Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Keitė išsigando, bet nedrįso klausti, ar tėvas jį mušė.

Prie pietų stalo vaikas vengė jos žvilgsnio, ypač kai Stivenas paaiškino, kad Keitė bus naujoji jo motina.

– Mano mama mirusi! – atkakliai prieštaravo berniukas.

– Tu būsi jai malonus. Ar supratai? – subliuvo išraudęs Stivenas ir trenkė dar vieną antausį.

Berniukas krūptelėjo, bet jo veido išraiška nepasikeitė.

Negalima šitaip elgtis, pagalvojo Keitė, tokiu būdu jis tik sustiprins vaiko priešiškumą.

Tą akimirką į kambarį įsvirduliavo užsimiegojęs Bilas Džonas. Jis verkė, regis, nesusigaudė kur atsidūręs. Keitė pasisodino jį ant kelių, kad paguostų.

Valteris sutrikęs spoksojo į mažylį.

– Kas čia, tėti? – paklausė pasibaisėjęs.

– Tai tavo pusbrolis Bilas Džonas, dabar jis bus tavo broliukas, – atsakė Stivenas ir griežtai pridūrė: – Norėčiau, kad būtum jam malonus. Ar supratai?

Valteris, ant kurio skruosto vis dar raudonavo Stiveno delno žymė, nuleido galvą ir sumurmėjo:

– Taip, tėve!

Apija, 1919 m. sausis–kovas

Kad ir kaip kelias savaites Keitė stengėsi priartėti prie uždaro berniuko, jai nesisekė. Valteris su ja kalbėdavo tik tada, kai šalia būdavo Stivenas, o šiaip tik pažvelgdavo su panieka. Net kai ji pasiūlydavo nuveikti ką nors malonaus, jis griežtai atsisakydavo.

O Stivenas jei neplūsdavo, tai tiesiog nepastebėdavo sūnaus. Visą švelnumą ir palankumą jis skirdavo Bilui Džonui. Keitei vos širdis neplyšdavo matant, kaip jis nuolat giria mažylį, o Valteriui tenka tik šiurkštūs žodžiai.

Vieną vakarą paguldžiusi Bilą Džoną išgirdo iš Valterio kambario sklindantį tylų inkštimą. Vaikas dejavo:

– Auu, nereikia! Prašau – nereikia.

Nesvarstydama ji staigiai pravėrė duris ir sustingo. Vaizdas buvo nemalonus. Berniukas nuleidęs galvą gulėjo ant kėdės nuoga sėdyne į viršų, o Stivenas jį kūlė. Pasipiktinusi Keitė priėjo prie vyro ir ištraukė jam iš rankos rykštę.

Berniukas iš lėto atsigręžė į ją, bet vietoj dėkingumo jo veide ji išvydo neapykantą.

Stiveno žvilgsnis irgi nežadėjo nieko gera.

– Ką tai reiškia? – garktelėjo jis, ir tą akimirką Keitė užuodė degtinę. – Tai mano sūnus, galiu mušti jį kiek noriu, – suniurzgė grėsmingai.

Valteris norėjo pasinaudojęs proga išsivaduoti iš nemalonios padėties, bet Stivenas riktelėjo:

– Gulėk kur gulėjęs! Aš dar nebaigiau! – Tada pasisuko į Keitę ir pažvelgė girtomis akimis. – Ar žinai, ką jis padarė?

Ji papurtė galvą.

– Tai pasakysiu. Užklupau jį tavo sūnui žadant ypatingą gardumyną ir verčiant valgyti smėlį. Ar pritari tam?

Keitė vos neverkė.

– Ne, žinoma, ne, bet vis tiek negalima mušti…

Stivenas netaręs nė žodžio ištraukė rykštę jai iš rankos. Įsiutęs vėl puolė bausti berniuką.

Drebėdama visu kūnu Keitė išbėgo iš kambario. Prisiminė Anos istoriją, ir jai pasidarė negera. Viena buvo aišku: Stivenui reikia pagalbos, jis geria! O išgėręs darosi žiaurus. Ji nežiūrės susidėjusi rankas, kaip jis žaloja berniuką.

Moteris prisiminė daktarą Volrabę. Ji čia jau dvi savaitės, o dar nė karto jo nematė. Žinojo, kad jis dieną naktį ant kojų, nes siautėja kareivių atneštas gripas, o samojiečiai krinta nuo jo kaip musės.

Iš Valterio kambario nesigirdėjo nė garso. Regis, Stivenas paliko jį ramybėje. Keitė sukaupė visą drąsą ir įėjo vidun. Berniukas vis dar gulėjo ant kėdės ir kūkčiojo. Nuo smūgių ant sėdynės buvo likusios raudonos dryžės.

– Eik į lovą, Valteri! – švelniai tarė Keitė.

Ji pamėgino išvaduoti jį iš nemalonios padėties, bet jis tik suklykė:

– Tu kalta. Jis manęs nebemyli, nes čia esi tu ir tavo kvailas vaikas!

– Eik į lovą! Atnešiu tau tepalo ir karštos kakavos.

Valteris atsistojo, čiupo kelnes ir sukliko:

– Nekęsiu tavęs, net jei už tai jis mane užmuštų!

