Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Uždaręs miegamojo kambario duris, Bilas su palengvėjimu atsiduso.

– Sakyk – ką manai apie mano šeimą? – paprašė glostydamas jai sprandą.

– Atvirai?

– Be jokio pasigailėjimo!

– Gerai, pradėkim nuo tėvo. Jis dreba iš pykčio, nes tu neišsižadėjai hunės. Džeinė – pikta paniurusi senutė, nors ir jaunesnė už tave, o jos vyras, kurio vardą vis pamirštu, beviltiškas nuoboda. Tavo sesuo Nora nuostabus, geros širdies žmogus, o Piteris šaunus, sąmojingas vyras.

Bilas nusijuokė.

– Tiksliau neapibūdinsi. Be to, Piteris gabus architektas. Ak, aš turiu ne tik gražiausią, bet ir protingiausią, jautriausią žmoną pasaulyje! O kaip Stivenas? Ar jis gerai elgėsi?

– Tu tikrai nori žinoti?

– Klok viską atvirai!

– Labai džiaugiuosi, kad rytoj jis išplaukia, ir meldžiu Dievą, kad nenuteiktų prieš save Oto Brenerio, nesužlugdytų plantacijos. Be to, man labai gaila jo sūnaus. Pati užaugau be tėvų, bet senelė mane mylėjo. Stivenas elgiasi su sūnumi taip pat rūsčiai, kaip tėvas su juo pačiu! Kodėl?

– Jei tavęs taip nemylėčiau, dabar dar kartą įsimylėčiau. – Bilo ranka šmurkštelėjo po suknele.

Keitė visa užkaito, bet dar norėjo baigti mintį.

– Bilai, ar esi tikras, kad mes būsim laimingi po tavo tėvo stogu?

– Apie tai jau mąsčiau, manau, rasim išeitį, širdele, – paslaptingai sumurkė jis vikriai nurengdamas suknelę.

– Kokią išeitį? – pasmalsavo ji.

– Tegul tai bus siurprizas! – susijaudinęs sušnabždėjo jis švelniai tempdamas ją į lovą.

Tomahaukas ir Opohas, 1914 m. gruodis–1915 m. kovas

Keitę pažadino saulės spindulys, įžūliai kutenantis nosį. Ji užsimerkusi maloniai pasirąžė ir apčiuopom ėmė ieškoti Bilo rankos, kol suprato, kad kita lovos pusė tuščia. Ji pašoko. Nėra Bilo! Bet nespėjus pagalvoti, kur jis galėjo dingti, atsivėrė durys ir jis įėjo nešinas padėklu.

– Labas rytas, mylimoji, štai tavo kava, – tarė švytėdamas, padėjo padėklą ant naktinio staliuko, atsisėdo ant lovos krašto ir meiliai pabučiavo.

– Norėtum išgirsti staigmeną šiandien ar dar truputį palaukti? – paklausė.

– Tuoj pat! – Ji netvėrė smalsumu.

– Tada turi kuo greičiau apsivilkti ir važiuoti su manimi, – pasakė jis paslaptinga mina.

Keitė paskubom išgėrė kavą ir šoko iš lovos.

Buvo nuostabi vasaros diena. Nuo jūros pūtė gaivus brizas, žolės kvapas svaigino.

– Kai grįšim, parodysiu mūsų žemes, o pirmiausia – avis, nes viskas, ką matai aplink, priklauso mūsų fermai, – aiškino Bilas.

Keitė apsidairė. Nustebęs žvilgsnis nuslydo kalvelėmis ir pievomis, ji paklausė:

– Viskas?

– Viskas!

Jis nuvedė ją prie arklidžių ir pakinkė nedidelę karietaitę.

– Tokia kaip Volrabės!? – susijaudinusi tarė.

– Ak, gerasis Volrabė. Ar perdaviau nuo jo linkėjimus?

Keitė linktelėjo. Iš pradžių jie važiavo per miestą, paskui keliu, vingiuojančiu visai netoli vandens. Saulė žaidė bangelėse, o virš jų spindėjo rugiagėlių spalvos dangus ir nesimatė nė debesėlio.

– Kur tu mane veži? – pasmalsavo Keitė.

– Į rojų!

Jis reikšmingai pažvelgė į krepšį, kurį vežėsi su savimi. Kai ji slapčia pabandė kyštelėti ten ranką, švelniai plekštelėjo jai per pirštus.

Priešais plytėjo didelė įlanka ir baltos smėlio kopos. Iš pradžių Keitė manė, kad jie atvyko į nuošalią vietelę, bet netrukus apačioje pasirodė pavieniai mediniai namai.

– Ar tai ir yra mūsų tikslas?

– Pakentėk, ponia Maklyn! Tai Tomahaukas.

– Tomahaukas? Juk tai indėnų karo kirvis?

– Teisingai, nors iš tiesų ši vietovė vadinama ne Tomahaukas, o Tomo haka . Taip šią vietovę vadina maoriai. „Karo šokių ola“. Pasakojama, kad šioje vietoje buvo aikštė, kurioje senieji salos gyventojai šokdavo savo haka .

Jie riedėjo pro namus paplūdimio pusėn. Toliau stūksojo uolos, į jas riaumodamos dužo aukštos bangos. Pasuko smėlėtu keliu prie vandens. Netoli paplūdimio buvo statomas namas. Kol kas nedaug buvo padaryta. Vyrai, kurie plušėjo apsipylę prakaitu, staiga beveik vienu balsu sušuko:

– Ponas Maklynas!

Tai skambėjo it džiugus pasveikinimas. Kaip pagal komandą darbininkai padėjo įrankius ir nubėgo jų pasitikti. Beveik visi buvo maoriai. Priėję prie karietaitės ėmė vienas per kitą šnekėti.

Bilas juokdamasis išlipo ir padavė ranką Keitei.

– Leiskit pristatyti: mano žmona Keitė!

Nuaidėjo daugiabalsis choras:

– Labą dieną, ponia Maklyn!

Bilas paėmė krepšį ir ištraukė brėžinius.

– Paklausykit visi! – sušuko susirinkusiems. – Namas atrodys truputį kitaip, nei lig šiol buvo suplanuota! Mano svainis Piteris Varelis nubraižė naują planą.

Keitė smalsiai žvilgtelėjo į eskizą. Šis namas buvo visiškai toks pat kaip jos namas Samoa!

Bilas paprašė visų susirinkti prie brėžinių.

– Pažvelkit, – pradėjo aiškinti, – daug kas nesikeis. Tik mes praplėsim verandą į jūros pusę ir pakeisim kambarių išplanavimą. Ir, žinoma, nebevadinsim šio namo „Mažasis Opohas“, – nusijuokė.

– Ne, jis turi vadintis Pakeha namas, – pasiūlė vyriausias darbininkas iškilmingu balsu.

– Ką tai reiškia? – pašnibždom paklausė Bilo Keitė.

– „Baltaodės namas“. Tavo namas!

Tai buvo taip netikėta, kad Keitė nė nesvarstė, ar patogu verkti prieš nepažįstamus žmones. Ji kūkčiojo iš jaudulio ir džiaugsmo, atrodė, kad vyrai jaučia tą patį.

– Ir prašau, vyrai, – atiduokit visas jėgas! Kol man reikės iškeliauti į Europą, viskas turi būti baigta!

– Kaip į Europą? – suglumusi paklausė Keitė.

Bilas grįžtelėjo į šalį, paskui iš lėto tarė:

– Mano vaikinai vyks į Europą, nes mes ten reikalingi, širdele. Ir aš su jais.

Vyrai palydėjo jo žodžius plojimais.

– Ir aš plauksiu! – sušuko vienas iš vyrų.

– Ir aš! – atsiliepė kitas.

Keitė greitai sumetė maldelę, maldavo Dievo baigti karą, kol Bilas su vyrais neišplaukė į Europą. Tada iš širdies padėkojo darbininkams.

– Tai puiki dovana! – tarė ji, o Bilas ją pabučiavo.

– Aš planavau taip: gyvensim Opohe, o kai pasidarys per ankšta, pabėgsim čia. Jei norėsi, galėsim bet kada čia pabėgti, kai nebegalėsim tverti fermoje, – sušnabždėjo jis žmonai.

Sujaudinta Keitė nežinojo, ką ir sakyti. Žinojo tik viena: jos vyras geriausias pasaulyje.

Nuo tos dienos kiekvieną laisvą valandėlę jie važiuodavo į Tomahauką pažiūrėti, kaip auga namas. Kaskart jis būdavo šiek tiek ūgtelėjęs. Kartais juos lydėdavo Piteris.

Mintis apie būsimą nuosavą namą padėjo Keitei iškęsti prastą šešuro elgesį. Nors paprastai jis jai netardavo nė žodžio, žvilgsnis pasakydavo viską. Kad išvengtų tokių situacijų, Bilas pasirūpino, kad jų gyvenimas slinktų jo kambariuose. Tik sekmadieniais nebūdavo įmanoma išvengti tėvo. Tada visa šeima eidavo į presbiterionų bažnyčią Danidine, o po mišių kartu pietaudavo. Tai buvo tradicija. Tokiomis progomis Bilas nė per žingsnį nesitraukdavo nuo Keitės.

Ir vis dėlto visa bendruomenė Keitę laikė vokiete. Priešiški žvilgsniai nuolat draskydavo širdį. Negi Bilo tėvas nuteikė žmones prieš mane, mąstė ji, bet garsiai nereiškė nuogąstavimo. Kam jaudinti Bilą?

Sekmadienio pietūs paprastai praeidavo tyloje. Keitei tai buvo nesvarbu, kai šalia Bilas. Vienintelis dalykas liūdino: ji vis negalėjo pastoti, nors kone kiekviena naktis būdavo svaiginamas meilės metas.