Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Ar žinot, kaip jūs elgiatės? Bučiuojatės viešai visiems matant. Taip nedera.

Keitė skvarbiai pažvelgė į ją.

– Marija, man tavęs gaila. Pasakysiu tai tik kartą: jei vieną dieną pabudusi suvoksi, kad nebenori gyventi su kailį karšiančiu vyru, pas mane visada atsiras tau vietos.

Marija atsakė niekinamai šnypšdama pro dantis.

– Štai ko atėjau: mes laikom įžeidimu, kad tu iš viso mus pakvietei, – šaltai tarė ji, ištraukė iš pintinės saują kvietimų, metė juos prieš Keitę ant stalo ir išėjo nė neatsisveikinusi.

Keitė stovėjo kaip apdujusi, paskui ryžtingai paėmė svečių sąrašą ir išbraukė visų vokiečių pavardes, išskyrus Brenerį ir jo šeimą. Ji giliai atsiduso. Ką gi, gerai. Sunku netekti draugės, bet ką daryti… Širdyje ji buvo naujazelandietė, ir šito negalėjo ilgiau slėpti. Audringas džiaugsmas, kad Bilas bus jos vyras, su kuriuo grįš į mylimą šalį, šildė širdį ir malšino skausmą netekus draugės.

Vestuvės sode tapo triukšminga švente. Keitė ypač džiaugėsi, kad atėjo Johanas Volrabė. Be Oto Brenerio, pakviesti atėjo tik keletas vokiečių. Todėl Keitė pasveikino gydytoją ypač nuoširdžiai.

– Džiaugiuosi, kad atėjot nepaisydamas boikoto, – atvirai išliejo jam širdį siūlydama samojietiško gėrimo.

– Keite, nenoriu kalbėti užuominomis. Viso to kurstytoja yra mano žmona. Ją reikėtų vadinti buvusia žmona.

– Jūs skiriatės? – nuoširdžiai nustebo Keitė.

Johanas Volrabė atsiduso.

– Neturiu iš ko rinktis. Ji ketina kuo greičiau grįžti į Vokietiją. O aš noriu likti Apijoje, nes čia mano pacientai. Ji kelia man sąlygą: vykti kartu kovoti už tėvynę arba likti Samoa kaip bailiui. Jei aš liksiu, ji išvyks viena. Su vaikais. Ak, panele Keite… – Jis nutilo ir sutrikęs nusišypsojo. – O, atleiskit, netyčia išsprūdo. Turėčiau sakyti – ponia Maklyn. Ne visi vokiečiai žvangina kardais ir sužavėti šaukia: „Karas!“ Niekada to nevertinau. Mano pašaukimas gelbėti žmonių gyvybę, o ne atimti.

Keitė nustebusi pažvelgė į jaunąjį gydytoją ir pritarė:

– Manau, neturėtumėt palikti žmonių nelaimėje. Aš žaviuosi jūsų drąsa!

– Atvirkščiai, Keite. Jūs drąsi moteris! Bet leiskit prieš kelionę duoti patarimą: neapykanta ir nesusitaikymas nėra vien vokiečiams būdingas jausmas. Nesitikėkit, kad Naujojoje Zelandijoje būsite sutikta išskėstomis rankomis. Ten į jus gali žiūrėti kaip į vokietę! O vokiečius Naujojoje Zelandijoje norima matyti tik vienoje vietoje – kalėjime Somso saloje!

Keitė nusišypsojo gydytojui.

– Dėkui už rūpestį, tikiuosi, kad niekas manęs ten nelaikys prieše. Juk aš gimiau ten.

– Keite, jūs buvot vaikas, kai išvykot iš tos šalies, tuo metu Vokietija ir Anglija nekariavo, – perspėjo gydytojas ir tuoj pat pasistengė suteikti savo žodžiams optimizmo: – Na, sėkmės!

Čia priėjo Loana ir susirūpinusi kreipėsi į gydytoją. Vienam iš jos vaikų skaudėjo pilvuką – Brenerio jauniausiajai, mažajai Sinai, žaviam kūdikiui tamsia oda, didelėmis rudomis akimis ir šviesiais plaukais.

– Ji prisivalgė neprinokusių vaisių ir dar prisigėrė vandens, – pasakojo Loana trūkčiojančiu balsu.

– Atleiskit, – mandagiai atsiprašė Volrabė.

Keitė linktelėjo ir drąsinamai nusišypsojo Loanai. Ji žvelgė į juodu su daktaru, kai iš minčių ją pažadino švelnus bučinys į sprandą. Bilas, stovintis jai už nugaros, apkabino ir švelniai sušnabždėjo:

– Kas akimirką galvoju, kaip nurengsiu šią nuostabią vestuvinę suknelę. Bažnyčioje vos pajėgiau sutelkti dėmesį į dvasininko žodžius. O dabar turiu pasirūpinti savo vaikinais. Jiems jau pakaks.

Jis dar kartą švelniai ją pabučiavo ir energingu žingsniu patraukė prie grupelės kareivių, visą dėmesį skiriančių alui.

