai ji čia leisdavo vasaras. Buvau priblokšta, kai sužinojau apie nelaimingą atsitikimą. Ji tikriausiai labai sirgo, jei taip pasielgė… Ak, geriau apie tai nešnekėti! Palikim praeitį ramybėje.

Sofija išbalo kaip kreida. Matyt, moteris kažką žinojo apie Emą. Gal ir jos paslaptį? Tereikėjo paklausti: gal jūs pažįstat ir Tomą Holdeną? Šis klausimas jau sukosi jai ant liežuvio, bet čia ji pastebėjo perspėjamą Džono žvilgsnį, regis, raginantį to nedaryti. Sofija grūmėsi su noru paklausti. Būtų taip paprasta. Bet Džonas čiupo ją už rankovės ir sušnabždėjo:

– Nenoriu valgyti. Eime!

Mergina skubiai atsisveikino su senute.

– Labai tavimi didžiuojuosi! – pasakė jis ir pridūrė: – Tavo mama taip pat tavimi didžiuotųsi.

– Džonai, – paprašė ji važiuojant paplūdimio namo link, – ar negalėtum čia atvežti iš viešbučio mano daiktų? Jaučiu, turiu perskaityti mamos užrašus Pakeha name.

– Bus padaryta! – atsakė Džonas ir sustojo prie namo.

Ji norėjo pakviesti jį į vidų, bet baiminosi komplikacijų. Šiuo metu jos gyvenime nebuvo vietos meilei.

Džonas išvadavo ją nuo tolesnių sąžinės kančių.

– Tai aš važiuosiu. Rytoj užsuksiu su tavo daiktais. Tai viskas ar vėliau dar atvažiuoti?

Atvažiuok! – reikalavo kūnas, bet protas sakė priešingai.

– Ne ne, viskas. Iki rytojaus, Džonai! Ir dėkoju, kad mane čia atvežei, – atsakė ji skubiai. Širdis spurdėjo krūtinėje.

Ji jau ketino uždaryti automobilio dureles, kai Džonas šūktelėjo:

– Tiesa, vos nepamiršau. Vakar naktį pasirausiau archyve ir radau Filipą Maklyną.

Sofija priėjo iš vairuotojo pusės.

– Kodėl jis gavo tokią mažą bausmę?

Džonas suraukė kaktą.

– Iš tiesų abejotinas sprendimas. Teisėjas patikėjo kaltinamuoju. Jis tvirtino lempos stovą atsitiktinai laikęs rankoje. Nenorėjęs trenkti, žmona išprovokavusi. Jo žodžiais, ji buvo tapusi nedora, paveikta įtartino moterų būrelio, kuris kurstė prieš vyrus, ten buvo palaikomi nenormalūs santykiai…

– Nesąmonė! – išsprūdo Sofijai. – Ana ir visos kitos nekaltos dėl Melani mirties! Ir jos nieko viena kitai nedarė. Tai buvo žmogžudystė! Įvykdyta nuosavo vyro!

Džonas nustebęs pažvelgė į merginą.

– Regis, tu puikiai susipažinusi su byla.

– Ana yra mano prosenelė, o Melani buvo jos geriausia draugė, vyras ją mušdavo. Jis tikriausiai buvo pasisamdęs advokatu tikrą nusikaltėlį, tas mėšlius!

Džonas sutrikęs atsikrenkštė.

– Savo gėdai, turiu prisipažinti, kad tas nusikaltėlis buvo mano proprosenelio pusbrolis iš motinos pusės. Pasakojama, kad tas Albertas Makdauelas buvo blogas žmogus. Jis sugebėjo įtikinti teismą, kad tai nelaimingas atsitikimas. Kad Maklynas netyčia suskaldė žmonai galvą lempos stovu… – Džonas nutilo.

Sofija žvelgė į jį tarsi į vaiduoklį.

– Pakartok dar kartą! Albertas Makdauelas?

Jai prieš akis viskas ėmė suktis.

– Sofija, kas atsitiko? – Džonas šoko iš automobilio ir pagavo ją paskutinę akimirką. – Po galais, juk tu nė trupinio burnoje neturėjai!

Laisva ranka ištraukė iš dėtuvės kriaukšlį baltos duonos ir pareikalavo, kad Sofija, jau tvirtai stovinti ant kojų, atsikąstų.

Sofija taip ir padarė, o kramtydama vis laužė galvą, ar gali jam prisipažinti, kodėl jai pasidarė silpna. Albertas Makdauelas – tai pikčiurna Džono brolis! Jei Džonas Franklinas yra Alberto giminaitis, tai ir Anos Džono giminaitis!

– Ar tau ką nors sako Džono Makdauelo pavardė? – paklausė ji atsargiai.

Džonas pamąstė.

– Tu labai daug klausinėji. Aš vis pamirštu tokius dalykus. Tik žinau, kad visi Makdauelai buvo advokatai. Savo gėdai, turiu prisipažinti, kad tik šiandien ryte paskambinau mamai ir paklausiau, ar tas Albertas mūsų giminaitis. Visų tų ryšių nė nežinau. Ma, taip aš ją paprastai vadinu, žinojo, apie ką kalbu. Net pasakė, kad jis buvo vienas iš nemėgstamiausių Makdauelų. Keistas senbernis. Mama turi genealoginį medį, gali papasakoti apie kiekvieną. Galbūt kada nors norėsi susipažinti su mano ma. Ji visuomet džiaugiasi svečiais, juo labiau kad iš tėvo pusės turi vokiško kraujo ir net moka vokiškai. Galėsi išklausinėti apie mano bendravardį.