Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Nors Keitė seniai suprato, kas išžagino Brenerio dukterį, paklausė kimiu balsu:

– Ką jūs užmušėt?

– Jūsų vyrą, ponia Keite! O dabar pats pasidarysiu galą, kol dar neuždarytas iki gyvos galvos. Pasirūpinkit mano vargšais vaikais!

Tai taręs Breneris nukreipė ginklą į save, bet Keitė ryžtingai jį išplėšė.

– Nedarykit nesąmonių, Breneri! Vaikams reikia jūsų! Mes kartu eisim į policiją. Aš parūpinsiu jums geriausią salos advokatą. Kovosiu, kad jus kuo greičiau paleistų.

Tarsi apdujusi Keitė palydėjo Brenerį į policijos nuovadą. Ji sapnuoja ar Breneris iš tikrųjų užmušė jos vyrą? Gal tuoj pabus ir pamatys, kad tai tik sapnas?

Bet nuovados šviesoje bet kokia viltis dingo. Keitė sudribo ant suolo, o Breneris tuo tarpu mikčiodamas davė parodymus.

Budintis policininkas atvirai rodė simpatiją vargšui žmogeliui. Breneris buvo gerbiamas mažos bendruomenės narys. Visi žinojo, kad be jo ištikimybės ir uolumo plantacija jau seniai būtų buvusi nustekenta. Stiveną Maklyną irgi visi pažino kaip nusususį kiemsargį šunį, kuriam verčiau nesimaišyti po kojų, nes nežinai, ko tikėtis. Ypač tada, kai padaugina.

Kai už Brenerio nugaros užsitrenkė kameros durys, jis sušuko:

– Ponia Keite, jūsų gerumo aš niekada nepamiršiu!

Išėjusi iš nuovados ir žengusi į vaiduoklišką rytą, Keitė suvaitojo. Kaip reikės gyventi be Brenerio? Moteris išsigando, kad nė nepagalvojo apie vyrą. Kaip vaikai sureaguos į Stiveno mirtį? Pirmiausia Valteris, jau nebe taip smarkiai prisirišęs prie tėvo. Beveik nesąmoningai ji pasuko karietą prie Volrabės namų. Nemalonu trikdyti jo miegą, bet kitos išeities nėra.

Gydytojas pažadėjo tuoj pat nuvažiuoti į plantaciją apžiūrėti Sinos.

– Aš pasirūpinsiu laidotuvėmis, bet esu tikras, kad pirmiausia jį kruopščiai apžiūrės policija. Kad ir kaip būtų, Keite, aš viskuo pasirūpinsiu. Pasistenkit kuo atsargiau pranešti jo sūnui.

– Dėkoju, daktare! – sumurmėjo moteris. – Kaip manot, ar labai blogai, kad jam žuvus pajutau palengvėjimą? Už tai, ką padarė Sinai, būčiau savomis rankomis jį pasmaugusi.

– Ne, miela drauge, – atsakė gydytojas Johanas Volrabė. – Bet kuris iš mūsų, turintis bent kiek padorumo, troško jį užmušti.

Vaikai skirtingai sutiko žinią apie Stiveno mirtį. Keitė, žinoma, nepasakė, kas jam suskaldė kaukolę ir už ką. Valteris neparodė jokių jausmų, o Bilas Džonas paplūdo ašaromis.

Tik dėl berniukų Keitė nuėjo į Stiveno laidotuves. Mielai būtų atsisakiusi pareikšti paskutinę pagarbą velioniui. Sina Brener buvo sunkiai sužalota – negalės turėti vaikų. O Otas Breneris buvo paleistas iš kalėjimo. Volrabė Apijoje suaukotais pinigais sumokėjo už Brenerį didelį užstatą. Niekas netikėjo, kad jis bus nuteistas. Visa Apija buvo jo pusėje.

Per laidotuves Keitė suprato, kad jos dienos Samoa suskaičiuotos. Ne tik dėl plantacijos finansinės padėties, bet ir dėl to, kad reikėjo apsaugoti Valterį. Jei iš viso galima ką nors dėl jo padaryti, tai kuo skubiau išvežti iš salos.

Keitė sėdėjo verandoje ir rašė prieš išvykstant būtinų darbų sąrašą, kai užėjo Johanas Volrabė.

– Keite, gaila, kad jums vėl reikia išvykti, nes trečio karto tikriausiai nebus! – atsiduso jis.

– Ak, daktare, turiu galvoti apie Valterį. Jam negalima čia likti. Kas nors gali prasitarti, kokį nusikaltimą padarė jo tėvas. Nenoriu, kad sužinotų, nors tikriausiai gandai jį seniai pasiekė.

– Jis už tai jums nepadėkos! – paprieštaravo gydytojas.

– Tikriausiai nepadėkos. Vis dėlto privalau tai padaryti!

– O kur vyksit? Iš ko gyvensit? Visi žino, kad Stiveno plantacija visiškai nustekenta!

– Parduosiu namą, iš tų pinigų sumokėsiu už kelionę į Naująją Zelandiją ir pratempsiu pirmus metus. Savo paplūdimio name vėl pradėsiu tapyti. Tapyba padės išsilaikyti paviršiuje. Skamba ne itin įtikinamai, bet aš tvirtai tuo įsitikinusi!

– Jūs narsi moteris! – sušnabždėjo gydytojas, bet jo žodžius nutraukė niūriai iš padilbų žvelgiantis Valteris.

