Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Paskui ji nusižiovavo ir paragino Keitę eiti iš kambario, nes norinti miegoti. Tačiau į kambarį įžengė gydytojas.

Užuot pasisveikinusi Paula tik suniurzgė:

– Ko jūs iš manęs norit?

Gydytojo Volrabės jos žodžiai neišgąsdino. Jis apžiūrėjo pacientę, bet nerado nieko ypatinga.

Keitė palydėjo jį iki durų.

– Tai kodėl ji guli? – pasiteiravo susirūpinusi.

– Manau, ji yra nusilpusi ir nebenori kovoti.

– Ką tai reiškia? – Keitė negalėjo patikėti jo žodžiais.

– Ji nebeturi noro gyventi. Sąnarius suka reumatas. Kiekvienas žingsnis – tikra kančia, gelia kaulus, o rankos sustingusios ir nejudrios. Pasirūpinkit ja! Daugiau nieko negaliu patarti.

Taręs tuos žodžius gydytojas atsisveikino su Keite ir skubiai nutipeno prie automobilio. Jis buvo vienas iš nedaugelio, jau turinčių šią naujovišką susisiekimo priemonę. Apsuko automobilį ir pamosavo.

Keitei atrodė, kad šis žmogus ją mėgsta, nors žmona tikriausiai dažnai jį šeria kvailais gandais apie palaidą merginos gyvenimą.

Tą vakarą Keitė susimąsčiusi sėdėjo verandoje svarstydama, kaip reikės toliau gyventi. Kas bus, jei anglai kartu su naujazelandiečiais iš tikrųjų užims Samoa? Ji vis dar jautėsi esanti viena iš jų. Bet galbūt naujazelandiečiai žiūrės į ją kaip į vokietę.

Laikraščių pranešimai apie Europoje siaučiantį kartą kėlė nerimą. Žmogžudystė Sarajeve buvo nuolatinė visų pokalbių tema. Žinoma, laikraščiai čia ateidavo kelias savaites ar net mėnesius pavėlavę. Apijos gyventojai kelias savaites iš viso nežinojo, kas yra Vokietijos priešas. Gal Rusija? Netgi užsirašydami į savigynos būrius (Maksas Šombergeris buvo vienas pirmųjų) nežinojo, prieš ką rengiasi kautis. Pagaliau Apijos gyventojai sužinojo, kad prieš Vokietiją ir Austriją susivienijo Rusija, Prancūzija ir Anglija. Bet ką reiškia šis karas kolonijoms? Keitė kaip ir visi kiti turėjo tenkintis spėliojimais ir kunkuliuojančiais gandais. Kasdien buvo dalijami specialūs laikraštukai, kuriuose karo sužavėti vokiečiai ne tiek buvo informuojami, kiek kurstomi prieš saloje gyvenančius anglus.

Keitė atsidūrė maždaug apie vidurį. Kuri iš kovojančių pusių pirmoji įplauks į Apijos uostą? Kovinga nuotaika buvo kurstoma ir uoliausiems vyrams naktimis einant sargybą. Jie imdavo su savimi senus šautuvus, sklido kalbos, kad pusė jų netinkami šaudyti. Kad iš tikrųjų apsaugotų salą nuo priešų, reikia kitokių priemonių, mąstė Keitė. Galbūt karas baigsis niekam nespėjus užimti Samoa.

Kitą rytą Keitė iš verandos pažvelgė į uostą, ir jai pasirodė, kad horizonte kažkas matyti. Ir tikrai, rytuose už Matautu, kur plevėsuoja Amerikos konsulato vėliava, kilo tirštas dūmų stulpas. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio priminė net ne garlaivį, geriau įsižiūrėjus pasirodė esąs galingas karo laivas, pusiau uždengtas salos palmių vėduoklių, o netrukus pasirodė į giedrą dangų kylantis stiebas. Keitė netikėjo savo akimis. Jūra ramiai sau tyvuliavo ryto saulėje, ir joje išnirdavo vis daugiau stiebų. Dūmai kilo aukštyn rytų pusėje uždengdami dangų. Keitė pradėjo skaičiuoti: į uostą plaukė aštuoni koviniai laivai! Pro žiūroną ji net matė, kokiai valstybei jie priklauso. Tai buvo penki anglų kreiseriai, du dideli transporto laivai ir vienas prancūzų laivas. Burtas krito štai taip, pamanė Keitė. Širdis bailiai suspurdėjo, nes buvo aišku: šis žemės rojus pasikeis!

Paula, kuriai ji papasakojo naujieną, iš džiaugsmo plojo ligos susuktomis rankomis.

– Anglai pajudėjo pačiu laiku! – džiugiai sušuko ji.

– Žiūrėk, kad neišgirstų vokiečių ponios! – juokais pagrūmojo Keitė.

Paula pareikalavo, kad jai padėtų atsikelti ir apsirengti, gal kartais užsuks naujazelandiečių kareiviai.