Keitė mėgino tvardytis. Toliau įtikinėti ar iš karto pasiduoti? Ji nusprendė pasiduoti, nėra jokios prasmės. Netarusi nė žodžio išėjo iš Valterio kambario ir apsižvalgė, kur Bilas Džonas. Šis kietai miegojo. Namuose buvo tylu. Regis, Stivenas išėjo. Ji nusprendė tuoj pat susirasti gydytoją.

Keitė apsidžiaugė, kad pas Volrabę dega šviesa. Kai jis atidarė duris, moteris išsigando. Gydytojas atrodė siaubingai išvargęs.

– Geriau pailsėkit, ateisiu kitą kartą, – atsiprašė ji.

Bet gydytojas švelniai paėmė ją už rankos ir įsitempė vidun.

– Taip džiaugiuosi jus matydamas, Keite! Jūs tapot dar gražesnė, – pagyrė, kai jie susėdo svetainėje.

– Girdėjau, siautėja gripas, – tarė Keitė.

Volrabė linktelėjo ir skvarbiai pažvelgė į ją.

– Kas jus čia atvedė, Keite? Juk ne gripas, ar ne?

Keitė papurtė galvą. Rinkdama žodžius papasakojo, ką jai teko patirti.

Jo malonus veidas apsiniaukė.

– Ak, Keite! Mes visi nustebom, kad jūs ištekėjot už to žmogaus. Jis baisus girtuoklis, o apgirtęs ima siautėti. Jau kelis kartus sukėlė muštynes su jaunais anglais.

– Ar žinojot, kad jis muša savo vaiką?

Volrabė papurtė galvą.

– Ne, nė nenujaučiau. Žinoma, pasikalbėsiu su juo. Jis klauso mano patarimų, tad pasinaudosiu proga.

– Mūsų santuoka ne iš meilės, – prisipažino ji nuleidusi galvą. – Mano šešuras po Bilo mirties ketino išvyti mane iš šalies ir pasilikti mano sūnų. Nebeturėjau iš ko gyventi. Čia atvyko Stivenas ir pasisiūlė išlaikyti mane, o sūnui atstoti tėvą, jei aš rūpinsiuos jo sūnumi. Mes negyvenam kaip vyras ir žmona. Bet man nesiseka vykdyti savosios sutarties dalies. Berniukas manęs nepripažįsta… – Tai tarusi Keitė pravirko.

Daktaras paėmė jos ranką.

– Keite, pažadu: padarysiu, ką galiu, bet dėl jūsų vyro priklausomybės nuo alkoholio – bijau, kad jau per vėlu.

– Svarbiausia išgelbėti berniuką. Ir įtikinti Stiveną, kad valdytų rankas.

Volrabė pažadėjo padaryti, kas jo valioje, kai pasigirdo stiprus beldimas į duris. Tai buvo Otas Breneris. Uždusęs, išbalęs kaip kreida ir išpiltas prakaito.

– Turit tuoj pat važiuoti pas mane. Žmona ir vaikai susirgo. Prašau – padėkit jiems! Jie neturi mirti.

– Važiuosiu kartu! – ryžtingai tarė Keitė.

Jie išvažiavo Volrabės mašina, trumpai sustojo prie Keitės namų.

– Reikia pasakyti Tulai, kad pasirūpintų Bilu Džonu, jei atsibustų.

Ji iššoko iš automobilio. Šaukė tai Tulą, tai Stiveną, bet namie buvo tylu. Galbūt jie viralinėje, pagalvojo Keitė, o priėjusi sodą išgirdo žvėrišką vyro riaumojimą ir tylų moters inkštimą. Keitė ramiai pravėrė Tulos trobelės duris. Pažvelgė į nuogą Stiveno kūną, ritmiškai judantį aukštyn žemyn.

– Stivenai, Tula, važiuoju su daktaru į plantaciją. Brenerio šeima susirgo gripu. Prižiūrėkit Bilą Džoną, jei ryt ryte negrįžčiau.

Tai tarusi nusisuko ir išėjo.

Paskui su Volrabe ir Breneriu nudardėjo į tamsią naktį. Senasis valdytojas buvo visiškai sugniužęs. Moteris norėjo jį padrąsinti, bet nežinojo kaip. Buvo žinoma, kad europiečiai šią klastingą ligą pakelia geriau už čiabuvius.

Loana pamačiusi Keitę pravirko iš laimės. Ji atrodė siaubingai. Mirtis jau įžengė į šį kambarį, perskrodė Keitę mintis. Gretimame kambaryje su karštine kovojo mažiausi vaikai.

Volrabė ramiai nurodė Keitei, ką daryti.

– Blogiausia, kai prasideda plaučių uždegimas, o jis prasidėjo, – sušnabždėjo jis dėdamas kompresą Loanai.

Dvi dienas ir dvi naktis Keitė liko plantacijoje, plušėjo nesudėdama rankų. Antrąją naktį ant jos rankų mirė Loana, o ryte paaiškėjo, kad visi vaikai ligą įveikė. Ji girdėjo Brenerį garsiai verkiant ir vaitojant, bet nebeturėjo jėgų guosti. Norėjo tik namo. Visą kelią atgal ji miegojo. Išlipdama vos laikėsi ant kojų, tad Breneris turėjo jai padėti.