Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Iš vieno jūsų kareivio girdėjau, kad visi vokiečiai vyrai bus paimti į nelaisvę, o kadangi…

Leitenantas dar kartą nusišypsojo. Pašokęs iš vietos nutraukė jos kalbą.

– Pirmiausia prašom atsisėsti.

Ar tik jai nepasivaideno, kad jo žvilgsnyje šmėkštelėjo neryžtingumas?

Keitė atsisėdo ant kėdės, kurią vyras paslaugiai atitraukė. Bilas Maklynas buvo aukštas ir lieknas. Kokios gražios ir stiprios jo rankos!

Jis skubiai vėl atsisėdo už rašomojo stalo.

– Atleiskit, nenorėjau jūsų pertraukti. Papasakokit, kas atsitiko. Bet pirmiausia norėčiau išsiaiškinti: ar jūs vokietė?

– Ne, aš naujazelandietė. – Ji pasistengė kuo maloniau nusišypsoti.

– Negali būti! Nesitikėjau sutikti kraštiečių. Iš kur kilusi?

– Iš Danidino.

Keitė slapčia mąstė, ar jis pastebėjo, kaip jai patiko. Nepastebimai dar kartą žvilgtelėjo į jo rankas. Vestuvinio žiedo nebuvo.

– Jokios abejonės! – šūktelėjo jis aiškiai apsidžiaugęs. – Štai kodėl jūs man iš pirmo žvilgsnio pasirodėt tokia simpatiška. Aš irgi iš Danidino, ne iš miesto, o iš Opoho fermos.

Apimtas susižavėjimo jis vėl pašoko iš vietos ir ištiesė į ją rankas.

– Aš Bilas, o jūs?

– Keitė! – kimiai ištarė ji trokšdama, kad jis neatitrauktų rankų. Jo rankos paspaudimas buvo daugiau nei malonus.

O leitenantas visiškai neskubėjo. Jų žvilgsniai susitiko, iš jo akių aiškiai buvo matyti, kad ir jam šis susitikimas malonus.

– Aš lankiau Otago berniukų mokyklą, OB, o jūs?

– O aš mergaičių, OG. Kai buvau trylikos metų, atvykau į Samoa.

– Žinot, jūs taip liūdnai žvelgiat tai sakydama, – sušnabždėjo leitenantas Maklynas atidžiai žiūrėdamas jai į veidą.

Nejučia Keitės akyse ėmė tvenktis ašaros. Jis pažadino jos širdyje ilgesį, kurį ji vis stengdavosi nugalėti.

– Pastaruosius metus galvodavau: tegul šis kraštas bus mano gimtieji namai, bet viską atiduočiau, kad dar kartą išvysčiau sodriai žalias pievas, kalvas, avis, Otago įlanką, kad pasivaikščiočiau Sent Klero pakrante. Kad dar kartą pasėdėčiau sode Princų gatvėje.

– Princų gatvėje? – pakartojo jis negalėdamas patikėti. – Ten mano tėvas turi namą. Ten gyvena mano sesuo. Nepalaikykit manęs apgaviku – tai negali būti atsitiktinumas. Kai tik čia įžengėte, pajutau, kad jus atsiuntė pats dangus. Keite, aš…

Jis pasilenkė į jos pusę ketindamas pabučiuoti ranką, bet tą akimirką trinktelėjo atsivėrusios durys, ir Bilas Maklynas staigiai atsitraukė.

– Ak, štai kur tu! – tarė jis lengviau atsidusęs.

Kareivis, atsainiu žingsniu priėjęs prie rašomojo stalo, buvo stulbinamai panašus į leitenantą, nors jo plaukai buvo šviesūs, o akys mėlynos. Jis perliejo Keitę pašaipiu žvilgsniu.

– Tai mano jauniausias brolis Stivenas. O čia Keitė. Sunku patikėti – ji iš Danidino.

– Štai kaip? Na, samojietės tikrai neprimena.

– Stivenai! – sudraudė Bilas brolį ir šypsodamasis atsisuko į Keitę.

– Jis taip nemano. Žinot, jis susirgo tropiniu pamišimu. Nepakenčia karščio ir dėl to pamiršo gero elgesio taisykles.

Regis, Stiveno nepaveikė vyresniojo brolio kritika. Jis įdėmiai nužvelgė į Keitę nuo galvos iki kojų.

– O aš laikyčiau ją vokiete. Aukšta, šviesiaplaukė, akys mėlynos. Tokius mes įsivaizduojam hunus.

– Stivenai, liaukis! Geriau paklausykim, ką mums nori pasakyti Keitė.

– O, Keitė, skamba maloniai! Bet neturėkit vilčių, Keite, mano brolis yra užkietėjęs senbernis, jis greičiau pasipustys padus, nei jūs manot. Taigi nedovanokit jam savo širdies!

Jam tai sakant mergina nuraudo kaip uoga, o Bilo veide atsispindėjo įtūžis. Jis jau ketino kažką sakyti, bet Keitė jį pralenkė.

