Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Tomis dienomis, kai Bilas vadovaudavo fermai, Keitė tapydavo. Iš dailės dirbinių pardavėjos Martos Obrajen rankų paveikslai būdavo plėšte išplėšiami, todėl reikėjo papildyti atsargas.

Bilas žavėjosi žmonos talentu ir ragino dirbti dažnai pajuokaudamas:

– Jei tėvas vis dėlto išvys mane iš namų, turėsim iš ko gyventi.

Jis paprašė nutapyti saulėlydį. Keitė karštai ėmėsi darbo. Baigusi lieti akvarelę kitoje pusėje užrašė dedikaciją: „Mano mylimam vyrui Bilui.“ Nusprendė ją įteikti, kai bus baigtas Pakeha namas. Moteris džiaugėsi, kad galės jam šį tą padovanoti.

Be to, nutapė paveikslą, kuriame pavaizdavo jį kerpantį avis. Keitė negalėjo atsistebėti – kelios bliaunančios avys turėjo ilgas, žeme besivelkančias uodegas.

– Ar tai kita rūšis? – paklausė ji vyro.

Šis kvatojosi susiėmęs už pilvo.

– Ne, jos visos tokios, kol joms užveržia uodegą, kad neleistų kraujui tekėti. Po kurio laiko uodega nukrenta. Lieka tik stimburys, prie jo purvas nesikaupia.

Jis čiupo vieną avį ir nukirpo tankią vilną. Tą akimirką ji ir įamžino. Bet paveikslo jam neparodė. Nupiešė tik sau, kad galėtų žiūrėti į jo nepakartojamą šypseną.

Vieną karštą vasario dieną Bilas pakvietė Keitę važiuoti į Tomahauką jau vidurdienį. Moteris tuoj pat suprato, kad darbas baigtas.

Kai privažiavo, namas stovėjo visa grožybe, ir Keitės širdis suspurdėjo iš džiaugsmo. Tai buvo iš tikrųjų vykusi Apijos namo kopija. Susižavėjusi ji puolė vyrui ant kaklo, nors nujautė, kad tuojau juos triukšmingai sveikins darbininkai. Netrukus pajuto neįprastą tylą. Girdėjosi tik bangų ošimas ir žuvėdrų klykavimas. Jie čia buvo vieni.

Bilas atsargiai iškėlė ją iš karietos ir ant rankų pernešė per slenkstį. Kvepėjo šviežiu medžiu. Prieškambaryje pastatė ją ant grindų ir tyliai sušnabždėjo:

– Palūkėk!

Netrukus grįžo su pintine ir iš jos ėmė traukti visokius skanėstus. Keptą vištą, duonos, vynuogių, butelį šampano. Jis pasirūpino net taurėmis, indais ir įrankiais. Vyras nusitempė ją už rankos į verandą, ant grindų patiesė baltą lininę staltiesę, išdėliojo maistą ir pastatė butelį.

– Ar galima tave pakviesti prie stalo? – paklausė perdėtai mandagiai nusilenkęs, paskui atsiklaupė.

Keitė pasekė jo pavyzdžiu, ir jie susidaužė taurėmis už naujuosius namus. Kadangi Keitė nujautė, kas bus, dėl visa ko pasiėmė akvarelę. Kai įteikė „Saulėlydį“, jis labai susijaudino. Pavalgius Bilas pasiūlė apžiūrėti namą.

– Štai čia mūsų miegamasis, – paaiškino šypsodamasis ir atidarė vieno viršutinio kambario duris.

Keitė negalėjo patikėti savo akimis. Vidury kambario stovėjo švariai paklota lova.

– Turim atšvęsti įkurtuves. Pamaniau, ant grindų bus per kieta. Mes jau ne jaunuoliai, kaip leidžia suprasti tėvas.

Tuo jis nori pasakyti, kad aš vis dar nesu nėščia, liūdnai pagalvojo Keitė, bet netrukus pamiršo visus rūpesčius ir atsidavė švelnioms glamonėms. Pakeha name jie mylėjosi taip aistringai, kaip dar nė karto lig tol. Pagaliau galėjo nesivaržydami išrėkti savo aistrą, nes jų negirdėjo nė vienas žmogus.

– Manau, turėtume dažniau lankytis šiame name, – atsiduso Keitė, išsekusi ir laiminga gulėdama vyro glėbyje.

– Atvažiuosim kiekvieną laisvą minutę. O kai fermoje pasidarys nemalonu, galėsim čia apsigyventi, – pritarė Bilas.

Kai po kelių valandų, nuo verandos pasigrožėję saulėlydžiu, išvažiavo namo, Keitė džiūgavo, kad bet kuriuo metu galės apsilankyti savo namuose. Ji pamilo tą namą iš pirmo žvilgsnio!

Vos atidarius Opoho fermos duris jos gerą nuotaiką tarsi vėjas nupūtė. Už durų stovėjo Polas Maklynas su laišku rankoje. Laišką padavė Bilui, perliejęs Keitę neapykantos kupinu žvilgsniu.

