Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Bet Manonas liko ramus. Kai policininkai įsiveržė į trobelę, jis viena ranka stvėrė nuo lovos mėlynai baltą skepetą. Vienas policininkų nusitaikė į Manoną ir suriko savo gimtąja kalba:

– Tai jis! Tai ženklas. Jis laiko vėliavą!

Keitė suprato jo žodžius ir šoko prie Manono. Užstojo jį savo kūnu ir sukliko:

– Jei norit jį nušauti, pirmiausia turėsit nužudyti mane!

Tą akimirką plačiai išskėtusi rankas priešais juodu puolė Ana, klykdama nežmonišku balsu. Pasigirdo šūvis, Keitė pajuto skausmą rankoje.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 2 d.

Pirmą naktį Pakeha name Sofija miegojo neramiai. Kelis kartus pabudo apsipylusi prakaitu, bet sapno neprisiminė. Jos širdyje tvyrojo baimė dėl Keitės.

Tačiau kai išsibudino, visas baimes tarsi kas būtų nupūtęs šalin. Vos pramerkusi akis norėjo pulti skaityti toliau. Bet vidinis balsas patarė palūkėti.

Pirmiausia Sofija paskambino mokyklos direktoriui. Šis pasirodė supratingas ir pažadėjo rasti ją pakeisiančią darbuotoją. Tada mergina nusprendė pasirūpinti šviežių maisto produktų. Rado seną mamos striukę, užsitraukė gobtuvą ir nupėdino į Sent Kildą. Ten išsinuomojo automobilį ir išsiaiškino, kur galima nusipirkti maisto.

Važiuodama ten vos nesusidūrė su priešais važiuojančiu automobiliu, paskutinę akimirką spėjo pasukti į šalį. Sofija buvo taip nugrimzdusi į savo mintis – tiesiog pamiršo, kad reikia važiuoti kaire puse. Po patirto šoko sutelkė dėmesį į eismą ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjo juodą reindžroverį. Iš pradžių pamanė, gal tai Džonas, nes jis važinėjo lygiai tokiu pat automobiliu. Bet Džonas seniai būtų parodęs, kad pažino ją. Vyras buvo užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, akis dengė saulės akiniai.

Sofija nuvijo šalin kylančią baimę ir paspaudė akceleratorių. Reindžroverio vairuotojas irgi padidino greitį. Sofija ėmė dusti iš susijaudinimo ir tyčia sumažino greitį. Užuot pralenkęs, automobilis sekė paskui ją. Nebuvo jokios abejonės. Nepažįstamasis tiesiog prisiklijavo prie buferio.

Išpilta prakaito, Sofija privažiavo prekybos centrą, rado laisvą vietą mašinai. Juodasis automobilis sustojo už kelių metrų nuo jos. Susijaudinusi Sofija šoko lauk ir nubėgo prie persekiotojo, bet nė nespėjus užmesti akies į automobilį vyras skubiai nuvažiavo.

Gal mano nervai pertempti, mąstė ji, o gal iš tikrųjų esu persekiojama? Mergina ryžtingai nustūmė šias mintis šalin ir žengė į prekybos centrą. Kvailystė, ramino save, kas galėtų mane persekioti? Netrukus spalvingas prekių pasaulis išblaškė niūrias mintis. Be to, garsiai urzgė skrandis. Ji krovė į pintinę viską, kas atrodė skanu. Prisikrovusi pilną bagažinę grįžo į Pakeha .

Sofijai pusryčiaujant verandoje saulė buvo jau beveik išsklaidžiusi debesis. Ji vis taikėsi imti rankraštį, bet prieš pradedant godžiai skaityti reikėjo dar daug ką nuveikti. Tikriausiai Keitė po šūvio liko gyva, svarstė ji nešdama į virtuvę pusryčių padėklą. Pakeliui žvilgsnis sustojo ties vienu paveikslu. Jame buvo pavaizduota sena, liesa moteris, žvelgianti liūdnu žvilgsniu. Paula, pagalvojo Sofija, tai tikrai Paula! Šalia šuns piešinys. Šuo priminė aviganį, tik ausys nestačios. Gal tai ir yra Naujosios Zelandijos aviganis? Sofija pažvelgė į sieną priešais ir sustingo.

Ten kabojo visiškai kitokie paveikslai. Linksmų spalvų akvarelės. Mergina susidomėjusi priėjo arčiau. Tai tikras akvarelės meistras, pagalvojo ji apžiūrinėdama paveikslus profesionaliu piešimo mokytojos žvilgsniu. Sofija pastebėjo parašą: Keitė Makdauel. Ją ypač sužavėjo viena saulėlydį vaizduojanti akvarelė. Nepaisant ryškiai raudono visų atspalvių kolorito, jokio saldumo – tikrai meistriškas darbas.

