Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Tavo mama mirusi? Niekada man šito nesi sakęs. Kas jai atsitiko? – išsigandusi paklausė Keitė.

– Ji tiesiog susirgo. Niekas nežinojo, kas jai. Tuomet buvau dar mažas berniukas, bet gerai prisimenu – tėvas ja nesirūpino. Net tada, kai ji gulėjo mirties patale. Manęs, kaip vyriausio, mama dažnai prašydavo atvesti tėvą, o jis atsisakinėdavo. Mano mama buvo paprasta fermerio duktė ir norėjo jam būti gera žmona. Ir vis dėlto jis nė karto nepasirodė prie jos mirties patalo.

Skausmas, glūdintis Bilo žodžiuose, sugėlė Keitei širdį. Pagaliau Bilas jai prisipažino, kad tėvas nesėkmingai bandė jį apvesdinti su kelioms padorioms fermerių dukterimis iš Pietų salos. Meiliais žodžiais užtikrino Keitę visuomet ieškojęs ypatingos ir protingos žmonos. Po šio pašnekesio Keitė jį mylėjo dar labiau.

Naktį prieš išplaukiant jaunuoliai mylėjosi be galo liūdėdami, ašaros tekėjo upeliais. Keitė negalėjo įsivaizduoti, kaip gyvens be vyro. Jo ramybė, šaltakraujiškumas ir humoras kiekvieną akimirką pripildydavo laimės. Keitei atrodė, kad dėl jo meilės ji pražydo. Pikti ponios Volrabės būrelio moterų žvilgsniai jos nežeisdavo. Ji svajojo pagimdyti Bilui pulką vaikų. Jis tikrai bus nuostabus tėvas, galvodavo ji kaskart, kai žiūrėdavo, kaip jis siaučia plantacijoje su Brenerio sūnumis ir pildo kiekvieną dukterų pageidavimą.

Tą rytą išvykstant uoste susirinko visi – ir suaugę, ir vaikai. Visi, kurie dirbo Keitei plantacijoje, norėjo jai pamojuoti atsisveikindami. Keitė buvo įsitikinusi, kad išvyksta visiems laikams. Žmonės prieplaukoje buvo tikri, kad niekada nebepamatys jos. Keitė mėgino sulaikyti ašaras, bet jai sunkiai sekėsi. Ji susigraudino pamačiusi, kad net stipriausi vyrai, tokie kaip Otas Breneris, nesijaudina, ką pagalvos žmonės, ir atvirai verkia.

Bilo akys irgi išdavikiškai apsiblausė, bet jis užtikrino, kad jų bendras gyvenimas tik prasideda. Tai buvo nedidelė paguoda, kai reikėjo paleisti jį iš glėbio.

Keitė atsistojo prie laivo turėklų. Žvelgė žemyn į mylimus žmones, kuriuos buvo priversta palikti, ir narsiai mojavo. Tik kai garlaivis iš lėto išplaukė į atvirą jūrą, ji nebepajėgė susivaldyti. Garsiai kūkčiodama žiūrėjo į tolyje mažėjančią Apiją. Juk ten ji gyveno dvylika metų. Beveik tiek pat, kiek praleido Naujojoje Zelandijoje. Tik Samoa aš suaugau, pagalvojo su gėla ir jau ketino eiti pasislėpti kajutėje, kai šalia įžūlia poza išdygo Stivenas.

– Jau gailiesi? – paklausė pasalūniškai.

– Ko turėčiau gailėtis?

Stivenas piktai nusikvatojo.

– Kad ištekėjai už mano dorojo brolelio ir turėjai atsisveikinti su savo tamsiaodžiu laukiniu.

Keitė nužvelgė jį su panieka.

– Savo kandžiomis pastabomis manęs neįžeisi. Nė nebandyk! Pamilau tuos žmones. Tai toks jausmas, kurio tu niekada nepažinsi, nes juos niekini.

– Oho, mano svainė – žmonių draugė! Kodėl tada atmetei mano pasiūlymą? Aš buvau rimtai nusiteikęs. Tai buvo viskas, ką galėjau duoti. Kad taptum mano žmona ir mano sūnaus motina. Norėjau tau padovanoti savo pasitikėjimą. Tau vienai! Ar tai jis tave perkalbėjo? Kaip jis pasakė? Saugokis? Geriau imk mane?! O gal pasielgė štai taip?

Taręs tuos žodžius Stivenas čiupo Keitę į glėbį ir prispaudė lūpas prie jos lūpų. Ji negalėjo šaukti, bet trenkė jam skambų antausį.

Šypsodamasis Stivenas pasitrynė skruostą.

– Gaila, galėtume gerai pasilinksminti, laukine kate! – tarė akiplėšiška veido išraiška.

Bet Keitė perspėdama sušnypštė:

– Jei dar kartą drįsi mane paliesti, užmušiu. Supratai? Dink iš akių! Nebenoriu tavęs matyti.

– Mieloji, tikriausiai pamiršai, kad esu tavo palydovas? Kad turiu tave nugabenti į Opohą, supažindinti su naujaisiais namais ir, žinoma, su šešuru, didžiuoju Polu Maklynu, kuris sutiks tave išskėstom rankom? Juo labiau kad jau baiminosi, jog numylėtasis Bilas iš viso negaus žmonos. Reikės jam papasakoti apie meilę rudaodžiams. Galbūt jis tau duos vieną iš padėjėjų maorių, dirbančių fermoje, kad nepamirštum įgūdžių. – Stivas piktdžiugiškai nusikvatojo ir spjovė per turėklus.

Keitė nusigręžė pasipiktinusi. Ji nesitvėrė pykčiu, bet neturėjo teisės dar kartą paleisti į darbą rankų. Atrodė, kad Stivenas mėgaujasi jos pasibjaurėjimu. Netarusi nė žodžio ji pasuko į kajutę, nusprendusi visą kelionę stengtis aplenkti svainį.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 3 d.

Sofija atsitraukė nuo mamos užrašų, kai išgirdo Džuditos žingsnius. Ji skubiai sužėrė lapus į krūvelę, pakišo po pintu krėslu ir nuoširdžiai pasveikino jaunąją advokatę. Džuditos veidas buvo išblyškęs, ji tvardėsi, kad nepradėtų iš karto pasakoti. Sofija ją apkabino ir paragino be jokių užuolankų pasakoti, kas atsitiko.

Džudita sunkiai atsiduso ir sudribo į krėslą.

– Tomas man parašė!

Tai tarusi atkišo Sofijai laišką, ši kiek abejodama paėmė. Sofijai atrodė nemandagu skaityti svetimus laiškus, bet Džudita linktelėjo ragindama, tad pradėjo skaityti.

Mieloji,

galiu tau atskleisti tik viena. Aš piktnaudžiavau tavo pasitikėjimu. Tu niekada negalėsi man šito atleisti, nes aš ir pats sau nenuolaidžiaučiau. Paėmiau kai ką, kas man nepriklauso. Dabar privalau atlikti šį tą, kas susiję tik su manimi, kad išsilaisvinčiau iš nesuvaldomos neapykantos, kuri visą gyvenimą manyje tūnojo. Nesu tavęs vertas. Nemėgink aiškintis, kur esu. Pakeisiu gyvenamąją vietą ir dingsiu iš tavo akiračio. Nesu tas žmogus, kuriuo mane visą laiką laikei. Pats tai sužinojau tik tą dieną, kai išėjau. Atleisk man!

Tavo Tomas

– Ir tu esi tikra, kad jis susijęs su palikimu?

Užuot atsakiusi Džudita iš apsiausto kišenės ištraukė aptriušusią knygelę ir tylėdama padavė Sofijai.

Ši klausiamai pažvelgė į draugę.

– „Rugiuose prie bedugnės“. Na ir ką? – sumurmėjo. Sofija buvo skaičiusi šį romaną. Kai mokėsi internate, perskaitė jos vokišką vertimą kaip privalomus skaitinius. – Nesuprantu. Ką bendra turi laiškas su „Rugiuose prie bedugnės“?

– Ši knyga irgi buvo voke. Iš pradžių aš neįžvelgiau jokių sąsajų, o paskui man atsivėrė akys. Pagrindinis veikėjas vardu Kolfildas. Holdenas Kolfildas.

– Holdenas? Ne, negali būti! – sumikčiojo Sofija, o Džudita tyliai pasakė:

– Baiminuosi, kad jis iš tikrųjų gali būti žmogus, kurio ieškai. Nors man labai sunku, esu priversta tau tai pasakyti.

– Bet tai absurdas. Kodėl jis turėtų slėptis sužinojęs, kad paveldėjo krūvą pinigų?

– Taigi, Sofija. Jis visiškai susipainiojo. Jis nepabėgo. Vakar mačiau jo automobilį, važiuojantį pro šalį. Galiu lažintis, tai buvo jis. Viskas įvyko taip greitai. Mačiau tik automobilį. Jį atskirčiau iš tūkstančio kitų. Jie pirko automobilius kartu su Džonu. Juodus visureigius. Ką tai reiškia? Man darosi baisu!

Sofija kelis kartus giliai įkvėpė, paskui tyliai prisipažino:

– Toks automobilis kelis kartus mane sekė.

– Ką tai galėtų reikšti? – sušuko Džudita. – Sofija, aš bijau.

Ji susiėmė už pilvo. Sofija išsigando.

– Ar kūdikiui viskas gerai?

Džudita linktelėjo ir sušnabždėjo:

– Pastarąsias savaites vis svarsčiau, ar gimdyti, nors netrukus man sueis trisdešimt šešeri metai ir aš be galo noriu vaikelio. Tomo vaikelio! Džonas man taip pat patarė gimdyti. Jis labai rūpestingas. Sakė, padės man, jis iš tikrųjų nuoš…

Džudita nutilo, kai pamatė, kad jai kalbant Sofijos veidas sustingo.

– Atleisk, nežinojau, kad pyksti ant jo.