Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

– Jis nemyli manęs. Taip ir žinojau. Kitaip nebūtų palikęs tokios būsenos. Joks mylintis vyras nepalieka nėščios žmonos dėl to prakeikto karo. Jis norėjo išvykti. Tai ir yra priežastis.

– Kristina, vaikeli, tai netiesa. Jo geriausi draugai užsirašė savanoriais. Tai ir jis nenorėjo išsisukinėti. Jis man pažadėjo, kad grįš iš Kretos, kai tik bus užkirstas kelias vokiečiams.

– Po velnių, man nerūpi Kreta! Jis palieka mane vieną su tuo atgrasiu nėštumu, dėl kurio diena dienon darausi vis šlykštesnė.

Keitė buvo sukrėsta. Ketino apkabinti, bet Kristina ją atstūmė.

– Tu susimokei su juo, – sušuko ji garsiai ir griebėsi už pilvo.

Keitė tuojau suvokė, kokia pavojinga padėtis. Liepė Kristinai gultis, nubėgo prie telefono ir iškvietė greitosios pagalbos automobilį.

– Tik paskubėkit, per ankstyvas gimdymas.

Ligoninėje Keitė nesitraukė nuo marčios nė per žingsnį. Laikė už rankos, ramino, būtų ėjusi ir į gimdyklą, jei būtų įleidę. Tad dabar sėdėjo koridoriuje drebėdama iš baimės ir kas kartą krūptelėdavo atsivėrus gimdyklos durims. Kai pagaliau pavargusi užsnūdo, ją pažadino vyriškas balsas.

– Viskas gerai. Abiem. Laimė, kūdikis stiprus, tik trumpai palaikysim jį inkubatoriuje. Ar norit ją pamatyti?

Keitė linktelėjo ir nusekė paskui gydytoją. Vaikaitę pirmą kartą pamatė pro stiklą. Keitė iš karto suprato, kad pasaulį išvydo stiprus kūdikis. Daug daugiau rūpesčių kėlė jaunoji motina. Kristina abejingai gulėjo lovoje nusigręžusi į sieną, tyli ir nepatenkinta.

Bus sunku. Jai reikia ramybės, pagalvojo Keitė ir išėjo iš palatos. Koridoriuje vos nesusidūrė su gydytoju.

– Ji atrodo išsigandusi. Ar jūsų marčiai kas nors negerai? – tuoj pat paklausė jis.

– Ne ne. Ji nesikalba su manim, bet tai tikriausiai nuo išsekimo.

Gydytojas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Tikėkimės, depresija nėra lėtinė.

Keitė linktelėjo pritardama. Kas bus su mažuoju vaikeliu? Keitė nusprendė kuo dažniau lankyti marčią.

– Kaip pavadinsi mažylę? – paklausė Keitė marčios trečią dieną po gimdymo. Bet atsakymo nesulaukė. – Pavadink savo mamos vardu – Ema! – pagaliau pasiūlė Keitė.

Kristina vangiai atsisuko į ją.

– Gerai… dėl manęs…

Ir vėl nugrimzdo į niūrų tylėjimą. Bet mažylė bent jau turėjo vardą.

Iš ligoninės grįžusi motina toliau gyveno savo gyvenimą nepaisydama kūdikio, o mažoji Ema augo kaip ant mielių. Kristina dienų dienas gulėjo savo tamsiame miegamajame ir spoksojo į lubas. Beveik neliesdavo valgio, nešnekėjo. Keitė kvietė daugybę gydytojų, bet gaudavo vieną atsakymą:

– Tai psichikos liga, niekuo čia nepadėsi!

Kadangi Kristina vengė net maitinti mažąją Emą krūtimi, kūdikiu rūpinosi Keitė. Tačiau šie rūpesčiai nenumaldė širdies skausmo. Pabudus visuomet pirmoji mintis būdavo apie Bilą Džoną. Užmiegant – paskutinė. Nuo tada, kai pranešė sūnui apie dukters gimimą, nebuvo gavusi iš jo jokios žinutės. Gegužė ėjo į pabaigą. Atsižvelgdama į silpną Kristinos sveikatą, moteris neprasitarė apie savo baimes, įsiskverbusias net į sapnus. Vis dažniau pabusdavo šlapia nuo prakaito, susapnavusi prie durų stovintį šešurą. Kas naktį jis stypsodavo žvelgdamas pamišusiu žvilgsniu ir grėsmingai tiesdamas jai laišką su pranešimu apie mirtį. Keitė iš visų jėgų stengėsi vyti tą vaiduoklį.

