Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Taip, jūsų broliui iš tikrųjų geriau pasitraukti iš kelio, bet aš vis dėlto pastebėjau didžiulį skirtumą tarp judviejų, – nukirto Keitė ir pakvietė prie stalo.

– Turėtumėt žinoti, kad jis ne visuomet buvo toks. Pastaruoju metu jį ištiko keletas nelemtų likimo smūgių.

Jie sėdėjo vienas prieš kitą, ir jo akyse ji pamatė tą nuoširdumą, kuris sužavėjo jau per pirmą susitikimą.

– Kas galėjo atsitikti tokio siaubingo, kad jis taip nekenčia žmonių? – pasiteiravo Keitė.

– Nėra taip, kad jis jų nekenčia. Jis bijo būti užgautas. Jo santykiai su tėvu susiklostė sudėtingai. Šis tiesiog jo nepripažįsta. Manau, todėl, kad Stivenas – kaip iš akies lupta senelė. O apie ją mūsų namuose negalima tarti nė žodžio. Aš žinau, kaip ji atrodė, nes atsitiktinai radau pamirštą sunaikinti nuotrauką. Nenoriu jums įgristi su savo istorijomis. Jūs tikriausiai laukiat žinių, kaip ten jūsų plantatoriaus reikalai.

– Žinoma, bet pirma atnešiu valgius iš viralinės, o jūs man dar papasakosit apie savo brolį, gerai?

Jis linktelėjo, ir Keitė pašoko iš vietos. Visą kelią į viralinę tyliai sau po nosimi niūniavo. Koks malonus jo balsas! Galėtų valandų valandas jo klausytis.

Kai netrukus atnešė didelę lėkštę su mėsa, jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Štai kas! Ėriena!

– Pamaniau, kad gal seniai neteko jos ragauti.

– Žinot, paskutinį sykį ėrienos valgiau vaikystėje. O vėliau, kai buvau paauglys, atsisakydavau.

– O, jūs nemėgstat ėrienos? – Keitė vos galėjo nuslėpti nusivylimą.

Vaikinas garsiai ir nuoširdžiai nusijuokė.

– Esu kilęs iš avių augintojų šeimos, todėl pamažu aviena pradeda nusibosti. Bet suteiksiu ėrienai dar vieną šansą. Ypač kai ji taip gardžiai atrodo.

Kai jis nurijo pirmą kąsnį, Keitė pažvelgė laukdama, ką pasakys.

– Puiku. Aš vėl valgysiu ėrieną, bet tik jūsų paruoštą, – galantiškai pagyrė jis.

Jei jis žinotų, kad tai vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriuos moku gaminti, mąstė ji.

– Papasakokit daugiau apie savo brolį! – paragino ji, kad paslėptų sutrikimą.

– Na, mano tėvas moka būti itin rūstus. Prieš vykstant į Samoa surašė testamentą ir neskyrė Stivenui nė skatiko, nors jis puikus ūkininkas. Stivenas labai sielojosi, ypač kai mirė jo žmona.

– Jis buvo vedęs?

– Taip, Nelę iš Inverkargilio, malonią mergaitę. O dabar vienas augina kūdikį, ir tai dar labiau apkartino jo gyvenimą, bet… – Bilas nutilo, atrodė labai susinervinęs. – Dabar jis turi sumanymą, kaip padėti jūsų ponui Breneriui.

– Papasakokit.

Bilas atsiduso ir tarė:

– Jis ketina jus vesti, atsivežti savo sūnelį ir likti čia, kad niekas iš jūsų neatimtų vokiečio plantatoriaus.

– Ko jis nori?.. – Keitė netikėjo savo ausimis.

– Nežiūrėkit į mane taip. Aš tik pasiuntinys, atnešęs jums šią žinią.

– Bilai, o ką jūs manot apie šį sumanymą?

– Nežinau… – išlemeno jis.

– Sakykit, man svarbi jūsų nuomonė. – Ji žvelgė į vaikiną maldaujamu žvilgsniu.

Bet Bilas jos žvilgsnio vengė, kurį laiką mąstė, o paskui sąmoningai pažvelgė į akis ir tarė:

– Aš turiu kitą sumanymą. Jūs paliekat jam plantaciją, jis laiko jūsų poną Brenerį, o aš vaikštinėju su jumis Sent Klero paplūdimiu, keliauju po vešlias žalias pievas ir sukinėjuosi Princų gatvėje.

Pamatęs, kokia Keitė apstulbusi, Bilas paskubėjo pridurti:

– Jokiu būdu nenoriu pasirodyti familiarus. Jei šiandien ryte kas nors būtų pasakęs, kad vakare pasipiršiu moteriai, būčiau palaikęs bepročiu, bet jau tą akimirką, kai įžengėte pro duris, žinojau, kad esate ypatinga.

– Gerai! – vos girdimai tarė Keitė.

Bilas pažvelgė į ją klausiamai.

– Vadinasi, jūs sutinkate tapti mano žmona?

