Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Galima? – apsimestinai mandagiai paklausė Stivenas ir stvėrė vieną iš sunkių krepšių, kurį Keitė pati rengėsi iškelti. Ji leido jam padėti.

Atbėgo Nora su vaiku ant rankų.

– Tai iš tikrųjų tavo berniukas? – nebegalėjo suvaldyti smalsumo Keitė.

– Turi ką nors prieš? – suniurzgėjo jis.

– Ne, tik keista, kad tu jam nerodai jokios – atleisk, nerandu kito žodžio, – meilės. Nė kiek neparodai, kad jį myli.

– Kaip tau šovė galvon, kad aš jį myliu? – įžūliai atkirto Stivenas.

– Kiekvienas tėvas myli savo vaiką!

– Tada aš išimtis! – šiurkščiai atsakė Stivenas. Netrukus tyliau pridūrė: – Niekada nemylėjau jo motinos, vedžiau tik todėl, kad laukėsi. Todėl nėra ko pamokslauti. Kodėl turėčiau mylėti tą vaikiščią!

Keitė nesuprato: jis ketina ją išprovokuoti ar kalba rimtai? Iš jo galėjai tikėtis ir vieno, ir kito.

– Jei taip, kodėl tada ketini vaiką imti į Samoa, nepalieki čia, kur jis mylimas?

Stivenas karčiai nusijuokė.

– Mielai palikčiau, bet tėvas reikalauja, kad pasiimčiau. Brolis, matyt, ne viską bus papasakojęs. Tėvas nenori matyti šalia besisukiojančio mano vaiko. Būtų man davęs pinigų, kad iškeliaučiau į šiaurę, bet gerajam Bilui šovė galvon išganinga mintis padaryti iš manęs kopros augintoją ir kakavos plantatorių. Netgi šiek tiek atseikėjo iš savo kapitalo, kad išsinešdinčiau kuo toliau nuo šeimos.

– Tai netiesa! – audringai paprieštaravo Keitė. – Jis tik nori tau padėti. Tu tai gerai žinai! Liaukis pagaliau savęs gailėti! Be perstojo įžeidinėji žmones, o paskui stebiesi, kad jie tavęs nemėgsta.

– Ak, ką tu gali žinoti! – niekinamai sušnarpštė Stivenas ir šnipštelėjo: – Dabar, kai įžengsim į tą „šventovę“, nė žodelio apie tai.

Lauko durys buvo atidarytos, ir jis atžariai pakvietė Keitę sekti paskui. Ši susigėdo pastebėjusi, kad naujutėlaičiai aulinukai, kuriuos nusipirko specialiai kelionei, visiškai purvini – ji netyčia įlipo į balą.

Namo prieškambaris buvo niūrus ir perkrautas. Galbūt tas įspūdis kyla dėl pernelyg tamsios baldų spalvos, spėliojo Keitė. Kai paskui Stiveną užkopė laiptais, koridoriuje žvilgsnis užkliuvo už tamsios indaujos, pilnos visokių niekučių. Tinka vien dulkėms kaupti, pamanė Keitė. Samoa šis baldas buvo naudojamas pagal paskirtį ir niekada nebuvo perkrautas. Antrame aukšte buvo ne ką geriau, bet kai jie pasuko už kampo, iš karto pasidarė šviesiau.

– Tai Bilo karalystė! – paaiškino Stivenas ir pastatė jos krepšį prieškambaryje. – Šiuose kambariuose jis gyvena vienas. Svetainė, miegamasis, valgomasis ir vaikų kambarys. Tėvas liepė taip įrengti, kad mielajam broliui nereikėtų gyventi su šeima. Po pusvalandžio bus pietūs. Šiuose namuose prie stalo sėdamasi punktualiai. Tėvas lauks tavęs didžiajame valgomajame. Aš tavimi dėtas persirengčiau. Jis tuo atžvilgiu labai keistas. – Taręs tuos žodžius Stivenas pasišalino.

Keitė jau ketino atidaryti pirmo kambario duris, kai už nugaros išgirdo kostelėjimą. Tai buvo Nora – susijaudinusi paklausė, gal ką padėti.

– Taip, pasakyk, ar iš tikrųjų netrukus valgysim ir ar man reikia persirengti.

– Girdėjau, ką jis sakė. Tai tiesa, tik neverta pykti dėl tokio jo tono. Po Nelės mirties darosi vis blogiau. Jis kiekvieną puola, visus, net ir tėvą. Eime kartu, aš tau čia viską parodysiu! Štai čia jūsų valgomasis!

Nora atidarė duris, ir Keitei pasirodė, kad paniro į visiškai kitą pasaulį. Kuklus šviesus valgomasis stalas su skoningomis kėdėmis, indauja, pilna indų, bet nieko nereikalingo. Šis kambarys džiugino paprastumu ir stilingumu, Keitei patiko. Be to, čia buvo didelis langas, pro jį vėrėsi begalinių žalių ganyklų vaizdas.

