Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Mano Keite! – pagaliau sušnabždėjo senelė ir savo kaulėta ranka suspaudė vaikaitės ranką.

Keitė atsargiai spustelėjo.

– Atleisk man! – sukuždėjo nieko nematydama pro ašaras. – Pažadu tau niekada netekėti!

– Ak, vaike, buvo kvaila reikalauti to iš tavęs, – sunkiai ištarė senelė. – Maniau, kad šitaip apsaugosiu tave nuo prakeiksmo, bet jis mus visur užklumpa. Šį kartą griebėsi ginklo… – Ji užsikosėjo.

Keitė išsigando. Nuo senelės žodžių jai pasidarė baugu.

– Vaike, turi kovoti. Tu esi stipri. Galbūt galėsi išgelbėti mūsų šeimą. Ištekėk, gimdyk vaikus. Galbūt viskas bus gerai! O jei taip lemta, vis tiek nuo to nepabėgsim.

Keitė krūptelėjo. Apie ką čia šneka senelė? Prakeiksmas? Ką ji norėjo tuo pasakyti? Keitė netekės. Vyras, kuriam priklauso jos širdis, miręs. Ji niekada daugiau nemylės.

Senelė sunkiai alsavo.

– Turi man pažadėti, Keite. Gyvenk ir kovok! Daugiau mes nieko negalim padaryti, – suošė senelės balsas.

– Pažadu! – ištarė Keitė užkimusiu balsu. – Bet pirmiausia turi pasveikti.

Senutė linktelėjo ir vos girdimai sukuždėjo:

– Be galo tave myliu, mano vaikeli!

Vidury nakties Keitė išgirdo dunkstelėjimą. Atsisėdo lovoje, aplink buvo visiškai tylu. Ji įtemptai klausėsi, bet nieko nesigirdėjo, tik tolimas jūros ošimas.

Jau buvo beužmieganti, tačiau apėmė nesuprantama nuojauta. Išpylė prakaitas. Vienu šuoliu ji šoko iš lovos ir nubėgo į senelės kambarį. Lova buvo tuščia. Gal nuėjo į prausyklą, pamanė, nuraminti įtemptų nervų. Tyliai, kad nepažadintų Paulos, Keitė išslinko į sodą, ieškodama senelės pirmiausia apžiūrėjo viralinę, paskui prausyklą. Nieko. Apimta panikos nuskuodė į namą ir apieškojo visus kambarius. Pabudo Paula ir užsimiegojusi sumurmėjo:

– Kas atsitiko?

– Viskas gerai. Miegok toliau! – šūktelėjo Keitė.

Paskui dar kartą nubėgusi į sodą ėmė garsiai šaukti senelę. Niekas neatsiliepė. Ji nudūmė alėja. Mintys sukosi ir pynėsi. Negi ji nusvirduliavo į paplūdimį? Sirgdama, vidury nakties?

Keitė prasibrovė pro gyvatvorę, skiriančią namą nuo paplūdimio, ir apsidairė. Tolumoje ant smėlio kažkas buvo. Keitė iš visų jėgų nuskuodė į tą pusę.

– Senele! – klykė, kol užkimo. – Senele!

Senelė gulėjo ant smėlio išblyškusi kaip kreida. Mėnesienoje bolavo jos sunykęs veidas. Keitė suklupo šalia jos ir apkabino pečius. Senelė dar kvėpavo. Silpnai, labai silpnai.

– Senele! – kūkčiojo Keitė. – Senele!

Senelės lūpos sunkiai ištarė vieną žodį.

– Džonai, – suaimanavo ji. – Džonai! – Ir balsas užlūžo.

Garsiai kūkčiodama Keitė sūpavo negyvą kūną kaip kūdikį, kol prie jos smėlyje suklupo ir ištiesė rankas į Aną sunkiai šnopuojanti Paula. Keitė atsargiai paguldė negyvą senelę Paulai ant rankų. Pati atsisėdo prie vandens, bangos skalavo jos nuogas kojas. Ji žvelgė į žvilgantį vandens paviršių. Žvilgsnis užkliudė nedidelę dėžę, besisupančią ant bangų. Nieko negalvodama ji brido į jūrą, kol šiltas vanduo ėmė maloniai skalauti klubus, ir pasiekė dėžę.

Tai buvo graži šviesios medienos dėžė. Keitė atsisėdo ant smėlio, atidarė ją. Ten gulėjo knyga juodu odiniu viršeliu.

Keitė atsargiai paėmė ją į rankas. Pastebėjo kelias nuotraukas, gulinčias dėžės dugne. Ir sustingo. Taip ir yra. Dėžė priklausė senelei, nes nuotraukoje buvo Ana su dramblotu vyriškiu. Mano senelis Kristianas, pagalvojo Keitė. Kaip rūsčiai jis žvelgia! Virpančiais pirštais paėmė kitą nuotrauką. Vyras maloniu, atviru žvilgsniu. Gražus, lūpos šypsosi. Tai Džonas, senelis Džonas! Staiga ji suprato, ko šaukėsi senelė savo mirties akimirką.

