Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Po kurio laiko pasigirdo beldimas į vonios duris.

– Sofija, kas tau? – susirūpinęs paklausė Džonas.

– Nors nesu pratusi lipti į lovą su vedusiais vyrais, jaučiuosi puikiai, – sušnypštė ji.

– Sofija, patikėk, nėra taip, kaip tu manai. Prieš metus Lin paliko mane, nes įsimylėjo kitą, o prieš pat Kalėdas grįžo pas mane. Ji manė, kad bus kaip anksčiau. Patikėk, po skyrybų iš tiesų kankinausi ir pats iš pradžių tikėjausi, kad mano troškimas pildosi, bet kai staiga pamačiau ją prie durų, buvo kitaip. O pastarąją savaitę visiškai kitaip, aš…

Sofija užsikimšo ausis.

– Nešdinkis! – sušuko ji. – Išeik!

– Sofija, pasikalbėkim!

– Noriu, kad tu išeitum, – kartojo Sofija tyliai.

Daugiau ji netikės nė vienu jo žodžiu. Saugokis vedusių vyrų, visą laiką įspėdavo save. Jie meluoja nė nerausdami, kad tik pasiguldytų tave į lovą. Tokios pat ir jo kalbos. Apsimetinėjimas.

– Sofija, atidaryk duris. Prašau! Tai netiesa. Aš ne…

– Prašau, išeik! – Ji įsakmiai nutraukė jo žodžius.

Praėjo daug laiko, kol jo žingsniai nutolo. Stojo tyla. Netrukus pasigirdo uždaromų laukujų durų bilstelėjimas, paskui įjungto variklio garsas. Virpėdama Sofija atsistojo nuo šaltų akmeninių grindų ir nusvirduliavo į svetainę. Ant baro gulėjo raštelis, kiek padelsusi ji paėmė jį į rankas ir garsiai perskaitė:

Miela Sofija,

prašau – atleisk man. Apimtas jausmų visiškai užsimiršau. Tai visai ne tai, ką tu manai. Patikėk manimi, jau visą savaitę pats savęs nepažįstu. Pranešk, kai galėsi man atleisti!

Tavo Džonas

Perskaičiusi suglamžė laiškelį ir nusviedė į šiukšlių kibirą tardama:

– Ilgai tau teks laukti!

Apija, 1914 m. rugpjūtis

Po Apiją jau kelias savaites sklandė gandai. Šiame taikiame žemės kampelyje tvyrojo įtampa. Visur stoviniuojantys žmonių būreliai mosikuodami rankomis, trypdami kojomis kalbėjosi apie karą.

Taip buvo ir tą ankstyvą rugpjūčio vakarą, kai Keitė Makdauel išėjo iš kontoros ir patraukė namų link. Aukštai pakelta galva ji ketino prasisprausti pro moterų būrelį, kad išvengtų susidūrimo su plepe Volrabe, bet nepavyko.

– Panele Keite, ką jūs į tai pasakysit? Ar pas mus greičiau pasirodys anglai ar mūsų jūrų laivynas? – pasigirdo spigus ponios Volrabės balsas, ypač pabrėžiantis kreipinį „panele“.

Gydytojo žmona neseniai paskleidė paskalas, esą kad tokia išvaizdi mergina kaip Keitė neištekėjusi, tai tik dėl vienos priežasties. Ji tikino, neva mergina turėjo ryšių su vienu iš plantacijų bendrovėje dirbančių ponų. Nuo tada kai kurios moterys ėmėsi dar griežčiau kontroliuoti savo vyrus.

Bet visoje saloje nebuvo vyro, kurio glėbio ilgėtųsi Keitė Makdauel. Tas paskalas ji sužinojo tik tada, kai slapčia šnipštelėjo Marija.

Keitė iš lėto žengė artyn prie šnypščiančių vokiečių būrelio. Visi tik linktelėjo jai pasisveikindami. Vien Marija, nuo vestuvių su Maksu priklausanti jų draugijai, probėgšmais ją apkabino. Gaila, kad ji taip stengiasi prisitaikyti, mąstė Keitė nužvelgdama draugę, jos veide pastebėjo nematytų vertikalių raukšlelių. Ir mėlynę ant smakro.

– Ką čia sakyti? – kreipėsi Keitė į ponią Volrabę. – Patys gerai suprantat – nesvajoju, kad Vokietijos jūrų laivynas išmestų inkarą Apijoje ir išgelbėtų mus nuo piktų anglų!

– Ir jūs tai sakote taip atvirai? – pasipiktino ponia Volrabė, o kitos ponios jai pritarė.

Staiga jos visos suūžė, išskyrus Mariją, ši prislėgta žvelgė priešais.

Regis, santuokinis gyvenimas jai ne itin pavyko. Kur dingo jos temperamentas, linksmas būdas, skaudama širdimi galvojo Keitė. Ji nepažino nė vienos moters, kuri būtų buvusi tokia sąmojinga, paprasta ir maloni kaip Marija. O dabar virto tikra bambekle.

