Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ką tu čia šneki… – Keitė suprato, kad Paulos neapgausi.

– Aš šneku, kad tu buvai su vyru! Keite, su manim gali neapsimetinėti. Ar gali būti, kad laukiesi?

– Ne, galiu tave nuraminti. Vaikų turėsiu tik tada, kai už jo ištekėsiu! – guviai atsakė Keitė.

– Aš tam mokytojo sūneliui gerai įkrėsiu. Ką jis sau mano vartydamasis ant smėlio… Aš pasirūpinsiu, kad senelė kuo greičiau duotų jums savo palaiminimą, kuo greičiau! Kol visa Apija nepamatė, kad tas kvailys nenulaiko kelnių.

Keitė nustebusi pažvelgė į Paulą.

– Tai ne Maksas!

– Tai kas tada? Tuoj pat pasakyk man, kas jis! – Senutės balsas drebėjo iš pasipiktinimo.

– Manonas! – tyliai sušnabždėjo Keitė.

Paula išbalo kaip kreida.

– Ak, ne, pasakyk, kad tai netiesa! – sumikčiojo ji.

– Aš būsiu jo žmona!

– Nebūsi! – audringai paprieštaravo Paula. – Ar pažįsti bent vieną baltąją moterį, kuri būtų ištekėjusi už čiabuvio?

– Dėl to kaltas baltaodžių vyrų perteklius, – atkakliai priešinosi Keitė.

– Ne, mano vaike, taip yra todėl, kad tokia meilė uždrausta. Patikėk, aš žinau, apie ką šneku. Buvau jauna, kai pamilau maorį, bet mano tėvai pasipriešino ir padarė taip, kad niekada jo nepamatyčiau. Mane išsiuntė toli nuo namų į Pietų salą, į Danidiną. Pas Makdauelus, tavo senelius iš tėvo pusės. Daugiau aš jo nebemačiau.

– O aš neleisiu, kad mus išskirtų. Šiandien arba rytoj Manonas prašys senelės mano rankos!

– O Dieve, vaike! Negalima to daryti! Ji po šito neišgyvens. Tai…

Paula nutilo, verandoje pasirodė Marija. Akyse švietė žiburiukai, ji laiminga šypsojosi.

Keitė norėjo šokti iš vietos ir ją apkabinti, kai pastebėjo Maksą, einantį iš paskos. Jis niūriai nužvelgė Keitę.

– Ak, Paula, Keite, jūs pirmos turit sužinoti, kad Maksas paprašė mano rankos. Dar reikia paklausti senelės. – Marija kalbėjo visa švytėdama, tuo tarpu jaunikis stovėjo nudūręs akis į grindis.

– Tai puiki žinia, – pasakė Paula ir griežtai pažvelgė į Keitę.

– O kur senelė? Mes buvom kontoroj. Ten jos nėra, – tarė Marija.

Keitės galvoje karštligiškai sukosi mintys. Tai buvo puiki proga.

– Senelė viršuje, plantacijoje, ji liepė perduoti, kad privalai ten vykti dar šiandien. Maksai, tu juk turi kabrioletą, ar ne?

Maksas Šombergeris linktelėjo.

– Kas, jei mes visi kartu ten nuvažiuotume, kaip manai? Reikia pralinksminti senelę malonia žinia.

– Nuostabus pasiūlymas, Keite. O ką tu manai, Maksai? – pasiteiravo Marija.

Ji tiesiog tryško džiaugsmu. Ką tik iškeptas sužadėtinis delsė.

– Nežinau, gal galim palaukti, kol ji grįš.

– Teisingai, vaikine. Tu tik nuveši ten Mariją. O Keitė liks su manimi, – įsiterpė Paula.

– Mes važiuojam! – aštriai atkirto Keitė. – Eime, Marija, susikrausim daiktus! O tu atvažiuok su karieta!

Regis, Maksui visai nepatiko įsakmus Keitės tonas, bet jis pakluso. Net piktas Paulos žvilgsnis negalėjo atbaidyti jos nuo to sumanymo. Susidariusios aplinkybės neleido delsti. Senelė turėjo pagaliau duoti sutikimą tuoktis. Visa jos esybė veržėsi pas Manoną.

Ak, Manonai, mylimasis, ilgiuosi tavęs, mąstė ji, kai dviratis vežimaitis pajudėjo plantacijos link.

Plantacija plytėjo į rytus nuo Apijos, netoli seniausios Vailelės plantacijos. Maždaug pusantros valandos kelias vingiavo kaip serpantinas nuostabiu kraštovaizdžiu. Keitė grožėjosi tapybiškomis žaliomis kalvomis, kurios jai labai priminė Naująją Zelandiją.

Važiuojant pro nedidelį krioklį pasigirdo garsus krykštavimas. Maksas suraukė nosį.

– Taškosi krioklyje kaip maži vaikai, – suniurzgėjo jis.

