Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Piteris buvo liepęs iškraustyti erdvų sandėliuką, jame ji niekieno netrukdoma galėjo tapyti. Moteris liejo akvarelę, užsakytą turtingo ūkininko, kai apačioje kažkas pabeldė į duris. Ji nusirišo dažais ištepliotą prijuostę ir persibraukė ranka susitaršiusius plaukus.

Atidariusi duris apstulbo. Už jų stovėjo baltas kaip drobė, pastėrusiu žvilgsniu šešuras, rankoje laikydamas permirkusį voką.

– Tau laiškas! – sušvogždė jis.

– Pirmiausia užeikit vidun! – pasiūlė ji mandagiai imdama voką.

Jis nusekė paskui ją į svetainę. Keitė buvo kaip ant adatų. Norėjo čia pat atplėšti laišką. Siuntėjas buvo ANZAC, Australijos ir Naujosios Zelandijos kariuomenės. Ir tiek.

Oficialus laiškas iš kariuomenės. Keitės širdį perskrodė ledinis šaltis, ir ji susmuko ant kėdės. Giliai širdyje jautė, ką tai reiškia, bet nenorėjo tikėti. Virpančiais pirštais mėgino atplėšti voką, bet judesiai buvo tokie negrabūs, kad nepavyko. Moteris karštligiškai perplėšė voką per vidurį ir ištraukė laišką. Sudėjo abi dalis ir garsiai perskaitė:

Miela ponia Maklyn,

su didžia užuojauta turime pranešti, kad jūsų vyras Bilas Maklynas per netikėtą turkų puolimą gegužės 19 dieną buvo sunkiai sužeistas ir praėjus dienai mirė nuo žaizdų. Slaugytoja, budėjusi prie jo lovos iki paskutinės akimirkos, nori jums perduoti, kad jis ligi paskutinio atodūsio buvo sąmoningas, pasakojo apie jus ir kūdikį, kurio laukiatės. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Myliu jus!“ Tikimės, kad jie jus paguos. Jo asmeninius daiktus gausite atskiru siuntiniu. Jis buvo nuostabus žmogus.

Su pagarba

pulkininkas Bredas

Tik išgirdusi duslų šešuro kūkčiojimą Keitė suprato, kas atsitiko. Atrodė, kad širdis sustojo. Ledinis šaltis sukaustė Keitei kūną. Mirė. Bilas mirė! Jis niekada neapkabins mūsų kūdikio, pagalvojo ji ir pašoko apkabinti Bilo tėvo, kad kartu išgyventų skausmą. Tačiau šis atstūmė ją iš visų jėgų ir subaubė:

– Jei gims berniukas, jį auklėsiu aš!

Smarkiai stumtelėta Keitė užkliuvo ir krito aukštielninka. Paskutinis pojūtis buvo stiprus skausmas pakaušyje.

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 17 d.

Giliai atsidususi Sofija atidėjo užrašus. Vargšė Keitė! Šitaip tragiškai prarado savo didžiąją meilę! Kodėl meilė ir skausmas visuomet šalia? Gal geriau nemylėti vyro iš visos širdies. Jei ištekėčiau už Jano, tikriausiai man niekada netektų taip baisiai kankintis kaip Anai ar Keitei, svarstė ji. Mintys nukrypo į Džoną. Gal kaip tik dėl to ji delsia su juo susitikti? Iš baimės patirti skausmą? Kaipgi kitaip paaiškinti jos elgesį? Tą vyrą ji mylėjo, ir jis mylėjo ją… Kodėl gi ji nepaskambino jam ir nepasakė: „Ateik! Padėk man!“ Keisčiausios mintys spietėsi galvoje. Negi ji atsiduos meilei tik tada, kai bus išaiškinta paslaptis? Kas, jei prakeiksmas valdo likimus? Negi jis ir iš jos atims viską, jei ji atsiduos meilei?

Sofija ryžtingai pašoko. Turiu veikti, šovė jai galvon. Ji nebegalėjo sėdėti sudėjusi rankas. Buvo siaubingai susijaudinusi. Mergina apsivilko sportinius drabužius ir nesvarstydama nuskuodė į paplūdimį, paskui nudūmė pakrante ir pakilo į viršų uolėtu takeliu.

Sustojo tik tada, kai visiškai išseko. Net išsigando pagalvojusi, kaip toli nubėgo. Į širdį įsėlino baimė, ir mergina pasuko atgal. Bėgdama namo vis didino tempą. Kai uždususi pasiekė namą, pamatė tolyn nuvažiuojantį juodą visureigį. Baimė surakino sąnarius. Pylė prakaitas, gėlė šoną, tad ji vargais negalais užkopė į verandą.

O kai ant stalo išvydo šūsnį lapų, ėmė krėsti šaltis. Popieriai buvo perrišti gumine juostele. Sofija atsargiai ištraukė iš krūvelės pirmą lapą, jo trečdalis buvo nuplėštas. Čiupusi visus nuskuodė vidun, iš miegamojo pasiėmė užrašus ir pridėjo nuplėštą skiautę. Abi dalys tiko kaip čia buvusios. Tai pirmas Emos istorijos puslapis! Perbėgusi akimis kitus puslapius Sofija įsitikino, kad jie ištisai prirašyti. Jokios abejonės – ji turi Emos paslapties raktą. Knietėjo perversti lapus ir susirasti Tomo Holdeno vardą, bet vis dėlto ji sugebėjo susivaldyti.

