Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Kur buvo Bilo galva? Hunė! – išgirdo Keitė kandų moters balsą už nugaros.

– Tai mano sesuo Džeinė, ji nuo mažens grumiasi dėl tėvo meilės. Nesuvokia, kad moterys jam nieko vertos, – sušnabždėjo Nora.

Viršutinio aukšto valgomajame Keitė dar truputį paplepėjo su svaine, bet netrukus jos kūną sukaustė baisus nuovargis.

– Nesuprantu, kas jam pasidarė, – dūsavo Nora atsisveikindama. – Juk jis taip džiaugėsi dėl Bilo vedybų!

Keitė gūžtelėjo pečiais ir tyliai atsakė:

– Reikės priprasti, kad šiuose namuose šeimininkauja tironas. Aš visą laiką gyvenau su moterimis, o po senelės mirties buvau pati sau ponia. Nemoku elgtis su vyrais, kurie laiko save viršesniais už moteris. Čia susiduria du pasauliai.

– Tikiu tavimi, bet jaučiu, kad čia glūdi dar kai kas kita. Nors po jūsų susidūrimo ant laiptų jis ir taip elgėsi nepakenčiamai, kai pradėjom kalbėtis apie namą Princų gatvėje, visiškai pasiuto.

– Nežinau!

Keitė narsiai grūmėsi su nuovargiu, bet akys pačios merkėsi.

– Džiaugiuosi, kad rytoj pasimatysim pas mus, – tarė Nora ir nuoširdžiai dar kartą apkabino Keitę.

Paskutinė Keitės mintis prieš užmiegant buvo apie Bilą. Jai buvo malonu, kad bent jau Nora savo būdu panaši į Bilą. O apie visus kitus pagalvos rytoj.

Kitą rytą Nora atsiuntė karietą, ir Keitė tuoj pat išvažiavo. Mielai būtų apžiūrėjusi fermą, bet kilo pavojus kur nors sutikti uošvį. Ji neprarijo nė kąsnelio, nors tarnaitė buvo atnešusi pusryčius.

Iššokus iš karietos prie namo Princų gatvėje Keitei atsivėrė akys. Norai vedantis ją į prieškambarį širdis neramiai daužėsi krūtinėje. Prisiminimai užgriuvo visu svoriu. Čia ji praleido savo vaikystę!

– Juk tai mano senelės namas! – tarė ji prikimusiu balsu.

Ošen Grovas, Kvinstaunas, 2008 m. sausio 4 d.

Švytintį giedrą rytą Džudita su Sofija išsiruošė į Kvinstauną.

– Kelionė truks maždaug keturias valandas, – pasakė Džudita.

Atrodo ne itin gerai išsimiegojusi, įdėmiai pažvelgusi į draugę pastebėjo Sofija. Apie paraudusias akis tamsūs ratilai. Galbūt išaiškės, kad Tomas apsiriko, mąstė Sofija, nors širdies gilumoje tuo netikėjo. Atvirkščiai, net jei jis nėra tas Holdenas, vis tiek pavogė Emos gyvenimo istoriją ir dabar persekioja mane.

Bet pavažiavus kelias mylias visas niūrias mintis tarsi kas pūste nupūtė. Sodriai žalios pievos, kuriose ganosi avys, platūs slėniai ir miškai privertė pamiršti visus nemalonumus. Sofija pravėrė langą ir kvėpė gaivų vėją, pučiantį vidun. Tai buvo tikras atsipalaidavimas jos pertemptiems nervams!

Išvyka buvo naudinga ir Džuditai. Ji pradėjo tyliai niūniuoti nežinoma kalba. Sofija sukluso kelis kartus išgirdusi žodį hine . Džudita dainavo skambiu, tyru balsu, ir Sofijai sudrėko akys. Ji nedrįso giliau įkvėpti, kad nepertrauktų draugės dainavimo, o ši po kelis kartus kartojo tuos pačius posmelius. Šitaip paprastutė melodija visai užbūrė.

Tik kai Džudita nutilo ir žodis hine nuskambėjo paskutinį sykį, Sofija paklausė advokatės, ką ji dainavo.

– Tai vaikų giesmelė maorių kalba. Ją dainuodavo man senelė.

– Apie ką ji? – susijaudinusi paklausė Sofija.

– Maža mergaitė turi ramiai miegoti ir neliūdėti, nes tėčio širdyje užtenka meilės. Šią giesmę sukūrė viena dainininkė, vadinanti save Karalaite Te Rangi Pai . Jos motina buvo maorė, o tėvas baltasis. Ji su pasisekimu koncertavo Anglijoje ir Australijoje, bet susirgo ir grįžo į Naująją Zelandiją. Po motinos ir brolio mirties ji čia surengė atsisveikinimo koncertą, tada pirmą kartą giedojo šią giesmę. Tai buvo 1907 metais.

Sofija vogčia nusibraukė ašarą. Nedrįsk žliumbti, įtikinėjo ji save. Jei kas nors turi priežastį verkti, tai Džudita, o ši, regis, visiškai atsigavo.

– Kelis kartus girdėjau žodį hine . Ką jis reiškia?

– Mergaitė.

– Džudita, ar padainuosi dar kartą? Buvo taip nuostabu.

