Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Bilai Džonai! – sušuko dar kartą ir nusprendė paieškoti sode.

Ji neseniai baigė akvarelę ir laukė Martos Obrajen, ketinusios paimti paveikslus. Netrukus išgirdo vaikų balsus. Vieną balsą puikiai pažino. Jis buvo Bilo Džono, o kitas priminė mergaitės balsą. Keitė ištiesė kaklą. Vaikai ėjo nuo gretimo sklypo, kuriame neseniai buvo pastatytas paplūdimio namas.

Bilas Džonas juokdamasis pamojavo jai, jis nešėsi kamuolį. Mergaitė, vilkinti baltą kaip sniegas suknelę, buvo panaši į mažą princesę. Ji avėjo juodus aulinukus. Keitės nuomone, mažylei galėjo būti pusantrų metų. Susidomėjusi ji stebėjo, kaip Bilas ridena kamuolį jos pusėn, nes mergaitė dar nemoka jo pagauti. Būtų nuostabu, jei Bilas turėtų žaidimų draugę, apsidžiaugė Keitė, nes lauke vaikas pernelyg dažnai būdavo vienas.

Ji išgirdo energingus Martos Obrajen žingsnius. Kai atsisuko, sustingo nustebusi. Paprastai vilkinti šviesius ir madingus drabužius, prekiautoja meno dirbiniais pasirodė juodais apdarais.

– Kas atsitiko? – smalsiai paklausė Keitė ir nusivedė Martą į verandą.

Marta atsisėdo į krėslą ir giliai atsiduso.

– Labą dieną, Keite. Atvykau iš laidotuvių. Vieno avių augintojo žmona pateko po tuo naujovišku vežimu ir mirė.

– Kaip siaubinga! Bilas norėjo pirkti tą monstrą. Ak, Marta, aš vis dar jo ilgiuosi! Nebūna dienos, kad apie jį negalvočiau. Visa laimė, kad turiu mažylį ir tapybą, bent tada mano mintys nukrypsta kitur. Ar turi man naujų užsakymų?

Marta sutrikusi kostelėjo, paskui energingai tarė:

– Daugiau nepardavinėsiu tavo paveikslų.

Keitė pažvelgė į Martą išplėtusi akis.

– Kaip suprasti?

– Kaip pasakiau. Deja, negaliu tau niekuo padėti!

– Negi tau nebepatinka?

– O ne, paveikslai išraiškingesni nei kada nors, bet pažadėjau savo vyrui.

– Savo vyrui? Ką bendra jis turi su mano paveikslais?

– Jo įmonei einasi nekaip, o tavo šešuras pateikė viliojantį pasiūlymą. Tieks jam vilną už labai palankią kainą, jei…

– Jei tu nebendradarbiausi su manimi. Suprantu.

Pasipiktinusi Keitė pašoko nuo kėdės, ši net apvirto.

Marta krūptelėjo, bet susivaldė.

– Tu nesupranti. Ant kortos pastatytas mūsų gyvenimas. O Maklynas mieste įtakingas žmogus. Labai tave užjaučiu.

– Laikyk sau tą užuojautą!

Tai tarusi Keitė spruko šalin.

Ji nubėgo į kaimynų sodą, čiupo sūnų ir prisiglaudė. Paskui atsargiai pastatė ant kojų, ir jiedu patraukė į paplūdimį. Ten ji krito ant šilto smėlio, o Bilas Džonas ėmė rankioti kriaukleles. Pirmą sykį po jo gimimo Keitė pasijuto išsigandusi ir pavargusi. Bet kai mažylis su pasididžiavimu išdėliojo savo lobius ir prisiglaudė prie jos kelių, širdį užplūdo begalinė meilė. Ji neturėjo teisės parasti drąsą. Reikia gyventi toliau. Dėl Bilo Džono!

Staiga Bilas Džonas išsivadavo iš jos glėbio. Jų link tapsėjo mažoji žaidimų draugė iš gretimo namo.

– Kuo gi tu vardu? – paklausė Keitė.

– Ji vardu Kristina, kaip mano mama, – atsakė moteriškas balsas už nugaros.

Keitė atsisuko. Jai šypsojosi išblyškusi jauna moteris su plačiakrašte skrybėle.

– Atleiskit, nenorėjau jūsų išgąsdinti. Mes jūsų naujieji kaimynai. Kristiną nuo gimimo kankina kosulio priepuoliai, todėl gydytojas patarė gyventi prie jūros. Mano vyras pastatė namą. Visą savaitę jis dirba Danidine, čia pasirodo tik savaitgaliais. O, atleiskit, aš dar neprisistačiau. Ema Kramer.

– Keitė Makdauel. – Keitė ištiesė ranką kaimynei.

– O aš jau esu girdėjusi apie jus. Jūsų šlovė jus pralenkė. Esat toji garsi dailininkė, – tarė Ema truputį pabrėžtinai. Atrodo pervargusi, šovė galvon Keitei. – Koks malonus likimo posūkis, kad susitiko mūsų mylimi vaikai! Jūsų mielasis padauža užklydo į mūsų sodą. Tikras nuotykių ieškotojas. O koks patiklus. Tikiuosi, vaikai taps gerais draugais.

Tomahaukas, 1918 m. gruodis

Netrukus po trečiojo Bilo gimtadienio Keitė pamatė, kad santaupos beveik išsekusios. Retkarčiais vaikui jau užmigus ji susimąsčiusi sėdėdavo verandoje. Dažnai prisimindavo senelę. Argi ir jai nereikėjo daug ko atsisakyti dėl Klaros? Ir viską pakelti nesiskundžiant? Keitė giliai atsiduso. Palyginti su Anos likimu, man dar visai neblogai. Tačiau netrukus turėjo kažkas įvykti. Nors Pakeha liko jai, iš namo sotus nebūsi. Ji viską išmėgino stengdamasi parduoti paveikslus be Martos, bet senasis Maklynas puikiai padirbėjo, visur jautei jo įtaką.

Buvo vasara, Bilas su Krameriais dalyvavo vaikų šventėje. Keitė kaip tik svarstė, kur imti pinigų rytdienos pirkiniams, kai iš niūrių minčių išplėšė vyro balsas.

– Labą dieną, Keite!

Ji krūptelėjo. Negali būti, pasakė sau, nors nebuvo jokių abejonių. Vyras buvo gerokai pasenęs. Oda nurudusi nuo saulės, plaukai išblukę, beveik balti. Tačiau į akis krito viena: buvo dingusi jo pašaipi šypsena! Atrodė rimtas ir nuvargęs.

– Stivenai, iš kur tu? – nustebusi sušuko ji.

– Turiu kai ką atlikti!

Jis priėjo prie jos ir galantiškai atkišo ranką.

– Gal norėtum atsigerti? – Keitė karštligiškai svarstė, ko galėtų jam pasiūlyti. Buvo likęs paskutinis butelis vyno. – Vyno?

Jis linktelėjo.

Keitė išėmė iš spintos butelį raudonojo vyno ir dvi taures. Ar ji neapsiriko – svainis įdėmiai ją stebi? Jo žvilgsnyje nebebuvo įprasto pasipūtimo.

– Keite, dėl tavęs įveikiau tokį tolimą kelią! – tarė jis iš lėto, kai jiedu susėdo vienas prieš kitą.

– Dėl manęs?

Jis giliai įkvėpė.

– Keite, ar tekėtum už manęs?

– Tu išprotėjai? – pasibaisėjo ji.

– Nėra taip, kaip manai. Suprantu, mylėjai mano brolį ir neradai kitos meilės. Jei galėčiau susigrąžinti visus priekaištus, kuriais buvau tave apibėręs, viską padaryčiau. Aš noriu tau padėti.

– Vesdamas? – paklausė Keitė negalėdama patikėti.

– Pirmiausia paklausyk, o paskui galėsi atsakyti. Mano tėvas siekia vienintelio tikslo – tave parklupdyti. Kai neturėsi jokių lėšų, jis pirmiausia atims iš tavęs Pakeha , o paskui vaiką. Jis apsėstas šios minties ir nenurims, kol tave sunaikins!

– Jam teks ilgai laukti. Jis neturi teisės į Bilą Džoną! – atkakliai paprieštaravo Keitė.

– Teisė neturi jokios reikšmės. Tai išgyvenimo klausimas. Jis žino, kad netrukus neturėsi duonos kąsnio. Džeinė laiške man papasakojo, kad jis užkirto visus kelius ir laukia, kada atiduosi jam vaiką.

– Niekada! – sušnypštė Keitė.

Tą akimirką strykčiodamas keliuku atbėgo Bilas Džonas. Jis šoko Keitei ant kelių ir įsispitrijo į svečią didelėmis rudomis akimis.

Keitė pastebėjo, kad Stiveno akys sudrėko.

– Kaip iš akies luptas… – išsprūdo jam. Stivenas susigraudino.

– Aš esu Bilas Džonas, o tu? – paklausė mažylis ir pakreipė galvutę.

– Tavo dėdė Stivenas.

Bilas Džonas žaviai jam nusišypsojo.

– Atvykau iš toli. Iš Samoa, – pasakojo Stivenas. – Ar papasakoti istoriją apie tą salą?

Berniukas linktelėjo.

Stivenas iš tikrųjų papasakojo apie savo kelionę vaikui suprantamais sakiniais. Apie garlaivį, apie skambantį laivo varpą ir klykiančias žuvėdras. Apie savo namus didelėje plantacijoje, kur į dangų kyla palmės, mėtančios gardžius kokoso riešutus, apie driežus gekonus, šešėlyje tykančius grobio.

Bilas Džonas tylėjo ir klausėsi pakerėtas. Staiga Keitė pajuto, kad be galo ilgisi salos, kuri ilgus metus buvo jos namai, kur sutiko savo gyvenimo meilę. Kad Bilas Džonas užmigo, ji pastebėjo tik tada, kai vos nenuslydo nuo kelių.