Keitė pašnairavo į Mariją ir pastebėjo, kad sužadėtinio bloga nuotaika jos nė kiek netrikdo. Ji vis dar švytėjo.

– Jie nė per nago juodymą nesigėdija, – suburbėjo jis ir parodė jauną samojietį, kuris vien su lava-lava lipo iš vandens. – Ir kas per veidai! Nosis suplota, o dar tos storos lūpos. Tokios moters nė pirštu nepaliesčiau.

Keitė paraudo.

– Ką tau belieka sakyti. Jau dabar pilvas nudribęs kaip senio! – piktai atkirto ji.

Draugė metė į ją griežtą žvilgsnį.

Tą akimirką Keitė pirmą kartą suabejojo, ar tikrai vykusi mintis Mariją suvesti su šiuo vaikinu. Ji nusuko akis į šalį. Geriau mąstyti apie ateitį. Ar Manonas pamokys jų vaikus, kaip palįsti po kriokliu?

Važiuodami pro kaimą jie pamatė, kad raitų vietos policininkų būrys šturmuoja vieną trobelę. Viduje pasigirdo šūviai.

– Turim padėti. Sustok! – paliepė Keitė.

Bet Maksas suragino arklį ir su panieka iškošė:

– Policija ieško maištininkų. Tu gi neketini pulti jiems pagalbon?

Marija jam pritarė:

– Maištininkai nori išvyti mus iš šalies ir nužudyti! Keite, mums jokiu būdu negalima kištis.

Keitė susimąsčiusi tylėjo. Ji neteko draugės. Argi dabar galės atvirai kalbėtis su Marija? Jai rūpi tik sužadėtinio nuomonė, o šis dar didesnis kvailys, nei atrodė.

Priešais atsivėrė plantacija. Kaip Keitė laukė, kada galės ją pamatyti! Žvilgsnis užkliuvo už palmių. Galybė didingų lieknų kamienų, viršūnės siūbuoja aukštai vėjyje. Tas grožis gniaužė kvapą.

Kai privažiavo valdytojo namus, Keitė skubiai iššoko iš vežimaičio ir apsidairė. Aplink švytėjo įvairiausių atspalvių žaluma. Ežiose ganėsi daugybė galvijų, jie nuėsdavo piktžoles.

Kakavos medeliai kitame plantacijos pakraštyje atrodė keistai – su baltai nuteptais kamienais. Keitė su malonumu būtų iš karto apėjusi plantaciją, bet negalėjo pamiršti, dėl ko čia atvyko. Tą akimirką verandoje pasirodė senelė ir nustebusi pažiūrėjo į tris atvykėlius. Mandagiai pasisveikinusi su Maksu ir Marija ir pakvietusi vidun, priėjo prie Keitės ir sušnypštė:

– Ko tau čia reikia? Argi aš tau neuždraudžiau čia rodytis?

– Senele, paklausyk. Man jau devyniolika metų, aš nebe vaikas. Noriu pamatyti savo sužadėtinį.

Senelė ėmė gaudyti orą.

– Apie ką, po galais, kalbi?

– Nebūk tokia! Tu gi žinai, aš kalbu apie Manoną. Jis prašys tavęs mano rankos, ir aš norėčiau tuo metu būti šalia. O kur jis?

– Niekada! – grėsmingai atkirto Ana. – O tu tuoj pat grįši su tuo vaikinu. Ko jam iš viso čia reikia?

– Jis nori vesti Mariją. Pasakyk man, kur rasti Manoną.

– Keite, sakau tau paskutinį sykį: tuoj pat važiuok namo! Manonas trobelėje. Jis visą parą plušėjo, jam reikia pamiegoti.

– Esu tikra, jis apsidžiaugs mane pamatęs! – atkakliai atšovė Keitė ir kovingai atsistojo priešais senelę.

Pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Į kiemą įjojo vietos policininkų būrys.

Keitė pašiurpo. Tai tie patys, kurie šturmavo trobelę kaime. Prasta vokiečių kalba vadas pasiteiravo, kur gyvena darbininkai.

– Kam jums tai žinoti? – paklausė senelė.

– Mes ieškom maištininkų vado. Kaime mums buvo pasakyta, kad jis čia. Taigi kur jis?

Senelė nusprendė tylėti, ir keturi raiteliai nujojo per plantaciją.

Keitė akimirksniu sumojo, ko jie ieško.

– Kur jis? – suriko ji.

Senelė parodė trobelę, kurios palmių lapais dengtas stogas styrojo už galingų kamienų. Keitė leidosi bėgti.

– Vaike, lik čia! Tu už jo netekėsi. Niekada. Palik jį ramybėje! – šaukė senelė.

Dusdama Keitė pasiekė trobelę.

– Plantacijoje policininkai. Jie ieško sukilėlių. Jei tu vienas iš jų, bėk! – sušvokštė ji.

Pūtuodama prie jų pribėgo Ana.

– Senele, jie ieško jo. Jis turi bėgti! – sušuko Keitė.