Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Bilas pažvelgė jai giliai į akis.

– Keite, būčiau miręs, jei būtum ištekėjusi už mano brolio.

– Ir aš, jei būtum leidęs toms vestuvėms įvykti!

Ji dar ilgai mojavo jam pavymui, paskui grįžo į namą rašyti laiško. Bet pirmiausia reikėjo užeiti pas Paulą. Pirštų galiukais nusėlino į jos kambarį. Buvo tylu. Keitė jau ketino trauktis – ir staiga sustingo. Buvo pernelyg tylu. Ją apėmė baimė. Mergina skubiai uždegė lempą, ir nuogąstavimai pasiteisino. Paula gulėjo be gyvybės ženklų.

Tarsi apdujusi Keitė susmuko ant Paulos lovos. Apsipylusi ašaromis palietė suriestą Paulos ranką. Staiga prisiminė daugybę akimirkų, kurias išgyveno su Paula. Paslėptus skanėstus, mažas paslaptis, kurių nevalia žinoti senelei, glaustymąsi ant kelių, kartu išlietas ašaras atsisveikinant su Naująja Zelandija ir bendrą skausmą mirus Anai. Keitė suprato, kad dabar niekada nesužinos, kodėl Maklyno pavardė taip išgąsdino Paulą. Buvo aišku – ta pavardė sukėlė kažkokius jausmus. Keitė liūdnai glostė šaltus Paulos skruostus.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 3 d.

Sofija vėl blogai miegojo. Ją vis dar jaudino Paulos mirtis ir atsitikimas su Džonu. Kraupus sapnas atspindėjo jos dvasios būseną. Sapnavo, kad paplūdimyje mylėjosi su Džonu, o paskui pasirodė Ana ir nukreipė į ją ginklą. Atidžiau pažiūrėjus pasirodė, kad tai Lin… Sofija užsitraukė antklodę ant galvos ir svarstė, ar ne geriau visą dieną likti lovoje. Neimant į rankas užrašų! Bet alkis nuvijo į virtuvę. Vakar ji neprarijo nė kąsnio, užtat ištuštino tris ketvirčius butelio vyno. Kokia kvailystė pasitikėti žavinguoju advokatu, mąstė sustojusi pakeliui į vonią, tik išsivaliusi dantis. Patinęs veidas, kurį ji pamatė veidrodyje, nuliūdino. Būta ir geresnių laikų, pagalvojo. Ji baisiai pyko, kad dėl jo pražliumbė pusę nakties. Dėl jo ir todėl, kad meilė tokia skaudi.

Bet ji uždraudė sau gailėtis savęs – prisiminė kovingą Keitės charakterį. Kokius likimo smūgius teko išgyventi Keitei! Ir dar tas prakeiksmas! Sofija vis dar nenorėjo patikėti, kad jis turi galios jos šeimai. Gal vyrų ir vaikų mirtys – tik atsitiktinumas? Ją perskrodė kraupi mintis. Negi esu pasmerkta būti paskutinė savo šeimoje?

Kaipgi gimdysiu vaikus, jei nesugebu susirasti tinkamo vyro?

Sofija skubiai nusigręžė nuo savo niūraus atspindžio veidrodyje. Tik nevirsk keistuole, paragino save.

Virtuvėje sukimšo riekę duonos su marmeladu ir išgėrė puodelį kavos. Ją nepaprastai traukė piešiniai, bet kai jau kopė laiptais aukštyn, apsisuko ir priėjo prie spintos, kurioje buvo sudėti brangieji dažai. Nedelsdama iškraustė viską, ko reikia piešimui, ir nuėjo į terasą. Nieko neplanuodama pradėjo eksperimentuoti su formomis ir spalvomis, kol nustebusi pamatė, ką nupiešė. Skaidrių spalvų akvarelė vaizdavo Pakeha !

Staiga jai pasirodė, kad atvažiuoja Džonas. Pasigirdo su niekuo nesupainiojamas reindžroverio variklio burzgimas. Tada pamatė automobilį. Pasidarė baisu, kad širdis tuoj sustos, bet paskui pastebėjo kepuraitę su snapeliu. Tai buvo ne Džonas Franklinas! Sofiją užplūdo baimė. Čia buvo tas pats automobilis, kuris vakar persekiojo ją iki prekybos centro! Vos tik ji atsitokėjo nuo pirmo baimės antplūdžio, automobilis apsisuko ir nuburzgė Ošen Grovo pusėn.

Apdujusi Sofija sėdėjo pintame krėsle, kol iš sustingimo pažadino mobiliojo telefono skambutis. Pažvelgė į ekraną ir pamatė, kad skambina ne Džonas, o Džudita. Sofija atsiliepė užkimusiu balsu.

Ji išsigando išgirdusi Džuditos kūkčiojimą. Džudita klausė:

– Gal galėtume pasimatyti šį vakarą?

– Ar gali atvažiuoti į Ošen Grovą? Aš esu Pakeha name.

