Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Pykstu – ne tas žodis. Geriau tiktų sakyti: jis mane pribaigė. Kaip reaguotum, jei vyras po aistringo pasimylėjimo staiga išskubėtų į susitikimą su uošviais? O tu net nežinojai, kad jis turi žmoną? Pažvelgusi į nustebusį Džuditos veidą Sofija skubiai pridūrė: – Bet tai neprilygsta tavo išgyvenimams. Daugiau nekalbėkim apie Džoną, gerai?

– Gerai. Bet Džonas yra sąžiningas žmogus. Jis pats buvo priblokštas, kai paaiškėjo, kad Lin sugrįžimas jo nedžiugina taip, kaip tikėjosi. Patikėk…

Sofija atodūsiu pertraukė draugę.

– Ak, nebenoriu nieko apie jį girdėti! Man labiau patiktų, kad tu perimtum mano reikalų tvarkymą.

Tik pamačiusi sustingusį Džuditos veidą Sofija suprato, ko iš jos reikalauja.

– Atleisk. Aišku, tu negali ieškoti to Holdeno, jei tai Tomas. Geriau palūkėkim! Žinai, ko labiausiai norėčiau?

Džudita gūžtelėjo pečiais.

– Norėčiau rytoj išvažiuoti kur nors į kalnus apžiūrėti apylinkių. Man reikia pailsėti.

Džudita tylėjo, bet jos galva, regis, karštligiškai dirbo.

– Mano senelė dabar atostogauja Kvinstaune. Viešbutyje prie Vakatipu ežero. Ji apsidžiaugtų viešniomis. Ką manai? Gal aplankykim ją?

– Jei nenervinsi jos, aš sutinku!

– Gerai, paskambinsiu Džonui ir pasakysiu, kad rytoj dykinėju.

– Ar Džonui sakei apie keistąjį Tomo laišką?

– Ne, aš jaučiuosi lygiai kaip tu. Tiesiog noriu pabėgti. Įkvėpti gryno oro ir grįžti blaivia galva. Tada pasikalbėsiu su Džonu. Įsivaizduok, jis kaip pamišęs ieško paveldėtojo, o aš nujaučiu, kas jis toks. Na, mes turim pasitikėti vienas kitu, bet pirmiausia – poilsis, reikalingas ir kūdikiui. Gal važiuokim rytoj anksti ryte, kad turėtume kuo daugiau laiko? Aš netrukus grįšiu – atsivešiu daiktus.

– Džudita, nemanyk, kad suvaikėjau… juodas visureigis neseniai buvo privažiavęs prie namo, apsisuko ir nubirbė atgal. Atvirai sakant, aš bijau viena nakvoti.

Džudita įdėmiai pažvelgė į Sofiją.

– Suprantu. Bet jei tai iš tikrųjų Tomas, nėra ko bijoti. Jis mielas vaikinas šiurkščiu kiautu. Meldžiuosi, kad atsirastų išmintingas paaiškinimas. Galbūt jis dirba klientui. Galbūt tas Holdenas yra jo klientas, todėl jis pavogė tavo dokumentus. Jam. O dabar bijo, kad aš negalėsiu atleisti… – Susimąsčiusi Džudita nutilo. – Nors negaliu to įsivaizduoti.

– Kol nežinom, ar jis iš viso su tuo susijęs, nėra reikalo rūpintis! – patarė Sofija.

– Tu teisi. Klausyk, susikrauk daiktus ir pernakvok pas mane, o rytoj ryte mes išvažiuosim iš Danidino.

Kai vakare jiedvi sėdėjo prie taurės vyno žvelgdamos į Otago įlanką, staiga Sofija pajuto ramybę ir santarvę su savimi. Vos prieš savaitę ji čia jautėsi svetima, o dabar pasijuto bemaž artima šiam kraštui.

Naktį, gulėdama Džuditos svečių lovoje, ji įsivaizdavo, kaip džiaugėsi Keitė grįžusi į tėvynę. Opohas? Ar tik Bilas Maklynas ne Filipo, Melani Maklyn vyro ir žudiko, palikuonis, mąstė Sofija. Visos detalės sutapo kaip dėlionė. Stivenas, nemylimas sūnus! Kaip sakė Bilas? „Jis labai panašus į mūsų senelę, apie kurią nevalia kalbėti. Todėl tėvas jo ir nepripažįsta.“ Štai kodėl Paula išsigando, kai Bilas pasisakė pavardę…

Su šiomis mintimis Sofija užmigo, bet vidury nakties nubudo nuo savo pačios riksmo. Širdis daužėsi kaip patrakusi, kaustė baimė. Ji nesuprato: gal vis dar sapnuoja? Tai buvo siaubingas sapnas. Senis stūmė į gatvę jauną moterį. Ta moteris buvo ji. Tą akimirką jos pusėn atšvilpė juodas visureigis…

Sofija taip susijaudino, kad visi miegai išsilakstė.

Opohas, 1914 m. lapkritis

Oklande Keitė išlipo iš laivo ir persėdo į nedidelį garlaivį, turintį nuplukdyti į Danidiną. Stivenas laikėsi per deramą atstumą.

Otago uoste juos pasitiko lietus, pylė kaip iš kibiro. Karieta, turinti nugabenti į Opohą, nepasirodė. Stivenas pasiūlė bent jau apsimesti, kad ilga kelionė praėjo taikiai.