– Taip! – garsiai sušuko ji. – Taip!

Jiedu vienu metu pašoko ir puolė vienas kitam į glėbį. Jie bučiavosi. Bučiavosi ir negalėjo liautis.

– Bilai, mes bepročiai, – sukrykštė ji tarp bučinių.

– Pagaliau žinau, kodėl vis delsiau vesti. Laukiau tavęs. Visą laiką žinojau, kad mano būsima žmona kažkur netoliese, tik negali rasti kelio pas mane.

Bilo veidas švietė laime.

– Turim tuoj pat papasakoti Paulai, – sušuko Keitė, negalėdama suturėti ją perpildžiusio džiaugsmo, ir čiupo jį už rankos.

– Kas yra Paula? – paklausė Bilas, bet mergina jau tempė jį paskui save.

Nepasibeldę jie įpuolė į senutės kambarį. Paula dar nemiegojo.

– Leisk pristatyti mano būsimą vyrą – Bilas! – tarė Keitė juokdamasi.

Bilas atkišo ranką nustebusiai Paulai ir pasakė:

– Tada turėčiau paprašyti senelės jos vaikaitės rankos. Ar sutinkate?

Paulos veidu šmėkštelėjo šypsena. Nei ji, nei Keitė nepatikslino giminystės ryšių.

Paula įdėmiai pažvelgė į atvykėlį.

– Iš pirmo žvilgsnio sakyčiau, kad sutinku. Graži pora. Nuostabu. Atvirai sakant, abu jau tokio amžiaus, kai nėra reikalo atidėlioti šeimos kūrimo. Mergaitei jau dvidešimt penkeri. O jums, Bilai?

– Paula, juk nemandagu to klausti! – juokdamasi įspėjo Keitė.

– Turiu gi aš žinoti, kiek metų mano vaikaitės vyrui!

– Žinoma, turit žinoti. Dvidešimt devyneri, – atvirai atsakė Bilas.

– Na, tada pats laikas tuoktis! – aiškiai nudžiugusi tarė Paula ir atkišo Bilui sudžiūvusią ranką. – Leisk tave apkabinti, mano berniuk!

Bilas leidosi senosios Paulos nuoširdžiai apkabinamas.

Paleidusi jį iš glėbio senoji paklausė:

– Ar turi pavardę, Bilai?

– Žinoma. Bilas Maklynas iš Danidino, tiksliau, iš fermos netoli Opoho.

– Maklynas? Iš Opoho?

Ar Keitei pasivaideno, ar raukšlėtu senosios ekonomės veidu iš tikrųjų nuslinko šešėlis?

– O kokia jūsų pavardė? – pasiteiravo Bilas, nepastebėjęs ore tvyrančios įtampos, kai ištarė savo pavardę.

Keitė tvirtai nusprendė išklausinėti Paulą, kai Bilas išeis.

– Makdauel. Aš esu Keitė Makdauel.

Bilas audringai apkabino Keitę ir sušuko:

– Nuostabu! Tavo protėviai taip pat buvo škotai. Mano tėvas bus sužavėtas. Jis jau seniai mane spaudžia vesti. Ir jis tikrai apsidžiaugs susipažinęs su tavo senele.

– Aš kilusi iš Škotijos, bet nesu Keitės senelė. Buvau jos senelės Anos ekonomė, ir labai abejoju, kad ji apsidžiaugtų jūsų sprendimu, – staiga liūdnai tarė Paula ir liepė jaunuoliams išeiti tardama: – Noriu miegoti!

Tik dabar, regis, Bilas pastebėjo, kad kažkas čia ne taip.

– Ar ką nors ne taip padariau? – paklausė, kai jie vėl sėdėjo verandoje.

Keitė užtikrino, kad viskas gerai, ir paprašė dar truputį pabūti. Jis atsakė aistringai ją pabučiuodamas. Merginai keliai ėmė linkti, ji net drįso pagalvoti, ar nevertėtų nusivilioti jo į kambarį, bet vaikinas nusišypsojęs tarė:

– Jei ir toliau mane taip bučiuosi, negalėsiu sulaukti vestuvių nakties. Įsivaizduoju ją labai romantišką. Mąstant apie vestuves, į galvą lenda tik akimirka, kai nurengsiu tavo vestuvinę suknelę.

Keitė pajuto, kad veidą išpylė raudonis.

– Žinoma, palauksim vestuvių nakties! Bet šventė bus trumpa, pažadu, – sušnabždėjo ji ir atkišo lūpas dar vienam bučiniui.

Atsisveikindamas jis pažadėjo rytoj apsilankyti.

– Ar galiu pasakyti broliui, kad jis gauna plantaciją? Mes užmokėsim neblogą kainą, kad tavo dėdė Hamburge nesijaustų apgautas.

– Tuoj pat parašysiu dėdei Rasmusui. Manau, jis apsidžiaugs atsikratęs prekybos namų. Po anglų vėliava vis tiek negalėtų plėtoti verslo.