Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Keitė giliai įkvėpė. Ji neketino atsakyti, bet žodžiai vis tiek išsprūdo:

– Pone Maklynai, kaip jau sakiau jums ant laiptų, daugiau nei mėnuo esu jūsų sūnaus žmona ir turiu Maklyn pavardę, net jei tai jums nepatinka.

Tai tarusi ji atsisėdo ir apsižvalgė. Be Bilo tėvo, prie stalo sėdėjo keturi žmonės, visi žvelgė į ją išsižioję. Moteris, įsmeigusi į ją akis, matyt, buvo antroji Bilo sesuo, apkūnus žmogus šalia – jos vyras.

– Mano marčia jūs tapsit tik tada, kai susituoksit presbiterionų bažnyčioje. Įsidėmėkit! O dabar pasimelskim.

Keitė pajuto, kaip skruostai paraudo iš pykčio, bet prisivertė laikyti liežuvį už dantų ir kaip visi kiti sudėjo rankas maldai. Ji nusprendė tylėti, kol kas nors ko nors nepaklaus. Tikriausiai ir taip niekas nekalba be tėvo leidimo, pagalvojo ir sutelkė dėmesį į valgį.

Stalas buvo prabangiai serviruotas, dvi tarnaitės nešė į stalą gausius patiekalus. Regis, šioje šeimoje netrūksta pinigų, pagalvojo Keitė, ir čia Bilo tėvas aštriai paklausė:

– Kada gi tu pagaliau mus paliksi?

Šie žodžiai buvo skirti Stivenui. Keitės nuostabai, šis išblyško.

– Aš dar neužsisakiau bilietų, aš…

– Tada pats laikas tuo pasirūpinti.

Nuo stačiokiško tono Keitė susigūžė. Ji negalėjo patikėti: tėvas bara sūnų kaip kvailą mokinuką. O Stivenas, cinikas, visuomet apsimetantis pranašesnis už kitus, nė žodeliu nepasipriešino, atvirkščiai, liūdnai panarino galvą, kone įkišo į sriubą!

– Taip, tėve, aš tai padarysiu! – klusniai tarė.

Nors Keitė nejautė svainiui nė kruopelytės simpatijos, staiga jo pagailo. Ji mąstė, iš ko Bilas paveldėjo tokį saulėtą charakterį, juk ir jis užaugo šio vyro paunksnėje. Kartą Apijoje, sėdėdamas jos namo verandoje, Bilas pasakė, kad tėvas teikia pirmenybę ne tam sūnui. Nors Stivenas panašus į senelę, Bilas paveldėjo jos būdą. Tai su ašaromis akyse papasakojusi sena auklė, pažįstanti Melani. Tą dieną Bilas pirmą kartą išgirdo senelės vardą. Melani! Keitė be galo troško būti pas Bilą Apijoje.

– Tai jūsų šeima irgi kilusi iš Škotijos? – rūsčiu balsu paklausė šešuras.

Keitė nusprendė atsakinėti maloniai. Dėl Bilo ji nenorėjo patį pirmą vakarą prarasti tėvo simpatijos.

– Makdauelai, giminaičiai iš tėvo pusės, kilę iš Škotijos. Jie čia apsigyveno su pirmaisiais kolonistais. Senelis Džonas buvo advokatas ir politikas, tėvas – advokatas. Jis anksti mirė…

– Esu tikras – tėvo giminė lemia, – klastingai tarė jis. – Ir vis dėlto norėčiau sužinoti, iš kur kilusi kita jūsų giminės pusė. Kadangi gyvenot Samoa, man kyla kvaila mintis, kad turit vokiškas šaknis.

– Argi sūnus jums nieko nepasakojo? – nustebo Keitė.

– Savo namuose tik aš užduodu klausimus. Taigi tik nesakykit, kad esat vokietė.

– Ne, aš naujazelandietė, nors senelė kilusi iš Vokietijos, – tarė ji tvirtai.

Staiga ji prisiminė daktaro Volrabės žodžius: „Naujojoje Zelandijoje į jus gali žiūrėti kaip į vokietę. Kaip į priešę!“

– Senelė manęs nedomina. Iš kur kilęs senelis?

Keitė prikando lūpą. Jei tuoj pat nesiliaus, pavadinsiu jį kvailu avių augintoju… Bet ji giliai įkvėpė ir nurijo nuoskaudą.

– Senelis atvykęs iš Vokietijos, bet jo aš visai nepažinau, nes jis paliko senelę prieš man gimstant. Šito pakaks?

Pastarąją pastabą Keitė būtų mielai nutylėjusi, bet ji išsprūdo nespėjus nė pagalvoti.

– Kuo nusikalto senelė, kad senelis išėjo? – inkvizitoriaus balsu paklausė Bilo tėvas.

– Visiškai niekuo. Tiesiog jis ją paliko. Nenorėčiau apie tai kalbėti. Juk jūs irgi nenorit, kad būtų kalbama apie jūsų mamą.

Senis išbalo kaip drobė. Ėmė gaudyti orą, o paskui subaubė:

– Tai mano namai, todėl tegaliu patarti, kad valdytumėt savo purviną liežuvį. Jūs ne tik per sena mano sūnui, bet ir per atžari. Ar jūs iš viso galit pagimdyti vaiką? Jūsų amžiuje kitos jau senelės. – Jis nusispjovė su panieka.