Kūkčiodama Džudita sutiko atvažiuoti bet kur, kad tik nebūtų viena, ir dar pridūrė:

– Nenoriu tavęs liūdinti savo asmeninėmis problemomis. Bet bijau, kad šį kartą tai sudomins ir tave.

– Tu manęs niekada neliūdini, atvažiuosi pačiu laiku! Man irgi ne itin sekasi.

– Sužadėtinis?..

– Ne, tavo kolega!

– O! – teatsakė Džudita ir pažadėjo po darbo iš karto pasirodyti.

Sofija pastebėjo, kad rankos virpa. Reikėtų ką nors veikti. Bet ką? Kas bus, jei tas paslaptingas žmogus grįš Džuditai dar nepasirodžius? Ji kelis kartus giliai įkvėpė, kad nusiramintų. Ir padėjo! Sofija susirinko piešinius ir įniko karštligiškai skaityti. Netrukus pamiršo viską aplinkui.

Apija, 1914 m. spalis ir lapkritis

Žinia apie būsimas Keitės Makdauel vestuves su „tuo naujazelandiečiu“ pasklido tarp vokiečių bendruomenės moterų žaibo greitumu. Netgi tai, kad kai kurie vokiečiai vyrai buvo išgabenti į belaisvių stovyklas Fidžio ir Naujosios Zelandijos Somso salose, nebuvo taip įdomu kaip gandas, jog Keitė Makdauel susižadėjo su „priešu“.

Keitė negalėjo tverti kailyje iš nekantrumo. Studijavo tos didžiosios dienos valgiaraštį, kai pamatė atkulkšnojančią Mariją.

Tikriausiai pagaliau sumanė mane pasveikinti, nudžiugo Keitė, nes iš Marijos nebuvo jokios žinios, nors ji kaip visi kiti gavo kvietimą į vestuves rytoj. Keitė padėjo į šalį valgiaraštį ir išskėtė rankas pasveikinti draugės, bet Marija neatsiliepė į jos jausmų proveržį ir su priekaištu paklausė:

– Kaip galėjai šitaip pasielgti? Negi visiškai neturi garbės jausmo?

Keitė žvelgė į ją nustebusi. Jei Gertrūda Volrabė būtų tėškusi tokius žodžius, ką gi, ji prie to pripratusi, bet Marija?

– Ar tau šešuras surašė tai ant lapelio, kad atkartotum?

– Ne, šešuras išvežtas į Somso salą. Visi vokiečių tarnautojai ištremti. Turėtum žinoti. Juk palaikai intymius ryšius su priešu!

Keitė nurijo gumulą gerklėje.

– O, aš ir nežinojau, kad jis išgabentas. O kaip Maksas?

– Tik laiko klausimas, kada išveš civilius!

– Ir ką tu darysi? Grįši į Vokietiją?

– Ne, keliausiu kartu. Kaip kelios kitos patriotiškai nusiteikusios moterys. Mes nepaliksim bėdoje savo vyrų, juk jie niekada negrįš.

– Marija, tu gi žinai, kad tai netiesa. Vyksta karas, jie yra belaisviai, o vėliau bus paleisti. Žinoma, tai nemalonu, bet tau nėra dėl ko rūpintis. Nebūk kvaila! Lik čia arba mėgink grįžti į Vokietiją. Jis tikrai grįš.

Kai jų žvilgsniai susitiko, Keitė išsigando. Marija žvelgė į ją su panieka.

– Taip gali pasakyti tik tokia kaip tu, kuri broliaujasi su priešu. Dar blogiau – gulasi į lovą. Maksas sako, kad tu viso labo kekšė!

– Na, jis tikriausiai žino. Juk užtektinai ilgai mane mergino! – išsprūdo Keitei.

Ji tuoj pat pasigailėjo tai pasakiusi, bet Marija, regis, neišgirdo piktos užuominos.

– Nenusuk kalbos! Tau nesvarbu, kad Europoje mūsų kareiviai lieja kraują už tėvynę, kai pati susidėjai su priešu, ar ne?

Keitė svarstė, ar nebus geriau išprašyti Mariją, kai pastebėjo mėlynę po draugės akimi.

– Ar tai jis padarė? – paklausė ir dūrė pirštu į mėlynę.

– Geriau tiesus vyras, kuris žino, kas yra drausmė, nei kaimietis avių augintojas, neturintis jokios garbės.

Keitė jau ketino atsikirsti, kai gerai pažįstamas ir mylimas balsas laužyta vokiečių kalba tarė:

– Linkiu jums geros dienos.

Marija išsigandusi prisidengė ranka burną, o Keitė vos galėjo sulaikyti šypseną. Ji angliškai paprašė savo sužadėtinio eiti į namus – turinti su drauge kai ką aptarti. Bilas linktelėjo ir pasuko į namą, pirmiausia švelniai pabučiavęs ją į skruostą.

Regis, Marijai toks atviras švelnumas buvo nemalonus, nes ji sutrikusi nusuko akis į šalį. Vos Bilas peržengė namų slenkstį, Marija sušnypštė: