Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Mes susitvarkysim! – užtikrino ji. – Ar kalkės bent kiek padėjo medeliams?

– Nepatikėsit – jos išgelbėjo likusius medelius.

– Labai gerai, Breneri. Ar negalėtumėt man atsiųsti pagalbininkės? Paula nebegali darbuotis, o Marija nuo tos siaubingos dienos gyvena pas Šombergerius. Kadangi viena turėsiu plušėti parduotuvėje, man reikia paramos. Sakykit, juk jūs labiau norėtumėt, kad Loana liktų ten, viršuje, ar ne?

Breneris linktelėjo su ašaromis akyse.

– Jums tos pareigos kaip čia buvusios. Jūs savo senelės vaikaitė. Verta įpėdinė. Ką gi, imkimės darbo!

Atsisveikinusi ir paprašiusi, kad Breneris nuvežtų Paulą į namus, Keitė viena nuėjo į paplūdimį. Į tą vietą, kur mirė senelė. Tol žvelgė į jūrą, kol iš akių pabiro ašaros. Pagaliau atgavo gebėjimą gedėti. Senelės, Manono ir savo sudužusių svajonių. Ir kad liko viena. Dar yra geroji Paula. Keitė jau keletą metų manė, kad ji anksčiau už senelę paliks šią ašarų pakalnę.

Kai nebeliko ašarų, atmintyje iškilo sodriai žalia Naujosios Zelandijos kalva. Keitė sau prisiekė: kad ir kas nutiktų, ji bus palaidota toje vėsioje, žalioje žemėje.

Tą akimirką prasidėjo stiprus tropikų lietus. Keitė nebėgo slėptis. Išskėtusi rankas mėgavosi sunkiais šiltais lašais.

– Mes gyvensim toliau! – sušuko ji lietui. – Mes gyvensim!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 2 d.

Sofija išgirdo artėjant pažįstamą variklio burzgimą. Negi tai Džonas? Nuo šios minties širdis sudunksėjo krūtinėje, ji paslėpė užrašus po pintu krėslu, nors buvo nelengva šioje vietoje nutraukti skaitymą. Štai jis važiuoja smėlėtu keliuku, sustoja prie namo ir šypsodamasis išlipa iš visureigio. Rankoje neša jos lagaminą.

Kodėl kas kartą susitikus jis man atrodo vis gražesnis, svarstė sutrikusi, kai sveikindamasis jis pabučiavo ją į skruostą. Jis fantastiškai kvepėjo.

– Štai tavo daiktai! – tarė smagiai nusiteikęs, padėjo lagaminą ir atsisėdo į pintą krėslą. – Ką mes šiandien veiksim? – nusišypsojo.

– Argi tau nereikia dirbti? – paklausė ji ne taip galantiškai.

Ir iš karto pasigailėjo. Kodėl kartais žodžiai išsprūsta greičiau, nei spėji pagalvoti?

– Prisipažįstu, šiandien aš tingiu. Sąraše buvo tik vienas klientas, čia netoliese. Žinoma, jis galėjo apsilankyti kontoroje, bet tada nebūčiau turėjęs dingsties taip anksti užgriūti pas tave. Ar patenkinta? – nusijuokė jis.

– Gal tau pagaminti ko nors skanaus? Atsidėkojant už viską, ką lig šiol dėl manęs esi padaręs, – pasiūlė jis. – Turiu didžiųjų krevečių, spagečių ir gero raudonojo vyno.

– Oho, regis, pradedi čia įsikurti! Labai gerai. Aš alkanas kaip vilkas ir, tiesą sakant, norėjau pakviesti tave papietauti. Bet tavo pasiūlymas man patinka daug labiau. Čia smagu. Duok man kokio nors darbo. Norėčiau būti naudingas.

Vis dėlto Sofija uždraudė Džonui maišytis po kojomis mažoje virtuvėje, leido tik sėdėti prie baro su taure vyno, žiūrėti ir kalbėtis su ja. Ji mokėjo gaminti ne itin daug patiekalų, bet makaronai su jūros gėrybėmis išeidavo puikiai. Kol krevetės čirškėjo alyvuogių aliejuje, jiedu plepėjo apie viską po truputį, tik ne apie asmeninius reikalus.

Sofija aiškiai jautė, kad kaupiasi įtampa. Nuo tada, kai ji su juo susipažino, pirmą kartą žvelgė į advokatą kaip į patrauklų vyrą. Todėl buvo daug saugiau kalbėtis apie ūkį nei nevaržomai elgtis kaip porai. Sofija stebėjosi, kad su juo taip jauku. Jauku ir beveik intymu.

Sofija nusigręžė ketindama berti spagečius į verdantį vandenį, kai ją švelniai apkabino jo rankos. Pirmas jos noras buvo gintis nuo artumo, antras – iš lėto atsisukti. Jis žvelgė į ją tarsi truputį nusikaltęs.

– Nežinau, kas man pasidarė, būtinai turiu tave pabučiuoti, – atsiduso jis ir švelniai prisitraukė.

