Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Išpažintį nutraukė kosulio priepuolis. Keitė sėdėjo sustingusi.

Kai priepuolis baigėsi, šešuras kalbėjo toliau:

– Bilas buvo vienintelis žmogus pasaulyje, sušildantis man širdį. Bilas turi gyventi tavo sūnuje ir šeimininkauti šioje fermoje.

O kaip Valteris, kirbėjo ant liežuvio Keitei, bet ji nutylėjo. Nėra prasmės mokyti mirštantįjį gerumo.

– Kartais nusivesdavau Stiveną į tvartą ir mušdavau, kad niekas negirdėtų jo riksmo. Jis buvo kaip iš akies lupta mama. Tik iš lėto, labai iš lėto, kai tu man į veidą sviedei tiesą, pradėjau suvokti, kad ji buvo geras žmogus, o aš tapau lygiai toks pat velnias kaip mano tėvas. Turiu susitaikyti su savo siela ir viską atitaisyti. Ir tu turi gyventi pasiturimai.

Tai taręs ištiesė ranką prie naktinės spintelės ir ištraukė raštą.

– Perduodu į tavo rankas! Eik pas Džonataną Frankliną, mano advokatą! Jis yra testamento vykdytojas.

Keitė nurijo seilių gumulą. Ji kovojo su savimi ir neištvėrė.

– Jei norit ką nors atitaisyti, įrašykit į testamentą ir Valterį. Juk jis irgi jūsų vaikaitis!

Polas Maklynas giliai atsiduso.

– Viena galiu pasakyti apie jus, Makdauelų moteris: jūs be galo drąsios. – Jis užsimerkė ir ėmė giliai kvėpuoti. – Gerai, atnešk kuo rašyti! Skirsiu berniukui pusę turto! – Tai taręs jis atkišo kaulėtą ranką, Keitė neryžtingai dėkodama paspaudė.

Tada išbėgo iš kambario. Kai grįžo, Polas Maklynas gulėjo plačiai atmerktomis akimis. Moteris atsargiai priėjo arčiau. Senukas buvo miręs. Keitė nejautė jokio liūdesio. Čiupo raštą, gulintį ant lovos. Gaila, Valteris vėl liko nuskriaustas. Tą akimirką ji nusprendė pasakyti Valteriui, kad senelis pagalvojo ir apie jį, ne tik apie pusbrolį Bilą.

– Ar galiu pažiūrėti testamentą? – Džeinė išplėšė Keitei iš rankų dokumentą. Nė nepažvelgusi į mirusį tėvą puolė studijuoti rašto. Sučiauptos lūpos išdavė kartėlį. – Taip ir maniau, mes nieko negavom! Kaip kilnu iš senio pusės! Mano vyras bus valdytojas, kol tavo sūnus perims fermą. Oho, mano Fredui net skirtas atlyginimas! Kilnu! Nors mes visuomet buvom šalia! Pasirūpinsiu, kad nesėdėtum mano tėvų namuose kaip koks tranas. Tai neteisinga! – sulojo Džeinė. Tada pasisuko į tėvą ir garsiai sukūkčiojo.

– Džeine! – tyliai tarė Keitė, kai isteriškas svainės verksmas nurimo. – Jei gerai supratau, tavo vyras turi valdyti fermą, ar ne?

Džeinė priešiškai pažvelgė į Keitę ir linktelėjo.

– Gerai, tada aš kelsiuos į namą Princų gatvėje, bent jau kol Bilas sulauks dvidešimt vienerių! O tu su vyru grįši į tėvų namus! – tarė Keitė tvirtai. – Norėčiau artimiausiu metu ten persikelti. Supratai? Duodu savaitę!

Ošen Grovas, 2008 m. sausio 20 d.

Sofija pašoko.

– Kas atsitiko? – paklausė išsigandusi.

Džudita nepasibeldusi įlėkė į kambarį.

– Pasakyk man, kas darosi! Tu mulkini mane. Manai, nepastebiu? Ar tai jie? – griežtai paklausė Džudita ir parodė į lapus, gulinčius ant naktinio staliuko. – Ar juos atnešė Tomas?

– Gerai jau, prisipažįstu – tai Emos užrašai. Radau gulinčius lauke prie durų.

Džudita įdėmiai pažvelgė į draugę.

– Ir tu iš tikrųjų nieko nematei? Nė juodo visureigio?

Sofija papurtė galvą.

– Galima pažiūrėti? – Nelaukdama atsakymo ji paėmė Emos užrašus ir pradėjo uostyti. – Taip ir žinojau! Jis vis dar rūko, nors žadėjo mesti nuo Naujųjų metų, – tarė tyliai.

– Kas rūko?

– Jis laikė tuos lapus savo rankose. Taip kvepia mūsų laikraščiai, taip kvepia laiškai, taip kvepia lapukas, kurį jis man paliko. Tabaku ir skutimosi vandeniu. – Ji dar kartą pauostė lapus. – Jis ne tik laikė juos rankose, jis juos skaitė. Man patinka tas kvapas, nors nenoriu, kad jis rūkytų. Sofija, tas žmogus, kurio tu ieškai, – Tomas!