Keitė davė vaikaitei, jau šešių savaičių, buteliuką, ir čia pašto pasiuntinys atnešė laišką Kristinai. Kai Keitė pažvelgė į voką, širdį sugniaužė baimė. Jai nerūpėjo, kad laiškas skirtas ne jai, tad padėjo į šalį tvirtai nusprendusi tuoj pat atplėšti. Prisivertė pamaitinti vaiką, nes širdyje seniai žinojo, ką reiškia tas laiškas. Virpėdama visu kūnu paguldė Emą į lovelę. Mažylė, regis, nujautė, kaip jaučiasi senelė. Ji visa gerkle sukliko, kaip klykė Keitės širdis. Keitė paėmė laišką. Iš pradžių jis senuoju adresu buvo nusiųstas į Angliją. Nėra prasmės laukti, Keite, pagalvojo ji ir atplėšė voką. Bilas Džonas žuvo dar balandžio dvidešimt penktąją, vokiečiams puolant Kretą. Keitė sukliko širdį veriančiu balsu. Rankos taip virpėjo, kad vokas nukrito ant grindų. Iš jo pažiro laiškai. Ji žvelgė į juos sustingusi. Kristinos ir jos pačios rašyti laiškai nė nebuvo atplėšti. Jis net nesužinojo, kad tapo tėvu, pagalvojo Keitė. Skausmas pervėrė širdį aptemdydamas visas mintis ir pojūčius.

Praslinko daug dienų, kol ji vėl galėjo mąstyti. Keitė Makdauel prisiekė niekada neliesti teptuko, nes spalvingas pasaulio vaizdas – tai grynas melas.

III DALIS

EMA

E tangi ana koe, Hine e Hine, E ngenge ana koe.

Hine e Hine.

Kati tö pouri rä, Noho i te aroha, Te ngäkau o te Matua,

Hine e Hine.

Plaintive all through the night,

Hine e Hine, weeping till morning light, Hine e Hine.

From my care why try to leap, there is love for you,

mothers arms their strength will keep,

Hine e Hine.

NAUJAZELANDIETIŠKA LOPŠINĖ,

FANIE ROSE HOWIE –

KARALAITĖ TE RANGI PAI ,

1907 M.

Danidinas, 1962 m. balandis

Tą dokumentą Ema rado visiškai atsitiktinai. Ieškojo Keitės stalčiuje pašto ženklo ir rado tą raštą. Jos mama Kristina mirė ne praėjus metams po jos gimimo, o penkeriais metais vėliau.

Ji tuoj pat įžengė į svetainę su mirties liudijimu rankoje ir tylėdama padavė Keitei.

Senelės veidas pasidarė pilkas kaip pelenai.

– Norėjau tave apsaugoti, – tyliai tarė ji.

– Nuo ko? Kodėl slėpei, kad mano mama gyva?

Keitė giliai atsiduso.

– Tavo mama mirė ne čia, ne namie.

– Tai kur tada? – piktai nutraukė Ema.

– Nervų ligoninėje, – iškošė Keitė.

– Ak, vadinasi, ne nuo tuberkuliozės, – įgėlė Ema.

– Nuo tuberkuliozės, bet ji sirgo depresija. Šiais laikais tai vadinama pogimdymine depresija. Ji visiškai nekreipdavo dėmesio į tave ir negalėjo tavimi pasirūpinti. Po tavo tėvo mirties ji nebetarė nė žodžio, tik viskam abejinga gulėjo lovoje. Nenorėjo kalbėti, valgyti, gerti. Būtų mirusi badu, jei ne ligoninė. Gydytojo nuomone, tai buvo būtina. Aš viena nebūčiau pajėgusi prižiūrėti ir tavęs, ir jos. Šiais laikais ją tikriausiai būtų pagydę, o anuo metu… Lankydavau ją kas savaitę, bet ji nė karto į mane nė nepažvelgė, tik spoksojo į sieną.

– Kodėl neimdavai manęs kartu?

– Ak, mažute, nenorėjau tavęs liūdinti. Buvai toks linksmas vaikas, o apsilankymas beprotnamyje kaskart pareikalaudavo begalės jėgų.

Emą apėmė dvejopas jausmas. Ji buvo tikra, kad Keitė visuomet linkėjo jai geriausio, bet kartu jautėsi apmulkinta.

– Suprantu, bet turi pažadėti, kad daugiau niekada nieko nuo manęs neslėpsi! Prašau! Net tada, kai manysi turinti mane nuo ko nors apsaugoti!

Keitė giliai įkvėpė.

– Pažadu! – tarė, bet akys išdavikiškai spindėjo.

Ar galima taip stačiai pareikšti, kad nepasitikiu ja? Tikriausiai ji nuo manęs slepia ir daugiau paslapčių, mąstė Ema. Tuo tarpu nusprendė nieko nesakyti, nes Keitė demonstratyviai įsigilino į skaitomą knygą apie meną.

Emai nesinorėjo gadinti nuotaikos. Juk rytoj šventė. Todėl savaitgalį jos nevažiavo į Pakeha , liko Princų gatvėje. Kas geriau tiktų dvidešimt pirmojo gimtadienio vakarėliui už šių namų svetainę? Ji buvo įrengta art deco stiliumi. Ant sienų aukšti veidrodžiai ir gražiausi senelės paveikslai. Ema mielai būtų pertvarkiusi svetainę šiuolaikiškai, bet šiuo klausimu senelės neperkalbėsi.