Keitė liko namie su Paula, kuri iš tikrųjų išsiropštė iš lovos. Šventės proga, kaip sakė. Jos pasikeisdamos pro žiūroną stebėjo bruzdesį uoste. Maži laiveliai siuvo šen ir ten tarp krovininių laivų ir prieplaukos.

Po kelių valandų pulkas kareivių pražygiavo pro namus, visi rudomis milinėmis ir rudomis fetro skrybėlėmis ant galvų.

– Tokiame karštyje su kaklaraiščiais jie turi baisiai prakaituoti, – tarė Keitė, o Paula smagiai šūktelėjo:

– Ar jūs iš Naujosios Zelandijos?

Būrio vadas sustojo ir atsakė:

– Taip, aš iš Oklando.

– O mes iš Danidino! – sušuko Paula ir pamojavo jiems.

Dešimt vyrų nustebę pakėlė galvas ir pažvelgė į moteris.

– Gal norit ko nors atsigerti? – paklausė Keitė.

Tie atsakydami suošė. Kareiviai puolė laiptais aukštyn į verandą. Keitė padavė jiems kelias ropines sulčių, vyrai akimoju jas ištuštino. Tada jie papasakojo gavę užduotį rasti tinkamą vietą palapinių stovyklai.

Keitė parodė paplūdimį už namo.

Būrio vadas norėjo sužinoti, ką jos veikia priešo kolonijoje.

Keitė atvirai viską papasakojo.

– Tada jūs vokietės! – atšovė vadas, prisistatęs joms seržantu Grinu, jo nuoširdų draugiškumą tarsi vėjas nupūtė.

– Aš ne vokietė! – atšiauriai atšovė Keitė. – Aš gimiau Danidine, mano tėvai taip pat, tik senelė visai jauna atvyko į Naująją Zelandiją.

– O kodėl prekybos namai su vokiška pavarde? – nukirto seržantas.

– Jie priklauso senelės sūnėnui iš Hamburgo, kuris niekada nė kojos nebuvo įkėlęs į šią salą. Jis tik susižeria pinigus. Aš naujazelandietė, supratot? Ir tokia liksiu, net jei jūs mėginsit mane įtikinti, kad taip nėra!

Keitė karingai stebeilijosi į kareivį geraširdišku apskritu veidu. Šis žengė žingsnį atgal. Iš po skrybėlės upeliais tekėjo prakaitas.

– Aš nė neabejoju, kad esat viena iš mūsų. Tik turiu sužinoti, kas čia vyksta. Jūs galėtumėt būti šnipė ir įvilioti mus į spąstus, – aiškino jis beveik atsiprašinėdamas.

Keitė garsiai nusikvatojo.

– Į spąstus?

– Mums pasakyta, kad čia kalnuose šimtai ginkluotų priešų.

– Čia nė vienas nieko nepadarys, kai jūsų tiek daug. Patikėkit. Todėl ir mes tikimės iš jūsų taikaus elgesio.

– Kol nebus pagrindo kautis. Bet mes vis tiek išgabensim visus vyrus vokiečius į belaisvių stovyklas Fidžio salose ir Naujojoje Zelandijoje.

Keitė išsigandusi paklausė:

– Visus vokiečių vyrus? – Ji pagalvojo apie Otą Brenerį. – Bet negalima taip elgtis!

Seržantas gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė į savo vyrus, patogiai įsitaisiusius verandoje ir nusiėmusius skrybėles.

– Turim keliauti. Dėkojam už gėrimą, ponios. O dėl įsako internuoti vokiečius vyrus turit kreiptis į komendantūrą. Į pulkininką Loganą.

Keitė pamojavo kareiviams ir sumurmėjo:

– Reikia padėti Breneriui.

Tik dabar ji pastebėjo, kad Paula užsnūdusi savo krėsle. Įsitikinusi, kad senutė ramiai ir giliai kvėpuoja, leidosi į kelią.

Visur zujo Naujosios Zelandijos savanoriai, tokie keisti su savo milo drabužiais. Keitė pasiteiravo, kur rasti pulkininką Loganą, ir buvo nusiųsta į vokiečių mokyklą. Sargybiniai praleido ją, kai pasiteiravo kariuomenės vado. Ji drąsiai pabeldė į duris.

Gilus balsas pakvietė vidun.

– Ko pageidaujat? – paklausė karys, sėdintis prie rašomojo stalo.

Ji įsivaizdavo pulkininką vyresnį ir ne tokį patrauklų. Kampuotą veidą gaubė tamsios garbanos, jis klausiamai žvelgė į merginą tamsiomis rudomis akimis.

– Jūs pulkininkas Loganas?

Jis nusišypsojo.

– Ne, aš leitenantas Bilas Maklynas. Kuo galėčiau jums padėti?

Iš pradžių Keitė negalėjo ištarti nė žodžio. Ji nurijo gniužulą gerklėje ir sumikčiojo: