Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Nerangusis plantatorius mėgino šokti, bet tik visą laiką mindė Keitei kojas. Be to, siaubingai prakaitavo. Keitė jau ketino nutraukti jo kančias, kai priėjo Stivenas ir paklausė:

– Galima?

Breneris, regis, lengviau atsipūtė, kad nebereikės vaidinti šokančio lokio, tačiau viršininko elgesys jam nepatiko. Jis paraudo kaip burokas.

Keitė netroško šokti su svainiu, bet šis pastūmė apstulbusį Brenerį į šalį ir apkabino ją. Keitės sieloje kilo pasipiktinimas dėl tokio elgesio. Bet kartu ji nustebo, kaip puikiai Stivenas šoka. Bilas, regis, apsidžiaugė, kad ji drįso pašokti su broliu. Stovėdamas šokių aikštelės pakraštyje jis šypsojosi jai.

– Argi reikia vyro pritarimo, mieloji svaine? – sušnabždėjo Stivenas jai į ausį.

– Ar negali prikąsti savo pikto liežuvio? – sušnypštė ji.

– O aš pavyduliauju. Būčiau vedęs tave pačią pirmą akimirką. Manau, po valiūkiškumo luobu glūdi aistringa moteris. Man nepatinka, kad pasirinkai brolį. Aš geriau mokėčiau tave įvertinti. Patikėk, žinau, kaip uždegti moterį, o jis atėmė tave iš manęs. Be to, sklinda gandai, kad tu labiau mėgsti flirtuoti su rudaodžiais vyrukais.

Jei ne į juos nukreiptas Bilo žvilgsnis, ji būtų trenkusi tam begėdžiui antausį.

– Nė už ką nebūčiau už tavęs tekėjusi. Tu juk myli vienintelį žmogų – save. Net jei tai tavo apsauginis skydas, man jis nepatrauklus.

Staiga Keitė pajuto stiprų skausmą. Stivas suspaudė jai pirštus kaip replėm, bet jos veide nevirptelėjo nė vienas raumenėlis. Ji neleis svainiui triumfuoti. Ypač Bilo akivaizdoje. Jis taip džiaugėsi, kad brolis moka padoriai elgtis, galvojo ji niūriai.

– Ką jis tau apie mane papasakojo? – grėsmingai paklausė Stivas.

– Paklausk pats! – atkirto Keitė nepastebimai mėgindama ištraukti ranką iš jo gniaužtų.

– Tu labai patraukli, kai širsti. Manau, galėčiau tau duoti tai, ko ieškai pas juodukus, – šnabždėjo jis.

– Jei tuoj pat manęs nepaleisi, imsiu garsiai rėkti!

– O, puiku, norėčiau pamatyti apstulbusį brolio veidą, – atsakė jis.

Bet Bilas jau stovėjo šalia.

– Galima? – paklausė.

Stivas neprieštaraudamas paleido Keitę, ši lengviau atsikvėpusi puolė į Bilo glėbį.

– Stebėjau tave, mylimoji. Ar jis tave įžeidė? – sukantis valso ritmu tyliai paklausė Bilas.

Muzikantai buvo vokiečiai, jie mokėjo groti populiarią muziką. Anglai ir naujazelandiečiai susižavėję pritarė jų skoniui. Visi pakerėti lingavo aplink Keitę ir Bilą trijų ketvirtinių taktu.

– Jis leido suprasti, kad tu mane atėmei iš jo, kad jis būtų man tinkamesnis vyras.

Bilas atsiduso.

– Prieš jam išplaukiant dar pamėginsiu sugėdinti.

Reikėtų, susirūpinusi pagalvojo Keitė. Dar prisiminė Brenerio žodžius, bet nenorėjo gadinti šio vakaro.

Ji mėgino sutelkti dėmesį į malonius šiurpuliukus, pasklindančius kūne šalia Bilo. Jų kūnai judėjo vienu ritmu, ir kuo daugiau Keitė apie tai galvojo, tuo labiau augo troškimas pagaliau priklausyti jam. Regis, ir Bilas negalvojo apie nieką kita.

– Norėčiau, kad būtume vienu du! – vos girdimai prikimusiu balsu sušnabždėjo jai į ausį.

– Eime! – atsakė ji pašnibždom, ir jie iš lėto šokdami patraukė į sodo tamsą, kur nesiekė deglų šviesa. Ten ėmė aistringai bučiuotis. Kai lūpos atitolo, Keitė kikendama paklausė:

– Kaip dabar praeisim nepastebėti?

– Pirma eisi tu, paskui aš. Esu tikras, visi mokės linksmintis ir be mūsų. Mūsų nepasiges. Be to, paprašiau Oto, kad pabūtų, kol visi išsiskirstys, ir užgesintų žibintus, jei kartais mes būtume išėję.

– Tada aš dingstu!

Keitė atsisveikino bučiniu, pasikaišė nuotakos suknelę ir nužingsniavo skindamasi kelią pro verandoje besibūriuojančius svečius.

