Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Džudita lyg užhipnotizuota klausėsi Sofijos pasakojimo, o senelės veidas sulig kiekvienu žodžiu vis labiau niaukėsi.

– O ką padarė jūsų prosenelis tai jaunai moteriai? – paklausė ji niūriai.

– Jis spardė jai pilvą, todėl ji neteko savo negimusio kūdikio.

– Hm, apie tai nieko negaliu pasakyti, – atsakė Liza, staiga atsistojo ir išėjo iš kambario.

– Ar aš ką nors negerai padariau? – sušnabždėjo Sofija draugei.

– Ne, aš nežinau, kodėl ji staiga taip pasikeitė. Manau, tai dėl amžiaus. Tik pagalvok – jai jau beveik devyniasdešimt. – Džudita mėgino atsiprašyti už šiurkštų senelės elgesį.

Tą akimirką grįžo Liza. Dovanotą akvarelę ji atkišo Sofijai.

– Deja, spalvos netinka prie kambario baldų, – tarė ir įspraudė lapą Sofijai į rankas.

– Liza, tai juk viešbučio kambarys, iš jo išsikelsi po kelių savaičių, – paprieštaravo Džudita, bet senutė nužvelgė vaikaitę tokiu žvilgsniu, tarsi visos diskusijos baigtos.

Tada pasiskundė nuovargiu – vadinasi, viešnagės laikas baigėsi.

Džudita sutriko, kai Liza, mandagiai paspaudusi ranką, kone išgrūdo Sofiją pro duris. Jau ketino eiti su drauge, kai senoji ponia ją sustabdė:

– Vaike, turiu su tavimi pasikalbėti. Draugė tegul palaukia tavęs automobilyje. Ilgai neužtruks.

Gerokai suglumusi Sofija sustojo koridoriuje. Senelės balsas buvo toks skardus, kad net per uždarytas duris girdėjosi kiekvienas žodis.

– Iš kur pažįsti šią moterį? – pasigirdo priekaištaujantis senelės balsas.

– Ji mano klientė. Jos mama netoli Danidino pateko į avariją ir žuvo. Mes esam testamento vykdytojai.

– Ji nevietinė, ar ne? – Balsas buvo šaižus.

Sofija svarstė, ar nereikėtų palaukti draugės prie viešbučio lauko durų, bet smalsumas nugalėjo. Kas sukėlė tokį senutės įtūžį?

– Ji atvyko iš Hamburgo. Lig šiol nieko nežinojo apie savo šeimos istoriją Naujojoje Zelandijoje. Motina paliko jai užrašus, ten viskas paaiškinta.

– Tikrai? Viskas? – nutęsė senelė ir piktai pridūrė: – Ir kad jos prosenelis kaltas dėl tavo prosenelės mirties?

– Nesuprantu! – atšovė Džudita.

Besiklausydama Sofija pamažu ėmė nujausti, kas atsitiko. Ak, suvapėjo tyliai. Meldžiu, tik ne tai! Tačiau Liza jau rėžė vaikaitei visą tiesą.

– Jaunoji maorė, prakeikusi tavo draugės šeimą, yra ne kas kita, o Hinepokohurangė, toji, kuri pagimdė luošą mergaitę, nes tas vyras ją sužalojo. Galop ji nusižudė. Iš sielvarto!

– Bet, senele, už ką gi mesti už durų vargšę Sofiją? Tas jos prosenelis Hinės nenužudė. Jei gerai prisimenu visą istoriją, vėliau ji ištekėjo už baltaodžio fermerio, tas nuolat ją žemindavo, nes ji pagimdė tik vieną vaiką. Ar ne tu man pasakojai, kad jos motina, išmintinga moteris, ją išvijo? Manau, tai buvo irgi ne itin gražus poelgis. Be to, visa tai vyko prieš šimtą penkiasdešimt metų!

– O, vaike, tai nėra taip paprasta. Protėviai visuomet su mumis. O tavo draugė kilusi iš to, kuris nusikalto Hinepokohurangei.

– Senele! Tik nekalbėk taip garsiai! Aš nepasakosiu Sofijai tų nesąmonių. Ji ir taip pakankamai prisikentėjo. Šiuo metu jai tokių vaiduoklių tikrai nereikia. Kitaip išsigąs, kad tas kvailas prakeiksmas tikras.

– Kvailas prakeiksmas? Taip gali pasakyti tik pakeha . Ką tu žinai apie makutu galią? Jis veiks tol, kol ta šeima nebeturės palikuonių, – išgirdo Sofija klastingą šnabždesį. Kūnu nusirito tai karščio, tai šalčio bangos.

– Liza, tuoj pat liaukis! Tai bjauru. Pasakysiu jai, kad blogai jautiesi. Iki! Aplankysiu tave, kai grįši į Danidiną. Gerai?