– Dėkoju už pamokymą. Bet jūs prašovėt pro šalį. Ko jau ko, o tekėti aš neketinu.

Tariant šiuos žodžius jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Keitė tikėjosi, kad jis nepastebėjo, kas darosi jos širdyje. Juk vos prieš penkias minutes pirmą kartą po daugelio mėnesių pagalvojo apie santuoką.

– Stivenai, siūlau atsiprašyti Keitės, – griežtai tarė Bilas.

– Atleiskit, panele! – nenoriai sumurmėjo Stivenas.

Bilas draugiškai paragino Keitę išdėstyti savo reikalą. Ši atvirai pasakė negalinti apsieiti be savo plantatoriaus Oto Brenerio, todėl nenorėtų, kad jis būtų išvežtas į belaisvių stovyklą. Stivenas klausėsi viena ausimi, o Bilas visą dėmesį buvo sutelkęs į jos žodžius.

– Manau, galėsim kaip nors jums padėti. Juk jis nėra valstybės tarnautojas! – pagaliau pažadėjo.

Keitė atsistojo, padėkojo ir jau ketino eiti, bet vaikinas atkišo jai ranką ir paspaudė.

– Keite, turiu pasiūlymą. Susirasiu jus vakare, kai su Loganu pasišnekėsiu apie jūsų reikalą. Man reikėtų jūsų adreso.

Keitė pasakė, kur gyvena, stengdamasi nuslėpti, kad iš džiaugsmo dėl jo apsilankymo jai šoktelėjo širdis.

– Iki pasimatymo, Keite! – ironiškai iškošė Stivenas.

Keitei labai nepatiko jo tonas.

– Iki pasimatymo, Stivenai! – atsakė ji lygiai tokiu pat balsu.

Bilas negalėjo nuslėpti šypsenos.

Kai užvėrė paskui save duris, išgirdo Bilą piktai priekaištaujant broliui.

Koks bjaurybė tas Stivenas, pamanė Keitė, bet netrukus jos mintys nukrypo į daug patrauklesnį brolį. Ir ko reikėtų paruošti vakarienės.

Kolonijinių prekių parduotuvėje kelios moterys susijaudinusios kuždėjosi sukišusios galvas. Pamačiusios Keitę tuoj pat nutilo.

Kodėl jos žiūri į mane tokiais niūriais žvilgsniais, klausė savęs Keitė, pamačiusi savo pusėn sukančią ponią Volrabę. Ši klastingai paklausė:

– Ką jūs darėt pas naujazelandiečius?

– Pas kokius naujazelandiečius? – išdidžiai atšovė Keitė.

– Žmonės matė jus einančią į mokyklą. Ketinot pasisiūlyt priešams?

– Na ir nuodingas jūsų liežuvis! – atkirto Keitė ir nuėjo.

Už nugaros girdėjo, kaip gydytojo žmona gaudo orą vapėdama:

– Ir tokiems štai dabar atiteks mūsų gražioji sala! Jie visiškai paleis ją vėjais. Tai matyti vos pažvelgus į jų kareivius. Saujelė perėjūnų juokingomis uniformomis. Daugiau nieko. Net nemoka kaip reikiant žygiuoti.

– Kas tau atsitiko? – paklausė Keitės Paula, kai vilkėdama naują suknelę ir gražiai susišukavusi atnešė jai į lovą vakarienę.

– Ak, nieko, tuoj ateis leitenantas, žadėjęs užtarti Brenerį. Praneš, ar jam pavyko.

Paula pauostė orą ir nusišypsojo.

– Iki šiol tu niekada nesikvėpindavai. Tas leitenantas turi būti gražus.

– Žavus! – netyčia išsprūdo Keitei.

– Vaike, tu įsimylėjai! Tada man reikėtų atsikelti ir pažvelgti tavo garbintojui į akis.

– Ne, lik lovoje. Man nereikia palydovės. Jau išaugau iš to amžiaus, – tarė Keitė visa švytėdama.

– Ar žinai, kad nuostabiai atrodai? – atsiduso Paula.

Keitė atsidėkodama pabučiavo senutę į skruostą ir pažadėjo vėliau viską papasakoti.

– Pirmiausia – ar jis moka bučiuotis! – valiūkiškai šūktelėjo Keitė eidama iš kambario.

– Nedrįsk! Kitaip ateisiu patikrinti.

Keitė tiesiog nusklendė į verandą. Šventiškai padengė stalą, pasirengusi patiekti ėrienos. Iš susijaudinimo net išgėrė taurę vyno. Kai iš tolo pamatė jį ateinant, širdis suspurdėjo krūtinėje. Įklimpau, pagalvojo, dar kaip įklimpau! Ji droviai sukikeno.

– Lipkit aukštyn į verandą! – šūktelėjo vaikinui.

Šis labai nustebo išvydęs padengtą stalą.

– Šio to užkąsim.

– Kad žinotumėt, kiek laiko aš taip prabangiai nepietavau! Pamaniau, jūs visiškai nesikalbėsit su manimi, kai brolis pademonstravo savo blogąją pusę.