Džudita nusišypsojo ir paragino dainuoti kartu.

– Tai visiškai paprasta. E tangi ana koe, hine e hine, E nge nge ana koe, hine e hine. Nagi, dainuokim! Pradedam!

Iš pradžių Sofija dainavo per lėtai, bet netrukus abi darniai traukė su įkarščiu..

Džuditos senelė netvėrė džiaugsmu, kai pamatė vaikaitę. Ji maloniai patikino, kad Džuditos draugai yra ir jos draugai.

– Vadinkit mane Liza! – paprašė Sofijos. – Elizabeta pernelyg ilgas vardas. O „senelė“ labai jau senoviškai. Taip manęs nevadina net mano mažylė. – Ji patapšnojo Džuditai per skruostą.

Sofijos nuomone, šiai moteriai žilais garbanotais plaukais ir ruda oda buvo per aštuoniasdešimt. Bet ji vis tiek buvo labai judri, kalbanti ir rankomis, ir kojomis.

– Eikit į balkoną, o aš pas viešbučio tarnautojus – užsakysiu valgyti. Ak, puiku, kad atvažiavot! Sėskitės, sėskitės!

Apvalutė Liza išstūmė savo viešnias į balkoną. Čia stovėjo į jūrą atsuktas molbertas, prieš jį dėžutė akvarelinių dažų.

Džudita skambiai nusikvatojo, piešimo albume pamačiusi dėmes.

– Žinai, senelė viską išbando. Piešti, žiesti puodus, dainuoti, lanko begalę visokiausių kursų. Senelis jai paliko pakankamai pinigų, ir kai neužsiima labdara, ji lavinasi.

– Ką tu šneki apie senelę? Juk čia tikras meno kūrinys. Ar jums taip neatrodo? – gudriai šypsodamasi paklausė Liza Sofijos.

– Sakyk tiesą! Liza vis tiek pastebės, jei mėginsi pataikauti, – nusijuokė Džudita,

– Gerai, mergaitės, jei jums nepatinka mano akvarelė, padarysiu šį tą geriau.

Tai tarusi jį įspraudė abiem į rankas po lapą popieriaus iš savo piešimo albumo ir pareikalavo kūrybiškai įamžinti jūrą. Džudita nervingai suvaitojo, o Sofija nesipriešindama padėjo priešais lapą ir susikaupusi pradėjo piešti. Ji taip įniko į darbą, kad nė nepastebėjo, kai kambarių tarnyba atnešė valgyti. Džudita su senele stebėjo jos darbą. Tik kai paveikslėlis buvo baigtas, pakėlė akis ir pamatė nustebusius abiejų veidus.

– Tu tikra menininkė! – sušuko sužavėta Džudita.

– Ne, aš piešimo mokytoja…

– Nuostabu! Daug geriau nei tai, kas čia kartais siūloma turistams, – žavėjosi Liza, todėl Sofija akvarelę padovanojo jai.

– Vaike, kuo gi aš atsidėkosiu?

Sofija nusišypsojo.

– Kai kas man suteiktų džiaugsmo.

– Ko tik norit! – pažadėjo senelė Liza plačiai šypsodamasi ir nunešė savo lobį į kambarį.

– Liza, aš domiuosi makutu , maorių užkeikimais. Būtų įdomi jūsų nuomonė apie vieną atvejį, kuris mane labai jaudina.

Gal Sofijai tik pasirodė – Džuditos senelė pažvelgė į ją skvarbiu žvilgsniu.

– Mielai, jei ką nors žinosiu. Bet pirmiausia pavalgykim.

Tai tarusi pakvietė merginas prie stalo. Buvo patiekta ėrienos. Prisikrovusi pilną lėkštę Liza tarė:

– Nesu ekspertė, bet pamėginsiu pasakyti, ką žinau. Pasakokit!

Sofija pasvarstė, ar nereikėtų apsimesti, kad tai svetima istorija, tačiau paskui nusprendė nieko neslėpti. Jai buvo sunku rasti tinkamus žodžius.

– Tai vienos mano prosenelės istorija, – pradėjo ji iš lėto. – Džudita, tu žinai, tai iš mamos užrašų.

Advokatė supratingai linktelėjo.

– Atrodo, ji buvo mano proproprosenelė, kadaise atvykusi į Naująją Zelandiją iš Hamburgo. Ji sužinojo, kad jos vyras labai įskaudino jauną maorę. Jos vardą aš pamiršau, tik žinau, kad skambėjo tarsi Hinė, išvertus Rūko Fėja. Kad ir kaip ten buvo, mergina prakeikė prosenelės šeimą ir palikuonis, pasmerkė prarasti vaikus! Šeima turėjo išnykti. Aš, žinoma, tokiais dalykais netikiu, bet gal jūs žinot, ką maoriai mano apie tokius prakeiksmus. Kaip sakiau, man tai atrodo visiškai neįmanoma. Juk esu realistė, bet… – Sofija giliai įkvėpė ir kalbėjo toliau: – Paskui mano šeimą buvo ištikęs ne vienas likimo smūgis. Prosenelė Ana prarado ne tik dukterį ir žentą, bet ir savo negimusį kūdikį. Laimė, liko gyva anūkė. Kitaip aš čia nesėdėčiau.