– Ar žinot, kokį sudarot įspūdį? – griežtai paklausė savo pavaldinių. – Jūs čia tik kaušiat ir erzeliuojat, negi norėtumėt, kad žmonės sakytų, jog naujazelandiečiai elgiasi kaip neišauklėtų avių augintojų banda?

Taip auklėdamas savo kareivius jis susirado Keitės akis ir mirktelėjo it sąmokslininkas.

Keitė jau ketino įsimaišyti į svečių būrį, kai ją užkalbino susijaudinęs Otas Breneris.

– Gal galėtumėt man skirti valandėlę?

– Jums – visuomet! – atsakė Keitė ir patraukė paskui jį į ramesnį kampelį.

Plantatorius sutrikęs krenkštelėjo.

– Nedera trukdyti savo bėdomis pačią svarbiausią jums dieną, bet norėjau bent jau pasakyti.

– Brenerėli, sakykit, kas jums spaudžia širdį?

– Tai dėl… – jis apsidairė ir nuleido balsą. – Dėl naujojo savininko. Nieko negaliu sau padaryti, aš juo nepasitikiu.

Keitė prisivertė nusišypsoti.

– Taip, iš pirmo žvilgsnio jis neprimena malonaus žmogaus, bet patikėkit – jis patyręs fermeris, o su jūsų pagalba netrukus įsitrauks į darbą.

– Ne. Jau dabar matau, kad netrukus jis sužlugdys mano – tai yra jūsų – plantaciją. O koks jo elgesys. Vakar buvo plantacijoje: kaip jis ten dykinėjo, susiraukęs, rankos kišenėse, nosis užriesta, tikras kolonijos šeimininkas. Kaip vienas nuožmiausių vokiečių plantacijų bendrovės ponų. Jei suprantat, ką turiu galvoje.

Keitė stengėsi, kad Breneris nepajustų, jog ji pati abejoja, ar Stivenas tinka suburti bendradarbius. O be bendradarbių plantacijoje – nė iš vietos. Buvo nelengva atsisakyti Anos darbo vaisių. Pusbrolis Rasmusas pernelyg uoliai sutiko derėtis su priešu. Bilas pasiūlė jam neblogas sąlygas, ir tai jį įtikino. Rasmusas džiaugėsi, kad jo nuosavybė netapo dar vienu karo grobiu.

Kartais Keitė susimąstydavo, kodėl Bilas taip stengiasi dėl savo brolio. Stivenas to tikrai nenusipelnė. Ir nebuvo jokios kalbos apie dėkingumą. Atvirkščiai, Stivenas su Bilu elgdavosi ciniškai. Dar vakar ji paklausė Bilo:

– Kodėl tu tai darai?

– Esu tikras, kad jis gimė ne toks, – atsakė Bilas. – Tai šarvas, saugantis nuo atviros tėvo neapykantos. Jaučiu sąžinės graužimą, nes tėvas mane kone dievino, ir tik todėl, kad atrodau kitaip nei brolis. Ne kartą mėginau pasikalbėti su tėvu, bet jis atsisakydavo kalbėti ta tema. Jei nepadarysiu Stivenui nieko gero, niekas kitas to dėl jo nepadarys. O aš to nepakelčiau. Todėl ir padedu jam, kai galiu. Pinigai nėra problema. Tėvas leidžia man jais laisvai disponuoti. O jam neduoda nė cento.

Akies krašteliu Keitė stebėjo svainį, kuris atsirėmęs į verandą gėrė alų. Tai buvo ne pirmas bokalas. Arogantiška, netgi provokuojama Stiveno laikysena nekėlė šiltų jausmų.

– Jei bus skundų, praneškite Bilui ir man. Juk jam tą plantaciją nupirko mano vyras, tad ir norėtų, kad brolis taptų garbingu šeimos įpėdiniu.

– Gerai, suteiksiu jam galimybę, bet noriu dar kai ką pasakyti. Jei jis taip elgsis, turės reikalų su manimi. Ir dar kokių! Trenksiu jam kumščiu! Suprantat? – Keitė papurtė galvą. – Nenorėjau jums pasakoti… bet jei atsitiks nelaimė, tegul niekas nesako, kad jūsų neįspėjau. Jūsų žavusis svainis žmonos dukterėčiai aiškiai užsiminė, kad čia viskas priklauso jam. Taip pat ir netekėjusios moterys. Kaip žinot, Alofai tik penkiolika metų!

– Aišku, taip negalima, mielas Breneri. Dėkoju, kad papasakojot. Pasišnekėsiu su vyru. Prieš išvykstant jis rimtai pasikalbės su Stivenu. Jūsų laimei, Bilas čia liks dar kelias savaites, o jo brolis plauks namo su manimi – pasiimti savo mažojo sūnelio. O dabar švęskim. Gal pašoktumėt su manimi?

Breneris suniurzgė:

– Mielai! Kaip tik užgrojo valsą. Tai vienintelis šokis, kurį moku!

Jis padavė jai ranką ir nuvedė į šokių aikštelę.