– Jei nori padėti draugei, išsiųsk ten, iš kur ji atvyko. Ten prakeiksmas ne toks galingas. Ligi to laiko saugok ją, nors aš nė nežinau, ar esi tinkamiausias žmogus. Juk prakeikė tavo prosenelė. Geriau laikykis nuo jos toliau, kitaip gali atsitikti bėda! – įspėjo Liza.

Sofijai širdis daužėsi kaip pašėlusi, mergina leidosi į kojas, išbėgo į lauką, kad Džudita nepastebėtų, jog ji viską girdėjo. Kai advokatė netrukus pasirodė kieme, aiškiai matėsi: stengiasi neparodyti susirūpinimo.

– Eime, pakilsim keltuvu į viršų. Ten puikus kalnų ir ežerų vaizdas, – pasiūlė Džudita.

Kylant aukštyn ji atsiprašė už senelės elgesį ir nedrąsiai pasiteiravo, gal Sofija jai padovanotų akvarelę. Paskui jos gėrėjosi kvapą gniaužiančiu ežerų, miškų ir Kvinstauno vaizdu.

– Ar nesupyktum, jei kelias dienas pagyvenčiau pas tave Pakeha name? Juk kontora ne taip toli. Kelios dienos prie jūros man labai praverstų, – pasakė Džudita tarsi tarp kitko.

– Dar ir kaip apsidžiaugčiau! Ir ne tik kelias dienas. Prašom! – susijaudino Sofija supratusi, kad draugė ketina ją saugoti nuo prosenelės prakeiksmo.

Buvo jau tamsu, kai jos pasiekė Pakeha .

Pirmiausia Sofija puolė virti makaronų, nes nuo pietų pas Lizą jos nieko neturėjo burnoje. Džudita sėdėjo prie baro ir pjaustė svogūnus padažui. Jos šnekėjosi apie šį bei tą, apie viešnagę pas Lizą, dar truputį apie Tomą. Ir, žinoma, nė žodeliu neužsiminė apie Džoną, kurį Sofija iš visų jėgų mėgino išstumti iš savo minčių.

Pavalgius Sofija paklojo draugei lovą mažame miegamajame. Pasiskundusi, kad pavargo, ši netrukus nuėjo į savo kambarį. Sofija pasiėmė taurę vyno ir įsitaisiusi lovoje išgirdo tylų kūkčiojimą. Džudita!

Mergina tuoj pat šoko iš lovos ir nusileido apačion į verandą. Džudita sėdėjo rankomis prisidengusi veidą, matyt, stengėsi, kad nesigirdėtų verksmo.

– Viskas bus gerai. Tau ir Tomui. Esu tikra, yra kokia nors priežastis! – mėgino guosti draugę Sofija.

Džudita liūdnai pažvelgė į ją didelėmis užverktomis akimis.

– Taip, tikiuosi! – sukūkčiojo ir pridūrė: – Tik šį kartą visko per daug.

– Girdėjau, ką pasakojo tavo senelė, bet mes neleisim protėviams mūsų pražudyti. Aš netikiu prakeiksmais, juo labiau kad protėvių mintys gyvena mumyse, – prisipažino Sofija.

– Tu klauseisi? – liūdnai paklausė Džudita.

– Taip, bet jau viską pamiršau! – pajuokavo Sofija.

Jiedvi apsikabino ir prisiekė viena kitai draugystę.

– Ar pabūti su tavimi? – pasiteiravo Sofija, nors labai norėjo grįžti į savo kambarį.

Ją magiškai traukė Emos užrašai. Žinoma, ausyse vis dar skambėjo senutės grasinimas. Bet šito ji būsimai mamai nesakys!

– Gali eiti, aš irgi tuoj gulsiu.

Danidinas, 1914 m. lapkritis ir gruodis

Nora sustingo kaip žaibo trenkta.

– O aš nuo vakar dienos suku galvą, kas pasidarė senukui. Eime, turim viską išsiaiškinti!

Tai tarusi čiupo Keitę už rankovės ir nusitempė į vyro darbo kambarį. Iš viršutinio stalčiaus ištraukė krūvą popierių.

– Tai senelio dokumentai. Jis čia gyveno, o prieš trejus metus mirė. Tiksliau, buvo apsistojęs. Senelis pragėrė paskutinius proto likučius. Savo fermą Inverkargilyje iškeitė į viskį. Paskui tėvas atidavė namą mums. Teko gerokai paplušėti, kol jį sutvarkėm, – pasakojo Nora vartydama dokumentus. – O kas čia? – paklausė ir parodė vieną dokumentą. – Prieš dvylika metų jis paveldėjo namą iš tokio Kristiano Peterso. Čia parašyta: mano paskutinė valia. Ką tai reiškia?

Keitė išblyško.

– Kristianas Petersas – mano senelis!

– Tai kodėl paliko namą jam, o ne tavo senelei?

– Nežinau! Gal čia kas nors parašyta…

– Kad ir kas ten buvo, tokiomis aplinkybėmis, manau, bus geriausia, jei iki Bilo grįžimo pagyventum pas mus. Tėvo akyse pastebėjau neapykantą. Negali viena likti Opohe!