Sofija giliai įkvėpė. Nebuvo jokio reikalo ilgiau slėpti nuo draugės tiesą. Kone atsiprašinėdama ji tarė:

– Mačiau nuvažiuojantį juodą visureigį, bet nenorėjau tavęs jaudinti.

– Tai jis. Jis paėmė užrašus tikrai ne dėl kliento. Tavo ir mano gyvenimai turi būti susiję. Bet kaip?

– Galbūt visa tai neturi jokios reikšmės, gal yra visiškai paprastas paaiškinimas, – išsisukinėdama pasakė Sofija.

– Sofija, aš advokatė. Turimais duomenimis, Tomas šiuos dokumentus paėmė iš mano spintos ir nieko nesakęs dingo. Pirma, jei jis būtų ano Tomo Holdeno advokatas, tada viską man būtų papasakojęs. Mano draugas nėra idiotas. Dėl kliento nebūtų nusižengęs. Antra, Tomas su savo visureigiu trinasi čia netoliese. Būčiau kvailė, jei nepripažinčiau faktų. Man belieka išsiaiškinti kodėl. Kodėl jis tau nepasirodo? Arba man? Kodėl mus persekioja? Advokatės nuojauta man sako, kad jis kažką slepia. Bet kas tai galėtų būti?

Sofija gūžtelėjo pečiais. Kad ji žinotų!

– Nėra prasmės toliau klaidžioti tamsoje, – ryžtingai pareiškė Džudita. – Važiuoju dar kartą į kontorą – perskaitysiu testamentą. O tu tuo tarpu gali studijuoti mamos užrašus. Grįždama atvešiu ko nors užkąsti. Žuvies su gruzdintom bulvytėm?

Sofija žvelgė į Džuditą išplėtusi akis. Kaip ji su viskuo susidoroja – neįtikėtina!

– Nemaniau, kad taip viską įvertinsi. Turiu omenyje – juk esi nėščia nuo to vyro, – sumikčiojo Sofija.

– Dar vaikystėje siutindavau tėvus sąžiningumu. Negaliu pakęsti, kai kas nors neaišku ar nutylima… – Džudita nutilo, kai pamatė suglumusį Sofijos veidą. – Mieloji, suprantu, tu norėjai tik gero. Vertinu tai, bet dabar pati imsiuosi šio reikalo. Ir dėl kūdikio. Advokatė užuodžia tamsius kėslus, o kūdikio motina baiminasi, kad Tomui reikia pagalbos! Kaip galiu padėti, jei nežinau, kas jam neduoda ramybės? Aš tai išsiaiškinsiu! – tarė išeidama iš kambario.

Koks ji puikus žmogus, pagalvojo Sofija, paskui mintimis vėl grįžo prie Tomo. Koks ryšys jį siejo su Ema, svarstė ji. Meilužis jis negalėjo būti! Artimas giminaitis? Bet net jei Tomas Valterio palikuonis, kodėl Ema paliko jam pusę turto? O gal ji norėjo atsilyginti Tomui už Polo Maklyno skriaudas Valteriui? Ne, kad ir kaip Sofija suko galvą, įtikinamo paaiškinimo nerado.

Niekas nepadėjo. Vienintelis būdas viską išsiaiškinti – perskaityti krūvelę prirašytų lapų. Kiek paabejojusi ji ištiesė ranką į jų pusę, bet paskui susigriebė ir čiupo neskaitytą Keitės istorijos dalį. Kaip Ema sakė Džonui: „Mano duktė turi tai pajusti, turi suprasti. O tai jai pavyks tik perskaičius istoriją.“

Danidinas, 1929 m. birželis

Bilas Džonas iš pirmo žvilgsnio pamilo namus Princų gatvėje, o dar labiau Pakeha , kur jie leisdavo vasaras ir savaitgalius. Tos meilės priežastis buvo ne tik gamta ir laisvė, kuria jis čia mėgavosi, bet ir Kristina Kramer. Jiedu praleisdavo drauge kiekvieną laisvą minutę.

– Mama, tik pagalvok, Kristina nori už manęs tekėti, bet aš dar per mažas, – vieną dieną kuo rimčiausiai ėmė porinti sūnus.

Keitė juokdamasi sutiko.

– Taip, keletą metelių reikės palūkėti.

Bilas Džonas buvo linksmas, žavus keturiolikmetis. Jo laimėjimai mokykloje džiugino, o kai vieną dieną jis pareiškė nenorintis perimti fermos ir ketinantis tapti gydytoju, mama apsiverkė.

Netrukus po šešuro mirties ji aplankė advokatą Džonataną Frankliną. Norėjo raštu patvirtinti tai, ko Polas Maklynas nespėjo užrašyti, bet advokatas jai neteikė vilčių. Vienintelis paveldėtojas buvo Bilas Džonas Maklynas, kaip motina ji negalėjo nieko spręsti dėl palikimo be jo sutikimo.