Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Visiškai viena tokioje nuošalioje vietoje? – susirūpino jis.

Keitė priėjo prie jo ir švelniai paglostė rūpesčio raukšlių išvagotą kaktą.

– Nesisielok dėl manęs. Moku savimi pasirūpinti. O gal žiūri į mane taip todėl, kad… – ji nutilo ir su baime pažvelgė į jį, – vis dar nesu nėščia?

– Keite, kaip gali taip galvoti? Žinoma, aš džiaugčiausi gražia mažąja Keite, bet mums visuomet lieka viltis. Manau, mes viską padarėm, kad mūsų noras turėti kūdikį įgautų pavidalą.

– Gal nepakankamai! – gundomai pažvelgė į jį Keitė ir šypsodamasi nutempė į lovą.

Atsisveikinimas priartėjo greičiau, nei jie tikėjosi. Keitė stengėsi slėpti sielvartą nuo Bilo. Jis turi vykti į karą galvodamas, kad ji narsiai susidoros, kai jo nebus šalia. Atsirado ir maža vilties kibirkštėlė, kurią ji galėjo padovanoti vyrui prieš išeinant į karą: pagaliau dingo mėnesinės! Šiokia tokia paguoda atsisveikinant.

Paskutinį vakarą buvo vakarieniaujama su šeima, nes visi norėjo atsisveikinti su Bilu. Išskyrus Stiveną, kuris su Valteriu buvo išvykęs į Apiją.

Senasis Maklynas nė nesistengė slėpti, kas, jo manymu, atsakingas už šį karą.

– Tie prakeikti vokiečiai! – murmėjo jis nuolat ir svaidė grėsmingus žvilgsnius į marčią.

Bilas norėjo atsikirsti, bet Keitė sugniaužė jo ranką parodydama, kad nėra prasmės.

Džeinė kandžiai pareiškė, kad Danidine reikia išgaudyti vokiečių šnipus, juk jų esama ir daugiau. Keitė po stalu tvirtai įsikibo vyrui į ranką. Ji nebūtų pakėlusi kivirčo paskutinį vakarą, bet vėliau neketino leistis įžeidinėjama. Žinoma, karą pradėjo vokiečiai, bet aš tokia pat vokietė, kaip Maklynai – škotai. Mes esam naujazelandiečiai! Visi, mąstė ji piktai.

– Atleiskit, blogai jaučiuosi, noriu atsigulti, – atsiprašė tvirtu balsu.

– Vargu ar tai dėl to, kad laukiesi, – sušnypštė Polas Maklynas.

– Tėve, nuoširdžiai tavęs prašau – palik mano žmoną ramybėje. Juk žinai, tavo ir Džeinės piktavališkumas labai nemalonus.

– Keitė bet kuriuo metu gali persikelti pas mus, – pasiūlė Nora.

Piteris pritardamas linktelėjo.

– Ačiū, Nora! O iš kitų reikalauju, kad mestumėt šalin savo priešiškumą. Supratot? Dabar norėčiau atsisveikinti. Palydėsiu Keitę.

Nora pašoko iš vietos ir apkabino brolį.

Net tėvas pakilo nuo kėdės ir paplojo jam per petį.

– Grįžk sveikas, berniuk!

Džeinei su vyru irgi teko atsistoti ir atsisveikinti su Bilu. Jie tik paspaudė jam ranką.

Kai Keitė su Bilu krito ant savo lovos, jis lengviau atsiduso.

– Gerai sugalvojai pasiskųsti bloga savijauta. Ilgiau nebūčiau ištvėręs.

– Ne tiek jau sumelavau: daugiau nei dvi savaites nesulaukiu mėnesinių. Gali būti, kad…

Bilas neleido jai baigti, pašoko, čiupo Keitę nuo lovos ir apsuko ratu.

– Bilai, pasigailėk, man svaigsta galva!

– Ak, Keite, tai nuostabiausia atsisveikinimo dovana, kokią tik galėjai padovanoti. Aš būsiu tėvas! Neįtikėtina.

– Paleisk mane! – juokdamasi maldavo ji.

Bilas švelniai pastatė ją ant grindų ir surimtėjo.

– Turiu nusileisti pas tėvą. Reikia kai ką skubiai išsiaiškinti! – pasakė jis mąsliai.

Keitė pažvelgė į jį nustebusi.

Bilas suraukė kaktą.

– Tai dėl pinigų, – tarė iš lėto. – Aš esu laisvas ir galiu disponuoti savo turtu kaip noriu, bet vis dėlto jis man nepriklauso. Supranti?

Keitė nujautė, apie ką jis čia šneka.

– Jei man kas nors atsitiktų, galėtum gyventi vien iš mano pinigų. Nelabai tikiu, kad tėvas jumis rūpintųsi. Paprašysiu jo, kad įsipareigotų, jei man kas atsitiktų…

Jis nebaigė kalbėti, nes Keitė delnu užspaudė burną.

– Bilai, – tarė švelniai, – aš prietaringa. Jei dabar nueisi pas jį ir viską sutarsi, bijau, kad iš tikrųjų tau kas nors atsitiks. Noriu būti tikra, kad iš Turkijos grįši sveikas ir gyvas. Nėra reikalo ant popieriaus rašyti, kad tau kas nors gali atsitikti! Tau nieko neatsitiks.

– Nežinau, ar galima kratytis tokios atsakomybės. Širdis plyšta pagalvojus, kad mano vaikas ir tu turėsi gyventi skurde.

– Tu grįši pas mus. Manyje auga mažasis Bilas, jam reikia tavęs. O jei nori mums padėti, susitark su tėvu, kad jis iš mūsų neatimtų Pakeha , kad ir kas atsitiktų. Niekada!

– Tuoj grįšiu, širdele. Pareikalausiu pasirašyti pažadą, kad galėčiau ramiai išvykti.

Keitė vos linktelėjo ir susimąsčiusi ėmė kloti lovą. Nereikėjo to daryti, perskrodė ją mintis. Į širdį įsėlino baimė ir kaip plėšrūnas tvirtai įsikibo į auką. Palindusi po antklode ji virpėjo visu kūnu. Kai tik užmerkdavo akis, iš rūko išnirdavo daugybė kaukolių. Vaizdas buvo toks siaubingas, kad ji garsiai suvaitojo.

– O Viešpatie, kas tau, mylimoji?

Prie lovos stovėjo Bilas su raštu rankoje.

– Nepalik manęs, Bilai! Meldžiu, nepalik manęs! – ėmė melsti ji kūkčiodama.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 18 d.

Sofija ir Džudita puikiai sutarė. Pakeha name jos gyveno jau beveik dvi savaites. Džuditos draugas Tomas dingo tarsi skradžiai žemę, o juodas visureigis daugiau nepasirodė prie namo. Ir vis dėlto Sofija negalėjo nusikratyti jausmo, kad yra stebima. Todėl nebedrįso viena eiti pasivaikščioti paplūdimiu. Verčiau laukdavo, kada iš kontoros grįš Džudita.

Vienintelį kartą draugė pabandė pasikalbėti apie Džoną.

– Klausyk, jis gailisi. Nenorėjo tavęs įskaudinti, norėtų viską paaiškinti.

– Nėra ką aiškinti, – trumpai ir drūtai atkirto Sofija.

Ir vis dėlto nesugebėjo visiškai išstumti minčių apie jaunąjį advokatą.

Mamos užrašų ji neėmė į rankas beveik keturiolika dienų, nors laukė akimirkos, kada Keitė pagaliau ims skaityti senelės dienoraštį ir supras, kodėl Polas Maklynas taip baisiai jos nekenčia. Bet kai kildavo noras skaityti, suspausdavo širdį. Kas bus, jei prakeiksmas pagaliau sugriaus Keitės laimę?

Užuot skaičiusi, Sofija pradėjo piešti. Savo pirmajai akvarelei rado puikią vietą svetainėje.

Tą vasarišką dieną Sofija dengė pusryčių stalą verandoje, kai suskambėjo mobilusis telefonas. Ji krūptelėjo ir ketino neatsiliepti – skambino Džonas Franklinas.

– Ko nori? – metė šiurkščiai.

Jis atsiduso.

– Nieko asmeniško. Jau supratau, kad nesuteiksi man galimybės net pasiaiškinti. Skambinu dėl Holdeno. Ką tik Vilsonas pranešė radęs vieną Holdenų šeimą. Keleivių sąraše jis aptiko Hario Stiveno Holdeno pavardę, 1961 metų pabaigoje jis plaukė laivu iš Londono į Oklandą. Vilsonas patikrino visus grįžusių keleivių sąrašus. Tas vyras negrįžo į Londoną. Bent jau jo pavardės nėra. Iš Londono policijos Vilsonas sužinojo, kad tas Haris Holdenas yra nesantuokinis tokios Stelos Holden sūnus. O dabar atidžiai klausyk: jo tėvas yra Maklynas. Valteris Maklynas!

– Valteris Maklynas?

Sofija sustingo. Nebuvo jokios abejonės – Vilsonas užtiko pėdsakus. Valteris, nemylimas Stiveno sūnus.

– Sofija, ar girdi mane? – susirūpinęs paklausė Džonas.

– Taip taip, viskas atitinka. Tas Valteris buvo mano prosenelės sūnėnas.

Džonas krenkštelėjo.

– Tada tegul Vilsonas tiria toliau. Gal žinai dar ką nors, kas mums padėtų?

Sofija susimąstė.

Tylą nutraukė Džonas.

– Sofija, pas mus irgi galioja teisė į gynybą. Kaltinamajam leidžiama kalbėti. Ir tu man turėtum suteikti tą teisę.

Mergina nervingai atsiduso.

– Gerai jau, klausau!

– Aš labai mylėjau žmoną. Kai ji mane paliko, aišku, baisiai kentėjau. Svajojau, kad grįžtų, bet kai per Kūčias pamačiau su visais daiktais prie durų, kažkas manyje jau buvo mirę. Nors neturėjau kitos moters, žinojau, kad nebegaliu gyventi kaip lig tol, tarsi to išsiskyrimo nė nebūtų buvę. O netrukus pamilau tave. Širdyje buvau laisvas. Tai ir pasakiau Lin.