Rankoje jis laikė laišką. Tylėdamas atkišo Keitei.

Keitė sustingo. Tai buvo Džeinės laiškas iš Danidino. Keitė buvo pranešusi Polui Maklynui apie sūnaus mirtį. Parašė, kad jis mirė nuo karštinės. Atsakymo nesitikėjo. Kai Volrabė paskubom atsisveikino, Keitė atplėšė voką.

Keite,

jūs tikriausiai suprantate, kad rašau jums be jokio malonumo, bet tėvas pareikalavo. Jis jau kelias savaites nesikelia iš patalo. Širdis. Jis miršta ir prašo, kad jūs kuo skubiau su vaiku atvyktumėt į Opohą. Turbūt suprantat, aš mielai išvengčiau šio pasimatymo, bet tėvas įsakė jums pranešti: didžiausias jo troškimas – kad jūs jam atleistumėt.

Džeinė

P. S. Vis mąstau: už ką reikėtų jam atleisti?

Keitė pašiurpo. Ją sukrėtė tai, kad senis nė žodžiu neužsiminė nei apie Stiveno mirtį, nei apie vaikaitį Valterį.

Otas Breneris susirado Keitę, vos tik buvo išteisintas. Ji apsidžiaugė tokiu sprendimu ir išdėstė jam savo planus. Ketino jam perrašyti plantaciją. Moteris nenutylėjo, kad nusmukdė plantaciją Stivenas. O Breneris dėjo didžiules viltis į savo suaugusius sūnus ir nežinojo, kaip jai atsidėkoti.

– Tai mažiausia, ką galiu padaryti dėl jūsų šeimos, Brenerėli, – patikino Keitė.

Pagalvojus apie būsimą kelionę jos širdį užgulė akmuo. Paprašė, kad Breneris neitų jos lydėti prie laivo. Dar vieno atsisveikinimo jiedu nepakeltų.

– Taigi mes niekada nepasimatysim, – tarė jis apsipylęs ašaromis.

– Jūs visada liksite čia, Brenerėli, – atsakė Keitė uždėjusi ranką ant širdies.

Opohas, 1923 m. vasaris

Kai iš rūko išniro Polo Maklyno ferma, Keitę užvaldė slogi nuotaika. O kai su abiem berniukais įžengė į jo pritemdytą miegamąjį, suvirpėjo visu kūnu. Mirtis jau sėdi ant lovos krašto, pagalvojo ji. Ligonio veidas buvo taip išvagotas raukšlių ir sukritęs, kad nė kiek nepriminė senojo tirono.

– Tai jūsų vaikaitis Valteris, Stiveno sūnus, – sušnabždėjo Keitė.

Jaunuolis mandagiai ištiesė ranką ir tarė:

– Labą dieną, seneli.

Polas paspaudė Valteriui ranką, bet smalsiai pažvelgė jam pro petį į Bilą Džoną. Mažylis maloniai nusišypsojo.

– Seneli, ar galiu apžiūrėti tuos keistus baltus gyvulėlius? – paklausė jis.

Keitė išsigando. Bet senis pasistengė nusišypsoti.

– Tie keisti gyvulėliai yra avys. Vieną dieną jos priklausys tau. Kaip ir visa žemė, kurią matai aplinkui, ir visi mano pinigai. Bėk apžiūrėti savo valdų! – sušnabždėjo jis kimiu balsu.

– Ačiū, seneli!

Bilas Džonas mandagiai nusilenkė ir susijaudinęs išdūmė į lauką.

Valteris liko stovėti kaip įkastas, kol senelis paliepė:

– Ko dar lauki. Bėk šalin!

Jis šiurkščiai pavarė lauk ir Džeinę, stebinčią šią sceną nuo durų.

Keitei darėsi vis nejaukiau.

– Atsinešk kėdę ir sėskis! Turiu tau kai ką pasakyti, Keite, – tarė senis.

Keitę nupurtė šaltis. Dar niekada jis nesikreipė į ją vardu. Ką tas senukas sumanė? Dūsaudama ji pakluso ir atsisėdo prie ligonio lovos.

– Gydytojas duoda man vos kelias dienas, o kunigas įtikino, kad turiu susitaikyti su šeima. Aš laukiau tavęs!

Keitė linktelėjo nežinodama, ką ir galvoti, bet jis jau kalbėjo toliau:

– Aš melavau… tada, kai buvau jaunuolis. Buvau prie avių, kai tai įvyko. Kai atėjau į namus, mama gulėjo kraujo klane, o tėvas dejavo: „Ką dabar daryti?“ Jis buvo girtas ir iš baimės prileido į kelnes. Įsikibo į mane ir meldė paliudyti, kad jis tik gynėsi. Netikėjau juo. Pernelyg dažnai savo akimis matydavau, kaip jis ją muša, bet stengdavausi nepastebėti. Nenorėjau nieko žinoti. Jis skundėsi, kad motina paleistuvė, už jo nugaros duodasi su vyrais ir net su moterimis. Paminėjo ir vardą – Ana Peters! Pernelyg norėjau juo tikėti. Todėl pradėjau nekęsti Anos. Kai tavo senelis persikėlė pas mano tėvą, pamaniau gavęs patvirtinimą. Prisigėręs, o tai būdavo nuolat, jis plūsdavo tavo senelę. Pradėjau nekęsti moterų, nes jos neša vyrams nelaimę. Nekenčiau visų žmonių, išskyrus sūnų Bilą. Todėl palieku tavo sūnui visą savo turtą…