Vadinasi, Keitė buvo dailininkė. Sofija visą laiką norėjo būti dailininkė. Gavusi blogą matematikos pažymį guosdavo mamą: „Tai nesvarbu, juk ketinu piešti. Taigi matematikos reikės tik tada, kai norėsiu apskaičiuoti kainą.“

Prisiminusi tai Sofija atsiduso. Kada aš lioviausi apie tai svajojusi? Dar studijuodama ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad bus dailininkė, o paskui metė tapybą ir įsidarbino dailės mokytoja. Staiga aiškiai prisiminė, kodėl išdavė svajonę. Vieną dieną parodė savo paveikslus Janui. Šis kažką suniurnėjo apie nepelningą meną, o netrukus atnešė siūlomų darbo vietų sąrašą.

Nuo minties, kad ji stačiai išdavė savo talentą, suspaudė širdį. Kuo ilgiau stovėjo prieš šiuos kūrinius, tuo daugiau atsiminimų sukilo. Dėl sprendimo tapti dailės mokytoja Ema nepaprastai susijaudino.

– Kodėl taip darai? – paklausė.

– Nesu tokia jau gera menininkė! – atsakė Sofija.

Nesu tokia jau gera! Ar aš iš tikrųjų taip kalbėjau, svarstė ji. Tai kodėl man buvo pasiūlę Villa Massimo stipendiją? Nepriėmiau jos, nes Janas mano meną pavadino laiko švaistymu? Matyt, buvau nebloga dailininkė, tik nepasitikėjau savimi, liūdnai mąstė mergina.

Sofija nusuko akis nuo paveikslų. Susimąsčiusi vaikštinėjo po kambarį, atidarinėjo stalčius ir spintas, ten rado kalnus brangių senovinių indų. Paskutinėje spintoje pamatė molbertą, teptukų, Winsor & Newton dažus. Piešimo reikmenys, kadaise jai dovanoti Emos, irgi buvo tos senų tradicijų firmos. Tik šioms dažų dėžutėms buvo daugiau nei penkiasdešimt metų. Sofija pajuto, kaip padažnėjo pulsas. Visa tai tik paprastas atsitiktinumas, mėgino tikinti save.

Apija, 1908 m. spalis

Kai Keitė atsigavo, vokai buvo tokie sunkūs, kad negalėjo atsimerkti. Šalia jos kalbėjosi du susijaudinę balsai – Paula ir Johanas Volrabė.

– Man truputį neramu dėl šios jaunos moters, – sušnabždėjo vokietis gydytojas prasta anglų kalba. – Šūvis ją vos užkabino, o ponios Peters būklė kritiška. Matyt, ji patyrė didžiulį sukrėtimą.

– Ar ji gyvens? – išsigando Paula.

– Negaliu tvirtai pasakyti. Rytoj ryte žinosim daugiau. Dabar ji miega, jai jokiu būdu negalima jaudintis. Transportavimas buvo gana pavojingas jos nusilpusiam kūnui.

Keitė nejudėjo. Kas atsitiko? Tik kai gydytojas išėjo, o Paula švelniai paglostė skruostą, ji išdrįso atsimerkti.

– Vaikeli, mano vaikeli! – sukūkčiojo Paula.

– Kas atsitiko Manonui? – paklausė Keitė virpančiu balsu.

– Jį nušovė! – sušnabždėjo Paula.

Keitės akys paplūdo ašaromis.

– O senelė, kas atsitiko senelei? – sukūkčiojo mergina.

– Širdis. Sustreikavo širdis. Jai viso to buvo per daug. Baimė dėl tavęs. Ji uždengė jus savimi, kad išgelbėtų gyvybę, bet policininkai nustūmė ją šalin ir kulka kliudė tau ranką!

Keitė žvelgė į Paulą iš siaubo išsiplėtusiomis akimis.

– Turiu eiti pas ją! – sumurmėjo ji ir šoko iš lovos. Tik dabar Keitė pamatė perrištą savo ranką.

Kai pirštų galiukais įsėlino į kambarį, senelė miegojo. Ji gulėjo lovoje tokia trapi. Keitė prisitraukė krėslą prie lovos, atsisėdo ir pažvelgė į senelę. Ją užplūdo meilės banga. Žvilgsnis nuslydo ant nuotraukos. Klara, jos mama! Nuotrauka. Tai buvo viskas, kas siejo Keitę su ja. Tamsiaplaukė gražuolė rimtu žvilgsniu. Greta tėtis, šviesiaplaukis stotingas vyras. Kas jos tėvai? Juk senelė atstojo jai ir tėtį, ir mamą. Pirmą kartą gyvenime Keitė suprato, kodėl senelė tokia griežta ir nepalenkiama. Tai dėl rūpesčio. Ji rūpinosi Keite ir jos ateitimi.

– Ak, senele, – atsiduso Keitė. – Kad viso to nebūtų buvę!

Ji ilgai sėdėjo prie lovos paskendusi mintyse. Prisiminė ir Manoną. Neturėjau teisės pulti į tavo glėbį ir šitaip įskaudinti senelės. Manonai! Veidu upeliais tekėjo ašaros, jų ji nė nesišluostė.