Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Dėkoju! Tu labai maloni! – Keitė garsiai atsiduso. – Jei jums tai nebus sunku, mielai priimsiu pasiūlymą.

Nora nuvedė ją į kambarį antrame aukšte.

– Kadaise tai buvo mano kambarys, – sušnabždėjo Keitė susijaudinusi.

Per kitas savaites Nora iš visų jėgų stengėsi Keitės viešnagę senuosiuose namuose padaryti kuo malonesnę. Aprodė jai miestą, kuriame daug kas pasikeitė. Nora pasakojo, kad Danidinas jau seniai nėra didžiausias Naujosios Zelandijos miestas, šiaurės miestai savo reikšme, dydžiu ir gyventojų skaičiumi jį pralenkė.

Pamažu Keitės širdyje pabudo seniai užmiršti jausmai, atgijo tolimi prisiminimai. Buvo vasara. Viskas žydėjo, miestą gaivino tas tyras, švarus oras, kurio Keitė taip ilgėjosi.

Draugės ilgai vaikštinėdavo vienu iš paplūdimių ir kvėpuodavo druska kvepiančiu oru. Keitė buvo priblokšta pamačiusi karališkąjį albatrosą, sklendžiantį ore. Išdidus paukštis milžiniškais sparnais. Kaip pasakų būtybė. Ji ypač pamilo mažus pingvinus, krypuojančius iš vandens į savo peryklas sausumoje. Jie Keitę žavėdavo dar vaikystėje. Viskas buvo nauja, bet vis dėlto pažįstama. Kad ir koks rojus Samoa, Keitė labiau mylėjo šį atšiaurų, laukinį kraštą.

Kai kartą Nora nuvedė prie žiedais apsipylusio geležinio medžio, Keitę iki širdies gelmių pervėrė džiaugsmas, kad grįžo į tėvynę. Susižavėjusi ji žvelgė į medį raudonais žiedais, rodos, siekiantį patį dangų.

– Samoa – svaigiai kvepianti gėlė, o šis kraštas yra lyg žydintis geležinis medis, – sušnabždėjo susimąsčiusi.

Bet kad ir kaip buvo gera pas Norą ir Piterį, Keitė ilgėjosi dienos, kada pagaliau galės pulti į Bilo glėbį.

Princų gatvės namo verandoje Keitė nuliejo savo pirmąją akvarelę. Nora žavėjosi jos paveikslais. Taip Keitė ir leido laiką tapydama. Piteris, Noros vyras, toks pat nuoširdus kaip žmona, buvo pakerėtas jos kūrinių. Taip susižavėjo, kad pakvietė vakarienės gerą pažįstamą, prekiautoją meno kūriniais Martą Obrajen, parodyti Keitės darbų. Iš pradžių Keitei toks dėmesys pasirodė perdėtas. Ji žvelgė į dailę tik kaip į laisvalaikio pramogą, bet Marta tol prašė, kol pagaliau davė tris paveikslus parduoti.

– Esu tikra, kad tapsit garsi, nes esate talentinga dailininkė. Jei seksis, netrukus būsit pripažinta visuomenėje, – jausmingai pažadėjo prekiautoja.

Opohas, 1914 m. gruodis

Prieš parsirandant Bilui Keitė iš vakaro grįžo iš Danidino į Opoho fermą.

Ji stovėjo prie svetainės lango ir įtemptai žvelgė į tolį. Bet kurią akimirką iš už kampo galėjo pasirodyti karieta. Šešuras uždraudė pasitikti Bilą uoste, norėjo vienas pasveikinti sūnų. Keitė nusileido, nes žinojo, kad daugiau jis niekada nedrįs su ja taip nedorai elgtis. Bilas šito nepakęs!

Akimirką Keitei užgniaužė kvapą. Karieta iš lėto sustojo prie namo ant žvyruoto kelio. Mergina turėjo sukaupti visą valią, kad nepultų pasitikti Bilo. Pirmas išlipo šešuras. Piktu žvilgsniu ir kietai suspaudęs lūpas. Įdegęs ir, regis, susijaudinęs. Paskui jį išlipo ir Bilas. Tarsi žinodamas, kad žmona stovi ten, viršuje, jis pakėlė akis. Keitė ėmė mojuoti. Jis atsakė jai tuo pačiu, plačiai šypsodamasis. Keitė suprato, kas atsitiko. Tėvas pasinaudojo kelione – mėgino įtikinti sūnų, kad ji nėra tinkama žmona.

Bilas pasiuntė jai oro bučinį. Lengviau atsidususi moteris susmuko ant kėdės. Ji žinojo, kad meilė stipresnė už senojo tirono galią. Keliai virpėjo. Ji kelis kartus giliai įkvėpė, o netrukus išgirdo artėjančius Bilo žingsnius. Kai atsivėrė durys, audringai puolė jam į glėbį.

Jis nubučiavo jai veidą.

– Aš taip tavęs ilgėjausi, – švelniai šnabždėjo į ausį.

– O aš tavęs!

Džiaugsmo ašaros užgniaužė Keitei gerklę.