Tiek miegamas, tiek svetainė Keitę sužavėjo. O kai atidarė vaikų kambario duris, iš netikėtumo žingtelėjo atgal. Ten stovėjo vaikiška lovelė, supamasis arkliukas ir buvo daugybė žaislų. Vaiduokliškas vaizdas.

– Tai daiktai, su kuriais Bilas žaidė vaikystėje, – paaiškino Nora kone atsiprašinėdama.

Keitė lengviau atsiduso. Tada viskas aišku.

– Turėtum greitai persirengti, nes tėvas nemėgsta laukti. Jis netveria nekantrumu su tavimi susipažinti. Žinok, Bilas yra jo numylėtinis. Bent jau iš berniukų. Mes, mergaitės, nevertos dėmesio. Sesuo visą gyvenimą dėl to sielojasi, nors seniai yra ištekėjusi. O aš neimu į galvą. Na, esu mažiausia, ir senasis bambeklis teikia man pirmenybę. Išsikėliau iš čia prieš metus. Deja, mano vyras negalėjo atvykti, su juo susipažinsi vėliau, kai tik mus aplankysi…

Į duris pabeldė. Tamsiaodis jaunuolis įžengė vidun ir pasiteiravo, kur statyti drabužių lagaminus.

– Dėkoju! Neškit į miegamąjį! – maloniai pasakė Keitė. – Viską papasakosi vėliau, turiu tuoj pat rasti ką nors persirengti.

Nora nuėjo paskui. Jos užkėlė lagaminą ant lovos ir ėmė ieškoti tinkamos suknelės. Keitė išsirinko šilkinę rožinės spalvos suknelę ir paklausė svainės nuomonės.

– Nuostabiai graži! – sušuko Nora, pasipustė razetų žalumo suknelės sijoną ir paraginusi paskubėti išplasnojo į saloną.

Keitė greitai nusivilko kelioninius drabužius ir apsivilko šilkinę suknelę. Dar kartą persibraukė ranka susitaršiusius plaukus – jų puošti neliko laiko. Apimta prieštaringų jausmų nusekė paskui svainę. Kai išėjo iš Bilo karalystės, jai pasidingojo, kad čia laikas sustojęs. Gausiai raižytus sunkius baldus gaubė rimtis, slegianti sielą.

– Kas įrengė namus? – tyliai paklausė Keitė.

– Šioje pusėje seniau gyveno senelis. Po žmonos mirties jis išmetė senuosius baldus ir nupirko naujus, bet nemokėjo taip jaukiai įsirengti kaip senelė.

Nora kalbėjo pašnibždomis, ir Keitė prisiminė Bilo žodžius: „Apie senelę mūsų namuose nevalia kalbėti.“

– Sakyk, Nora, kuo nusikalto senelė, kad jos negalima minėti? – pasiteiravo Keitė.

– Šito klausimo savo namuose nepakęsiu! – sugriaudėjo už nugaros sodrus balsas.

Keitė staigiai apsisuko. Į ją spingsojo pykčiu žaižaruojančios rudos augaloto žilaplaukio vyro akys.

Nepaspaudęs rankos, nepasveikinęs jis sušnypštė:

– Ar girdit, panele Makdauel: apie mano motiną Maklynų namuose nekalbama. Ar supratot? Niekada nemėginkit šito daryti! Čia galioja mano įstatymai. O dabar eime pietauti.

Mergina pajuto, kaip dėl tokio elgesio širdyje kyla šaltas įniršis. Nors ausyse vis dar skambėjo Bilo perspėjimas, ji išgirdo save kandžiai sakant:

– Kaip matau, jūs tikriausiai mano vyro tėvas? Gal galiu prisistatyti? Keitė Maklyn, jūsų marti.

Tai tarusi ji atkišo ranką, bet senis nekreipė dėmesio. Prasispraudė pro ją ir tyliai dingo.

– O varge, – suvaitojo Nora. – Tai buvo netikusi pradžia.

– Ir man taip atrodo. Jis galėjo būti mandagesnis, – atkirto Keitė, jai buvo truputį apmaudu, kad liežuvis ir vėl paskubėjo.

Šis vyras itin nemandagus, ir ji su tuo nesitaikstys. Ak, Bilai, kad būtum čia, pagalvojo skaudančia širdimi.

Pasigirdo Noros šnabždėjimas:

– Reikia jo atsiprašyti. Jis nepakenčia priešgyniavimo, o iš moters juo labiau!

– Tada turės išmokti, – piktai atšovė Keitė.

Bilas buvo ją perspėjęs, kad tėvas senoviškų pažiūrų. Gerai jau, prieštarauti gal ir nereikėjo, bet kad jis nė nepasisveikino ir pavadino ją mergautine pavarde, nors ji Bilo žmona, šito nepamirš.

– Tik norėjau, kad žinotum, – nedrąsiai paaiškino Nora ir atidarė duris į valgomąjį.

– Štai jūsų vieta! – suniurzgėjo senis, parodė į kėdę šalia ir pridūrė garsiau: – Mes vertinam punktualumą. Panele Makdauel.