Keitė nusprendė patylėti. Nebuvo prasmės leistis į ginčus su šiuo siaubingu žmogumi. Buvo aišku viena: ji niekada negyvens su juo po vienu stogu. Sunku ir įsivaizduoti, kas būtų, jei kuris iš vaikų būtų panašus į Bilo senelę Melani. Ne, šioje neapykantos aplinkoje vaikai neturi augti. Ji pati negyvens tokioje vietoje, kur jau dabar jaučiasi tarsi gyva palaidota. Keitė pakėlė galvą ir įdėmiai apsižvalgė. Visi sutrikę suko akis į šalį. Išskyrus Stiveną: jo veide atsispindėjo triumfas ir nuostaba.

– Man pagaliau reikia paveldėtojo, – suniurnėjo senasis Maklynas, paskui su panieka pažvelgė į Keitę.

– Kodėl? Juk turit mažąjį Valterį! – atšovė ji ir iš pykčio iškreipto uošvio veido suprato, kad padarė dar vieną klaidą.

Šį kartą jis nerėkė, tik sušnypštė kreipdamasis į visus:

– Bilas galėjo vesti padorią merginą. Kas jam pasidarė?

Keitė metė į Stiveną drąsinantį žvilgsnį, bet šis ir vėl sėdėjo nunarinęs galvą. Kodėl jis neprieštarauja, kai tėvas šeimai praneša, kad Valteris nieko nereiškia, mąstė Keitė. Būtinai reikės paklausti Bilo. O, Bilai! Kaip aš tavęs ilgiuosi!

– Vaikai, o dabar imkim ir pasveikinkim mūsų svainę! – iš kito stalo galo suulbėjo Nora. – Tai tu tikrai iš Danidino? Gal rytoj aplankytum mane Princų gatvėje?

– Mielai! – nusišypsojo Keitė. – Juk aš užaugau Princų gatvėje pas senelę. Jos sodas buvo nuostabus. Tolimiausiame gale vešėjo bukai, ir mūsų Paula vis kartodavo: „Anksčiau ten augo geležinis medis, išskleidžiantis žiedus per Kalėdas.“

Nora plačiai šypsojosi.

– O, tai mano svajonė. Geležinis medis sode! Tada aš visą gruodį sėdėčiau pintame krėsle ir gėrėčiausi juo.

– Pintame krėsle? Mano senelė be pinto krėslo buvo neįsivaizduojama. Ir dabar prieš akis matau ją sėdinčią krėsle ir drausminančią mane su draugais, kad per daug nešėltume. – Įsijautusi Keitė pamiršo saugotis rūstaus senio ir ėmė pasakoti švytėdama džiaugsmu: – Dar gerai prisimenu didžiąją svetainę. Ten buvo galima šokti, bet senelė nerengdavo švenčių su šokiais. Tik per mano gimtadienį namie būdavo sujudimas. Kol man sukako dvylika. Tada atėjo du vyrai ir atėmė iš mūsų namą, taip pasakojo ištikimoji Paula.

– Tai siaubinga, bet Samoa tikriausiai nebuvo blogai, – atsakė Nora.

Tėvas ją šiurkščiai pertraukė.

– Tylos, judvi! – Tada neapykantos kupinu veidu atsisuko į Keitę: – Norėčiau štai ką pasakyti: kol sūnus negrįš ir aš nepasišnekėsiu su juo akis į akį, jūs, panele Makdauel, nebūsit mano marti. Esate atleidžiama nuo pareigos valgyti kartu su šeima. Nepageidauju jūsų matyti prie stalo, valgis jums bus atnešamas į viršų. O šiandien atsisveikinu. Gero apetito.

Taręs tuos žodžius jis išėjo iš kambario aukštai iškėlęs galvą. Visų akys nukrypo į Keitę.

– Girdėjai, ką sakė tėvas? – šaltu veidu paklausė Stivenas.

Keitė buvo priblokšta. Negi šešuras ketina įtikinti sūnų, kad skirtųsi? Absurdiška mintis, pagalvojo ji, juk Bilas niekada nepaliktų manęs bėdoje. Jų meilė buvo stipresnė už tėvo valdžią. Dėl to ji galėjo būti tikra. Galbūt dabar jis atims palikimą iš Bilo ir perduos Stivenui. Keitė pati sau nusišypsojo. Tada grįšiu su Bilu į Apiją. Šią akimirką ji visa siela troško grįžti į rojų.

– Keite, gal malonėtum eiti į savo kambarius! – sulojo Stivenas.

– Neverta vaidinti tėvo kareivio! – įsikišo Nora. – Jei išeis ji, aš irgi lipsiu viršun gerti kavos!

Nora pašoko, čiupo Keitę už rankos ir nutempė. Kita Bilo sesuo, kurios vardo Keitė nežinojo, tūžmingai spingsojo į jas, o jos apkūnusis vyras žvelgė su panieka. Jie parodė, kad Keitė prie stalo daugiau nepageidautina.