Jie aistringai bučiavosi. Kai pagaliau atitraukė lūpas, jis kimiai tarė:

– Leisk į tave pažiūrėti! – Ir žengė žingsnį atgal. – Tapai dar gražesnė. Naujosios Zelandijos oras tau į naudą, – pasakė švelniai ir pridūrė prikimusiu balsu: – Prieš sėsdamiesi prie padengto stalo turim atšvęsti susitikimą.

Taręs tuos žodžius paėmė ją už rankos ir nusivedė į miegamąjį. Ir tyliai uždarė paskui save duris.

Mylintis Keitę užliejo palaimos banga. Kaip ji ilgėjosi jo rankų, lūpų ir stipraus raumeningo kūno. Paskui gulėjo išsekusi jo glėbyje, kol jis tyliai tarė:

– Šeima laukia mūsų.

Keitė išsigandusi krūptelėjo.

– Aš neisiu. Tavo tėvas nepageidauja, kad sėdėčiau su visais prie stalo.

– Ak, kiek tau teko iškentėti, mylimoji! Nereikėjo tavęs siųsti į liūto urvą, – atsiduso jis. – Važiuodamas čia rimtai pasišnekėjau su tėvu. Jei nepripažins tavęs kaip mano žmonos, išeisiu iš šių namų. Visiems laikams!

– Betgi tu čia taip puikiai įsikūrei ir…

Bilas bučiniu užspaudė jai lūpas.

– Mano sprendimas tvirtas. Aš perimsiu fermą ir liksiu čia tik tada, kai jis priims tave į šeimą. Nesirūpink! Kai vieną dieną baigsis tas prakeiktas karas, pradėsiu naują gyvenimą. Net jei tėvas atims iš manęs palikimą, liks profesinės žinios, rankos, kuriomis galima įsikibti, stipri valia ir tu!

Išgirdus tuos žodžius Keitės akyse pasirodė ašaros. Ją iki širdies gelmių sukrėtė jo atkakli meilė. Ji visiškai nebijojo su juo pradėti viską iš naujo. Pasitikėjo jo jėga ir žinojo, kad kartu jie įveiks bet kokias kliūtis.

– Aš taip tave myliu, – sušnabždėjo ji ir pravirko.

– Neleisiu, kad su tavimi būtų blogai elgiamasi. – Bilas pašoko iš vietos. – Vis dėlto turim eiti valgyti. Darau tai ir dėl Noros, kuri šia proga mus aplankė. Tėvas širsta ant jos, kad priėmė tave, o aš ją už tai myliu!

Neprieštaraudama Keitė apsirengė, Bilas išsiėmė iš spintos eilutę.

Netrukus susikibę už rankų jie įėjo į valgomąjį. Visi jau sėdėjo savo vietose, akys nukrypo į juos. Tėvas žvelgė rūsčiai, bet susilaikė nebaręs, kad pavėlavo.

– Pasimelskim! – sumurmėjo, kai jiedu atsisėdo.

Keitė jautė, kaip vogčiomis svaidomi šeimos narių žvilgsniai degina odą, bet nė vienas netarė nė žodžio, kol Bilas atsistojo ir pakėlė taurę.

– Norėčiau su jumis susidaužti. Į mano mielos žmonos Keitės sveikatą.

Visi susidaužė. Nora ir Piteris drąsinamai nusišypsojo Keitei, o Džeinė su vyru apdovanojo niūriais žvilgsniais. Stivenas žvilgtelėjo ir tuoj pat nuleido akis.

Šešuras niauriai sumurmėjo:

– Į jūsų sveikatą!

Bilas tryško gera nuotaika. Pasakojo istorijas apie Apiją, perdavė Keitei linkėjimus nuo artimų žmonių, kurie jos be galo ilgėjosi.

Po vaišių nusivedė Stiveną į mažąją svetainę pasikalbėti akis į akį. Keitės paprašė, kad palauktų su visais.

– Reikia kai ką išsiaiškinti! – atsiprašė.

Stivenas nenoriai nusekė paskui brolį.

– Atvažiuok pas mus į svečius! – pakvietė Nora paslaptingu balsu.

– Turim tau staigmeną! – pridūrė Piteris sąmokslininko veidu.

Keitė nujautė, kas tai per užuomina. Tikriausiai dėl paveikslų. Ji suprato, kad Piteris nenori apie tai šnekėti prie uošvio, kuris surukęs maišo šaukšteliu kavą.

Keitė lengviau atsipūtė, nes brolių pokalbis truko neilgai. Kai grįžo prie stalo, Bilas paėmė jos ranką, tarsi tai būtų savaime suprantama, ir garsiai paklausė:

– Na, ar ilgėjaisi manęs?

Keitė jam plačiai nusišypsojo. Nuo jos žvilgsnio nepraslydo piktos, smerkiančios šešuro akys.

– Esu labai pavargęs. Tikiuosi, suprasit, jei mes grįšim į savo kambarius, – pareiškė Bilas ir švelniai priglaudė žmoną nelaukdamas atsakymo. Susikibę už rankų jie pakilo į savo butą.