Širdis dunksėjo krūtinėje, kai atsisėdo tamsiame kambaryje ant lovos krašto. Ji taip laukė šios akimirkos. Gal Bilas tikisi, kad vis dar esu nekalta? Taip mąstant į kambarį įsmuko ir pats Bilas. Tyliai uždarė duris. Tą naktį mėnesiena buvo tokia ryški, kad ji puikiai matė jo siluetą. Jis tyliai žengė artyn, atsisėdo šalia ir tvirtai prisiglaudė.

– Bilai, turiu kai ką tau pasakyti.

– Sakyk, mylimoji, tavo vyras visada tave išklausys. Per amžių amžius. Juk aš įsipareigojau, – pajuokavo jis švelniais bučiniais nuberdamas jos sprandą ir kutendamas lūpomis ausį.

Nors kūnu nubėgo šiurpuliukai, Keitė prisivertė kalbėti.

– Bilai, aš jau kartą buvau su vyru, – tarė kone atsiprašinėdama.

Jis pakėlė galvą ir pažvelgė į ją.

– Mylimoji, mano gyvenime buvo daugiau nei viena, bet dabar tai nesvarbu. Nuo šiol esam tik mudu. Įsivaizduok, neseniai viena anglė susižavėjusi man pasakė: „Jūs graži pora!“

Jo veidas švytėjo.

Keitė mielai būtų netarusi nė žodžio, bet ją slėgė rūpestis, kad vieną dieną Stivenas gali papasakoti Bilui gandus ir jį įžeisti. Tokios paskalos – kaip ugnikalnis, galintis išsiveržti bet kurią akimirką.

– Bet aš norėčiau pasipasakoti prieš tapdama tavo. Išklausyk! – primygtinai tarė ji.

– Atleisk, jei būčiau supratęs, kad tau tai slegia širdį, nebūčiau juokavęs, – atsiprašė Bilas, paėmė jos ranką ir švelniai paglostė.

– Buvau šešiolikos metų, kai senelė atvedė į namus Manoną, nepaprastai gražų samojiečių berniuką, o kai pastebėjo, kad tarp mūsų atsirado trauka, išsiuntė jį į plantaciją. Kai buvau devyniolikos, mes mylėjomės, norėjau už jo ištekėti, bet jis buvo nužudytas.

Bilas įdėmiai klausėsi jos pasakojimo.

– Nesuk sau galvos. Malonu, kad pasakei, bet dėl to myliu tave nė kiek ne mažiau, – atsiduso jis ir atsargiai ėmė sagstyti suknelę.

Jis patyręs. Iš karto matyti, pagalvojo Keitė ir atsidavė jo ieškančioms rankoms. Sekundės dalį prisiminė tą naktį paplūdimyje su Manonu, bet Bilo bučiniai, myluojantys jos nuogą kūną, pamažu panardino praeitį į užmaršties rūką. Svarbi buvo tik ši akimirka, Keitė tyliai vaitojo iš aistros. Ji norėjo būti toli nuo šios vietos, ten, kur juodu galėtų laisvai atsiduoti aistrai. Susijaudinusi ji vis kuždėjo Bilo vardą ir nė nepastebėjo, kaip jis nusirengė, nes tai, ką jis su ja darė, buvo nuostabu. Ji leido viskam tekėti sava vaga, kol po jo glamonėjančiais pirštais tarp šlaunų, regis, įvyko sprogimas. Kad garsiai nesuriktų, ji įsikando ranką. Kai jis įėjo į ją, mėnesienoje susitiko jų žvilgsniai.

– Myliu tave! – sušvokštė jis prieš atsiduodamas nevaržomai aistrai.

Paskui jiedu susiglaudę ilgai šnabždėjo vienas kitam meilės žodžius ir ištikimybės priesaikas, kol pagaliau išsekę užmigo.

Kitą savaitę Keitė pradėjo ruoštis išvykti iš rojaus. Kraudamasi daiktus rado medinę dėžę, kurią Anos mirties dieną išgelbėjo iš jūros. Jai neliko laiko peržiūrėti, kas ten. Kai įsitvirtinsiu savo naujame gyvenime, tada perskaitysiu Anos dienoraštį, tvirtai nusprendė ir užvertė dėžę kitais daiktais, kurie jai buvo brangūs. Džiaugsmą, kad pamatys Naująją Zelandiją, temdė liūdesys: reikėjo palikti šią pasakišką salą. Su Bilu šiame atogrąžų lopinėlyje ji būtų galėjusi gyventi visą amžinybę. Naująją Zelandiją jis atnešė su savimi į Samoa.

Jai labai nepatiko, kad teks keliauti be vyro, o ypač – kad kartu plauks ir Stivenas.

Net jei Bilas jau pasikalbėjo su broliu, geriau Keitei nesimaišyti jo kelyje.

Vieną vakarą prieš pat išvykstant Bilas neryžtingai mėgino kažką sakyti, ir žmona švelniai paragino atskleisti, kas slegia širdį.

– Tai dėl tėvo, – rimtu veidu tarė jis kiek pamąstęs. – Tau nepatiks kai kurios jo pažiūros. Man irgi nepatinka, bet nemėgink jam prieštarauti, kol grįžęs galėsiu tave paremti. Jo požiūris į moteris labai senoviškas. Jose jis įžvelgia tik sūnų motinas. Manau, todėl mama taip anksti mirė. Iš sielvarto, kad nemylima. Ji nuvyto kaip augalas dykumoje.