Keitė buvo tokia pavargusi, kad tik linktelėjo. Ji užsitraukė ant krūtinės skraistę, nes pūtė ledinis vėjas. Daug metų ji ilgėjosi vėsos, o dabar drebėjo nuo šalčio, nes vilkėjo tik baltą palaidinę ir ploną varpo formos sijoną. Matyt, tokie drabužiai šiose platumose netinkami. Samoa laikraščiuose ji buvo skaičiusi, kad čia ponios vilki net švarkus. Tai bus jos pirmasis pirkinys.

Kai pagaliau atvažiavo karieta, iš jos energingai iššoko jauna moteris ir puolė Stivenui ant kaklo. O kai pagaliau nuo jo pasitraukė, žvitriai pažvelgė į Keitę.

– Jūs tikriausiai Bilo žmona! – sušuko ji ir širdingai apkabino Keitę. Ji buvo labai susijaudinusi. – Ak, mažylis! – šūktelėjo ir nuturseno prie karietos.

Netrukus pasirodė su niūriai žvelgiančiu šviesiaplaukiu garbanotu vaiku ant rankų.

– Na, ar buvai geras berniukas? – paklausė Stivenas nė nepaliesdamas mažylio.

Keitė apstulbo. Jei tai jo sūnus, kodėl nepriglaudžia prie krūtinės ir nepamyluoja?

Mažasis berniukas, kuriam, Keitės nuomone, turėjo būti kokie treji metukai, neištarė nė žodžio, tik atidžiai stebėjo tėvą ir Keitę.

– Ak, atleiskit, juk neprisistačiau. Esu Nora Varel, mažoji Bilo sesuo. Tavo svainė, – prisistatė jaunoji moteris. – O dabar važiuojam, tėvas nekantrauja.

– Kaip graudu! Jis be galo manęs pasiilgo, – kandžiai atsiliepė Stivenas.

Bet sesuo tik šūktelėjo:

– Ak, Stivenai!

Nora įlipo į karietą su vaiku ant rankų. Kai bagažas buvo sukrautas ir karieta pajudėjo, iš Noros burnos žodžiai tryško kaip fontanas.

– O, tu gražesnė, nei laiške aprašė Bilas. Mes visi taip nekantravom tave pamatyti. Škotė! Ar žinai, kaip apsidžiaugė tėvas! Kaip kelionė? Sakyk, ar tiesa, kad Samoa žmonės… – kikendama ji prisidengė burną ranka, – kad jie vaikšto nuogi? Koks beprotiškai jaudinantis vaizdas…

– Nora! Nors minutę patylėk, plepute! – atlaidžiai nutraukė sesers tiradą Stivenas.

Nora paraudo ir nuleido galvą.

– Ne, jie ne nuogi, – maloniai paaiškino Keitė. – Jie dėvi lava-lava , vyrišką sijoną, o nuo tada, kai juos valdo kolonistai, vis dažniau prisidengia ir viršutinę kūno dalį. Tai gražūs, raumeningi rudaodžiai žmonės.

Pastaruosius žodžius ji skyrė netašytam svainiui, bet Stivenas tik su panieka kilstelėjo antakį.

– Ak, tai siaubingai įdomu. Kaip jūs susipažinot su mano broliu?

Stivenas norėjo kažką sakyti, bet Keitė jį pralenkė.

– Norėjau pasikalbėti su pulkininku, bet jo vietoje buvo jūsų brolis. Iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau.

Nora tik pabalino akis.

– Kaip romantiška! – atsiduso.

Akies krašteliu ji stebėjo baltaplaukį vaikelį. Šis tyliai sėdėjo ant tetos kelių. Keistas berniukas, pagalvojo Keitė. Dar labiau stebino Stiveno elgesys, jis visiškai nekreipė dėmesio į sūnų.

– Kuo tu vardu?

Mažylis tylėdamas nužvelgė ją primerktomis akimis.

– Jis vardu Valteris, toks baikštus. Eikš, duok tetai ranką! – Nora paėmė vaiko ranką ir atkišo Keitei.

Keitė paspaudė rankutę ir švelniai tarė:

– Aš esu teta Keitė!

Berniukas staiga ištraukė ranką iš jos delno ir nusisuko.

– Na, bent jau jis nesileidžia mulkinamas tetos! – kandžiai pakomentavo Stivenas.

Nora sutrikusi žvalgėsi tai į brolį, tai į Keitę.

Nė vienas neištarė nė žodžio, kol pagaliau karieta sustojo.

Išlipusi Keitė pamatė, kad lietus liovėsi. Pro debesis prasiskverbė keli saulės spindulėliai, o horizonte pasirodė vaivorykštė. Tai negali būti blogas ženklas, šmėkštelėjo galvoje. Priešais stūksojo didelis, kone į pilį panašus fermerio namas, kiek akys užmato apsuptas sodriai žalių pievų. Visur ganėsi avys. Netoli namo dunksojo milžiniškas klojimas. Keitė įtraukė į plaučius gaivaus oro. Jis buvo grynas kaip kalnų upelis. Švarus ir nė kiek netvankus. Tai buvo oras, kurio ji ilgėjosi Samoa. O akis ilsėjosi nuo šios žalumos. Dar tas gardus žolės ir šieno kvapas.