Bučinys buvo širdingesnis nei paplūdimyje. Nors protas ragino Sofiją sustoti, kūnas sureagavo netikėtai. Juo nuvilnijo malonūs šiurpuliukai. Jiems vis dar bučiuojantis, jo rankos susirado jos palaidinės sagutes ir vikriai atsagstė. Ji jautė jo rankas ant odos. Jie nesugebėjo nueiti iki sofos, tad mylėjosi čia pat, virtuvės kampe, tarsi tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje. Tarp jų nebuvo jokio svetimumo jausmo. Kai Sofija jį palietė, jai pasirodė, tarsi visą laiką būtų tai dariusi. Tai jaudino, dirgino ir kartu buvo taip pažįstama. Tik kai ji kimiai sudejavo reikšdama savo aistrą ir artėdama prie palaimos viršūnės, jis švelniai įsiskverbė į ją.

Kai viskas baigėsi, jie nustebę pažvelgė vienas į kitą, o tada pradėjo iš visos gerklės kvatoti.

– Prisiekiu, aš šito neplanavau, – atsiprašinėjo jis apsimestinai nuliūdęs.

– Ar tik nesigaili? – šelmiškai paklausė Sofija ir laisvai nusikvatojo.

Kada aš taip linksmai juokiausi, mąstė ji meiliai stumdama jį prie didelės, jaukios sofos. Ten jie dar glamonėjosi ir žvelgė vienas kitam giliai į akis. Jie nebesijuokė. Akyse spindėjo geismas dar kartą pasimylėti, bet jie neskubėjo. Ilgai vienas kitą glostė, kol aistra juos įveikė.

Ji ilgai gulėjo išsekusi, bet laiminga jo glėbyje, pagaliau atsiduso:

– O kas dabar ruoš makaronus?

– Nagi tu! – nusišypsojo jis. – Juk pati nenorėjai leisti manęs į virtuvę!

– O tu nepaklusai, suvedžiotojau! – atkirto ji juokdamasi.

Pagaliau ji atsistojo ir nuoga nuėjo į virtuvę. Pasirišo prijuostę ir vėl užkaitė vandenį makaronams, nes anas buvo išviręs iki paskutinio lašo. Džonas atsisėdo ant baro kėdės ir gurkštelėjo gardaus vyno.

– Gali man patarnauti, – nusišypsojo ji. – Ponai prie stalo turi šį tą vilkėti. Viršuje, didžiajame miegamajame, ant lovos rasi milžiniškus marškinėlius. Mano naktinius marškinius. Galėčiau tau paskolinti. O man atnešk chalatą iš vonios kambario.

– Jei ponia būtinai pageidauja, kad prisidengtume savo nuogybę, tada bėgu, – taip taręs jis nulipo nuo baro kėdės, priėjo prie jos ir švelniai pabučiavo į skruostą.

Sofija vos pajėgė sutelkti dėmesį į makaronų padažą. Dar niekada lig šiol ji nebuvo patyrusi tokio vyro lengvumo ir draugiškumo. Jai atrodė, tarsi būtų radusi tai, ko nesąmoningai ieškojo visą gyvenimą. Tikiuosi, ši svajonė nesuduš, persmelkė mintis. Štai ir vėl tas niūrus baimės šešėlis, visą gyvenimą įsėlinantis netinkamiausiu metu. Štai ir vėl protas perspėja širdį, kad pernelyg neprisirištų prie nepažįstamojo. Juk gali atsitikti kas nors nenumatyta. Ji tai žinojo. Kvėpavimas sutankėjo. Sofija pasistengė sutelkti dėmesį į maisto gaminimą ir nuvyti nemalonias mintis kaip įkyrias muses. Pavyko tik tada, kai Džonas Franklinas pasirodė vilkėdamas jos rožinius marškinėlius su užrašu „Advokato mylimajai“ . Ji prapliupo juoku ir netrukus pamiršo, kad šie marškiniai yra Jano dovana, anuomet jai pasirodžiusi baisiai kvaila.

Džonas buvo nuostabus svečias, giedantis ditirambus jos patiekalui ir su išdykėliška šypsena pranešantis, kad desertas nuostabus. Sofija pajuto visa nukaitusi nuo jo žodžių. Staiga Džonas kažką prisiminė, veidas apsiniaukė.

– Mėšlas! Visiškai pamiršau, kad Lin pakvietė pas mus uošvius, – sunkiai atsiduso jis.

Sofijai pasirodė, kad blogai nugirdo.

– Uošvius? – pakartojo negyvu balsu.

– Taip, su Lin tu susipažinai per Naujųjų metų vakarėlį. Noriu pasakyti, aš jus vieną kitai pristačiau, bet nėra taip, kaip tu pamanei.

Sofijos mintys ėmė suktis. Ta baltaplaukė Lin – jo žmona? Ir jis visa tai darė, nors yra vedęs? Ji nenorėjo nieko daugiau girdėti.

Ją ėmė pykinti. Nespėjusi ko nors pagalvoti ji šoko iš vietos ir nuskuodė į vonios kambarį. Smilkinius spaudė baisus skausmas. Sofija sukniubo ant šaltų grindų ir pamėgino sudėlioti mintis. Sukrėtimas buvo toks didžiulis, kad ji net negalėjo verkti.