Padarys taip, kaip pageidavo mama. Iki galo perskaitys Keitės istoriją. Buvo nelengva, bet ji drebančiom rankom nunešė mamos užrašus į miegamąjį ir pakišo po lova. Ten kažką užkliudė. Nustebusi Sofija atsiklaupė ir pažvelgė po lova. Pamatė labai apdulkėjusią dėžę. Matyt, čia visą amžinybę niekas nesitvarkė, pagalvojo.

Mergina atsargiai nupūtė dulkes nuo paprastos dėžės su pypkių tabako reklama ir atidarė. Įdėmiai pažvelgė į nuotrauką, gulinčią ant pageltusių laiškų. Joje buvo išvaizdus vyras šviesiais garbanotais ilgais plaukais. Jis vilkėjo polo marškinėlius ir šviesias kelnes. Stovėjo atsainiai atsirėmęs į verandą, rankoje laikė pypkę. Jo veide atsispindėjo tarsi panieka.

Kas šis žmogus? Gal perskaityti laiškus ir įminti mįslę? Ne, pirma reikėjo baigti Emos užrašus.

Sofija ryžtingai padėjo nuotraukas atgal ir uždarė dangtį. Tada vėl pakišo dėžę po lova.

Ji ir vėl taikėsi čiupti Emos istoriją, kad pagaliau neslėgtų paslaptis. Sunkiai atsidususi atsispyrė pagundai. Diena dar tik prasidėjo. Kol grįš Džudita, ji gilinsis į Keitės likimą.

Prieš pradėdama skaityti dar pagalvojo: kas galėjo pavogti Emos istoriją ir vėl grąžinti? Sofijai šovė į galvą, ar nepapasakojus visko Džonui. Nėščios Džuditos jokiu būdu negalima jaudinti. Tad nė žodžio apie paslaptingą radinį verandoje, prisiekė sau. O svarbiausia – neprasitarti draugei, kad matė nuo namo nuvažiuojantį juodą visureigį.

Danidinas, 1915 m. birželis

Kai Keitė atsigavo, prie jos lovos sėdėjo Nora. Moteris krūptelėjo ir drebančiu balsu paklausė:

– Kaip mano kūdikis?

– Kūdikiui viskas gerai, – sušniurkščiojo Nora.

Keitė krito ant pagalvių. Jis gyvens! Mano Bilas gyvens mūsų kūdikyje, galvojo ji.

Nora paglostė svainei plaukus ir sumurmėjo:

– Jis nieko taip nemylėjo kaip tave!

– Žinau, – sušnabždėjo Keitė ir įsikibo Noros rankos, paskui pratrūko garsiai raudoti. Abi moterys rypavo Bilo, kurį mylėjo iš visos širdies.

Pasigirdo beldimas į duris. Į kambarį įsvirduliavo Polas Maklynas. Regis, jis buvo visiškai girtas, nes suvogravo:

– Tu tokia pat ragana kaip senė. Ant tavo sąžinės mano sūnaus mirtis. Tik ant tavo. Kaip ant tavo senelės sąžinės jos vyro mirtis. Turėjai neleisti jam išvykti.

Tai taręs puolė prie Keitės. Nora paskutinę akimirką pašoko ir užtvėrė kelią. Ji pamėgino išstumti tėvą iš kambario, bet tas iš visų jėgų priešinosi.

Išsigandusi Nora garsiai pašaukė Piterį. Šis tuoj pat atbėgo ir čiupo garsiai besiplūstantį uošvį. Tvirtam Piteriui senis neįstengė pasipriešinti, nors mosavo rankomis ir baubė:

– Tu žudikė! Šlykšti žudikė!

Pagaliau Piteris išvilko Polą iš kambario, o Nora nusikamavusi atsisėdo ant lovos krašto.

– Jis niekada nė lašo neėmė į burną, – sunkiai atsiduso ji. – Tėvas įsitikinęs abstinentas. Senelis buvo alkoholikas, todėl tėvas nekenčia alkoholio. Bilas jam buvo viskas! Ta mirtis sudaužė jam širdį!

– Žinau, kad Bilas jam buvo viskas, – tyliai atsiliepė Keitė.

Vis dėlto ji negalėjo pamiršti šešuro žodžių. Tu tokia pat ragana kaip senė. Ką jis žino apie Aną? Koks ryšys, nusidriekęs už Princų gatvės ribų, juodu siejo? Kodėl jis taip nekenčia senelės?

Kai Nora išėjo iš kambario, Keitė pajuto nesuvaldomą norą perskaityti senelės dienoraštį. Antraip negalės užmigti. Virpančiomis kojomis pakilo iš lovos ir iš naktinio staliuko išsiėmė knygelę juodu viršeliu. Tik dabar suprato, kodėl jos neliko Opohe.