– Turiu atsisveikinti. Netrukus vyras grįš pietų, – tarė Marija žvelgdama užguito žvėrelio akimis.

– Trupučiuką tave palydėsiu, – lengviau atsipūtusi pasiūlė Keitė draugei ir atsisveikino su poniomis džiugiai sušukdama: – Pažvelkit, antai atplaukia laivas!

Visos vienu metu pasisuko į uostą ir kaip apduotos įsispoksojo į jūrą. Bet tai tebuvo samojiečių irklinė valtis, artėjanti prie uosto. Keitė negalėjo nuslėpti šypsenos.

– Jūs džiūgautumėt, panele Keite, jei atplauktų naujazelandiečių laivynas, bet nesidžiaukit per anksti. Mūsų laivynas greitesnis! – piktai sukvaksėjo pavymui ponia Volrabė.

– Kaip sekasi verslas? – pasiteiravo Marija iš mandagumo, kai jau buvo paėjėjusios galą kelio.

– Galėtų būti ir geriau. Senelės pasodinti forastero veislės kakavos medeliai puikiai veši. O kaip sekasi tau? Seniai matėmės.

Marija atsiduso.

– Tu gi žinai, ką sako mano šešuras, kai pamato mus kartu.

– Kartais pagalvoju, kad paskatinusi jūsų santuoką padariau didžiausią gyvenime klaidą, – sunkiai atsiduso Keitė ir tuoj pat atsiprašė: – Aš taip nemanau, tik esu labai dėl tavęs susirūpinusi.

– Su Maksu aš laiminga, – ryžtingai tarė Marija, o jos veidas virto neperprantama kauke.

– Norėčiau tuo tikėti, – taikiai pasakė Keitė.

– Tik mane baugina jo įtūžio priepuoliai, – pagaliau prisipažino Marija.

– Bet jis tavęs nemuša, ar ne? – paklausė Keitė ir sustojo.

– Ne, tikrai ne, bet aš niekaip negaliu jam įtikti. Gaunu barti už tai, kad mėsos gabalas perviręs. Manau, jis kenčia, kad dar nepadovanojau jam kūdikio. O jo tėvas… jis mane… – Ji užsikirto ir skubiai baigė: …žodžiu, užkliuvau ir atsitrenkiau į virtuvės spintelę…

– Ką? Tai jis įtaisė tau mėlynę? Ar jis tave stumdo? Marija, tu šito neužsitarnavai! – sušuko įtūžusi Keitė, apkabino draugę ir prisiglaudė.

Jos ilgokai stovėjo taip apsikabinusios.

– Tai nenormalu, – staiga pasigirdo girgždantis senojo Šombergerio balsas. – Tuoj pat atitrauk rankas nuo mano marčios, avių augintoja!

Daugiau jis nieko nepasakė, nes paraudusi Marija jau išsivadavo iš glėbio.

– Turiu skubėti! – sumikčiojo ji ir palikusi Keitę nuėjo.

Keitė su pasipiktinimu stebėjo, kaip senasis mokytojas šiurkščiai stveria ją už rankos.

– Jei dar kartą ją paliesit, sužinosit, kur pipirai dygsta! – garsiai pagrasino Keitė.

Ir tuoj pat pasigailėjo. Šitaip Marijai nepadėsi. Atvirkščiai, tai dar labiau įsiutins senį, o atsiimti už viską turės Marija.

Kartais Keitė gailėdavosi, kad negali suvaldyti savo karšto būdo. Ne pirmą sykį nuteikia žmones prieš save per greitai ištarusi neapgalvotą pastabą. Nusiminusi ji nuėjo į namus papasakoti Paulai apie susitikimą su Marija. Galbūt galėtų pasitaikius progai pasikalbėti su Maksu, juk jis šią pagyvenusią ponią labai gerbia.

Kai Keitė parėjo, Paula gulėjo lovoje. Prie Keitės susirūpinusiu veidu atskubėjo Alofa, Loanos dukterėčia, po Marijos vestuvių šeimininkaujanti namuose.

– Ji nevalgyti, ji negerti, ji norėti ramybės. Negerai, panele!

Alofa neperdėjo. Paula apatiškai gulėjo lovoje, bet įėjus Keitei pamėgino nusišypsoti.

– Paula, ką veiki? Manau, amžinajai ramybei dar ankstoka. Pasiunčiau Alofą atvesti daktaro Volrabės.

– Kvailystė! Man nereikia jokio daktaro. Aš nesergu. Leiskit man ramiai pagulėti.

– Paula, man reikia tavęs! – nusiminė Keitė.

Paulos akys įtartinai spindėjo.

– Aš gi esu čia. Nagi, sėskis. Kaip šiandien sekėsi?

Keitė iš lėto papasakojo apie susitikimą su Marija ir jos šešuru.

Paula suraukė kaktą.

– Tiesą sakant, Maksas neblogas vaikinas. Nuolat tai kartoju, tik manau, kad jis po senio padu. Vargšė Marija!