Bilo veidas išbalo kaip popierius. Regis, jis žinojo, kas jo laukia.

– Nagi, atplėšk! – pareikalavo tėvas, Bilui ketinant su laišku eiti viršun.

Šis nenorom prie tėvo atplėšė voką. Rankos virpėjo.

Jam reikės vykti į karą, su siaubu pagalvojo Keitė. Jis mane paliks!

– Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės korpusui reikia pastiprinimo kovojant su turkais. Laivas nuplukdys mus tiesiai į Dardanelus, – pasakė Bilas kimiu balsu.

Keitė įsikibo į laiptų turėklus. Ji stengėsi sulaikyti ašaras. Niekada neparodys šešurui savo silpnumo, net jei tai pareikalautų baisių pastangų.

Piktai žvelgdamas į marčią Polas Maklynas sušnypštė:

– Ir apsaugok Viešpatie, jei mano sūnui kas nors atsitiks kariaujant su hunų sąjungininkais!

– Tėvai, liaukis! – aštriai nukirto Bilas. – Juk tai, po galais, ne jos karas. Ji yra mūsiškė.

– Ne, ji ne mūsiškė! Mūsų proseneliai kilę iš Škotijos, o jos iš Vokietijos. Tai didelis skirtumas, sūnau. Paklausk, ko ji atsekė paskui tave iš Apijos. Ar pagalvojai kada nors, kad ji nori kai ką iššniukštinėti?

– Tėvai, gana! Ji tapo mano žmona, nes mes mylim vienas kitą. Tu negali suprasti. Juk niekada nieko nemylėjai.

– Mylėjau vieną žmogų, savo sūnų. Tave! Ir negaliu žiūrėti rankas sudėjęs, kai tau gresia nelaimė. Ji mūsų priešė. Negi nesupranti?

– Ji mano žmona. Tėvai, leisk man praeiti!

Tai taręs Bilas paėmė už rankos iš baimės sustingusią Keitę ir prasispraudė pro tėvą.

Kai tik užsivėrė jų kambario durys, Keitė kūkčiodama puolė Bilui ant krūtinės. Sielvartas draskė širdį. Kaip jai reikės gyventi šiuose priešiškuose namuose? Ne, ji tuoj pat išvažiuos į Pakeha namą, kitaip ilgai neištvers. Ši mintis truputį guodė. Ji jautė, kad ir Bilas vos tvardo ašaras, todėl nusprendė paskutines dienas praleisti kuo maloniau. Negalima rodyti silpnumo. Abiem sunku. Ji paleido Bilą iš glėbio ir nusišluostė ašaras. Pirmiausia reikia jam įpilti viskio.

– Bilai, ar jūsų tėvas visuomet buvo toks? Dėl ko jis pasidarė toks? – atsargiai paklausė ji.

Jis atsisėdo ant kėdės, sugniaužė rankoje taurę ir giliai atsiduso.

– Nežinau. Kai buvau vaikas, nieko nepastebėdavau, nes buvau mažasis princas. Net po mamos, prie kurios buvau labai prisirišęs, mirties man jis visuomet būdavo malonus. Ne nuoširdus ar meilus, bet visuomet jausdavau jo simpatiją. Vėliau, žinoma, pastebėjau, kaip abejingai jis elgiasi su seserimis ir su kokia neapykanta persekioja Stiveną. Gal jis tapo toks dėl atsitikimo su senele. Ji nusižudė, kai jam buvo dvidešimt metų. Tada jam teko viskuo rūpintis, nes tėvas mirko alkoholyje. Neva dėl senelės. Negalėjau pakęsti senelio. Toks jis man ir stovi akyse! – sušnabždėjo Bilas. – Jis visuomet dvokdavo viskiu. Aš pasislėpdavau, kai jis grįždavo. Prieš kelerius metus girtas nukrito nuo laiptų Princų gatvės name. Krisdamas susilaužė sprandą.

– Sakyk, mylimasis, ar žinai, kodėl jis gyveno mano tėvų namuose?

– Kaip? Vadinasi, tas namas priklausė tavo šeimai? – apstulbo Bilas.

– Taip! Nora rado dokumentą – mano senelis perrašė namą tavo seneliui. O tavo senelis, matyt, vėliau išmetė mano senelę iš namų. Norėčiau žinoti, kas už viso to slypi.

– Man irgi įdomu! – sumurmėjo Bilas.

– Žinau tik viena: Paula, mūsų ekonomė, tada pasakė, kad du pikti vyrai pavogė mūsų namus.

– Ak, Keite! Aš mažiau bijau karo nei palikti tave čia vieną. Tėvas toks nesuvaldomas, negaliu atsikratyti įtarimo, kad jis bendruomenėje paskleidė gandus, neva esi vokietė. Šito negalima nepaisyti.

– Bilai, aš tai visą laiką jaučiau, bet nenorėjau tavęs apsunkinti. Žinai ką, kol tu grįši, aš gyvensiu Pakeha name.