– Keite, turim ją nunešti namo, – nusiminusi aimanavo Paula.

Keitė viską skubiai sudėjo į dėžę, uždarė dangtį ir ja nešina priėjo prie Paulos, vis dar glostančios blyškius Anos skruostus.

– Ką čia turi? – susijaudinusi paklausė Paula.

– Jos dienoraštis ir nuotraukos!

– O Dieve, ji norėjo tai sunaikinti. Mesk į jūrą!

– Ne, Paula, aš tai pasiliksiu. O vieną dieną perskaitysiu. Kai būsiu pakankamai stipri.

Paula žvelgė į ją iš baimės išplėstomis akimis.

– Pažadėk man, kad perskaitysi tik tada, kai ir aš būsiu ten, kur ji. Jei ji tau nieko nepasakojo, ir aš turiu tylėti. Su savo klausimais tu mane nukamuosi. Aš gi tave pažįstu, mano vaikeli!

– Pažadu!

Keitė rankomis išrausė gilią duobę ir paslėpė dėžę.

– Reikia nunešti senelę į namus. Dėžę pasiimsiu vėliau, – tarė ji ir paprašė Paulos imti senelę už kojų.

Pati suėmė už pažastų. Taip jos nunešė mirusiąją į namus. Keitei pragariškai sopėjo žaizdą, bet ji nepasidavė. Namie paguldė senelę į lovą. Atrodė, tarsi ji ramiai miegotų.

Keitė su Paula pakaitomis budėjo visą naktį. Kol budėjo Paula, Keitė nubėgo į paplūdimį, paėmė dėžę ir parsinešusi paslėpė komodoje. Vieną dieną ji įsidrąsins ir perskaitys dienoraštį. Tik išsiėmė senelio Džono nuotrauką ir atidžiai įsižiūrėjo. Žiūrėdama pajuto paguodą. Tarsi jis kalbėtųsi su ja.

Buvo jau šviesu, kai išsekusi Keitė užmigo verandoje. Priešais ant stalo gulėjo du portretai: vienas Manono, kitas senelės, sėdinčios savo krėsle.

– Aš ją panašią pavaizdavau, ar ne? – paklausė Keitė pro miegus, kai Paula atėjo jos žadinti. – Kad niekada neužmirščiau. Eikš, sėskis! Noriu nupiešti ir tave, bet ne tada, kai jau bus per vėlu.

Mišios už Aną Peters įvyko Londono misijos bažnyčioje. Nepaisydami savo nusistatymo, susirinko net ponai iš plantacijų bendrovės su žmonomis.

Keitė sėdėjo šalia Oto Brenerio ir Paulos, šie nieko nesivaržydami kūkčiojo. Keitę guodė tik tai, kad į senelės karstą ji įdėjo senelio Džono nuotrauką. Dabar jis bus su ja visą amžinybę. Taip, Keitė įsitvėrė šios minties. Lig šiol ji nebuvo išliejusi nė ašarėlės. Jos širdis buvo it sustingusi į ledą. Norėjo verkti, bet negalėjo! Kaip mielai būtų puolusi į glėbį Marijai, bet ši atėjo lydima Makso ir atrodė tokia tolima. Keitei buvo pranešta, kad jųdviejų vestuvės po kelių dienų. Jos net nepakvietė. Dar viena mano klaida, su širdgėla mąstė Keitė. Marija šio kelmo pašonėje nuvys kaip nelaistomas augalas.

Kai laidotuvininkai baisiame karštyje išėjo iš kapinių, Keitė priėjo prie Oto Brenerio.

– Kas atsitiko Manonui? – energingai paklausė.

Breneris pažvelgė į Keitę suprasdamas, kaip ji jaučiasi.

– Loana susitarė su savo kaimo žmonėmis, kad jį palaidotų pagal paprotį.

– Ar jis iš tikrųjų buvo sukilėlis?

Otas Breneris gūžtelėjo pečiais.

– Kas žino? Valdžia stebisi, kad jis iki išsekimo dirbo tavo senelei, užuot agitavęs šalininkus naikinti baltaodžių derlių.

– Aš suprasčiau, jei jis būtų buvęs sukilėlis, juk tai jų žemė! – karingai tarė Keitė.

Otas Breneris susirūpinęs primerkė akis. Regis, jam šie žodžiai nepatiko.

– Jūs norit žinoti, kas bus su plantacija, ar ne? – paklausė ji kiek palūkėjusi.

– Taip, panele Keite, tai man labai slegia širdį. Jūs tikriausiai paliksit salą, o kas bus su manimi ir mano šeima?

Keitė žvelgė į jį nustebusi. Kaip jam šovė galvon, kad ji išvyks iš Samoa?

– Brenerėli, mielasis, aš lieku, ir viskas mūsų rankose. Parašykit tam hamburgiečiui, kad su viskuo puikiausiai susidorojat, o Anos vaikaitė jums labai padeda!

Jis su dėkingumu nusišypsojo.

Ji irgi atsakė jam šypsena. Buvo gera matyti jį šypsantis.