Лора Вальден - Maorės prakeiksmas

Į uodegą surišti plaukai lingavo sulig kiekvienu žingsniu, iš po palto bolavo slidinėjimo kelnės.

Emos nuostabai, Haris Holdenas irgi vairavo mini. Todėl jis tapo jai dar artimesnis. Jis mandagiai prilaikė jai dureles. Jai pasirodė ar jis tikrai pažvelgė į ją truputį su panieka?

Sėdęs į automobilį Haris pareiškė:

– Vos pažinau, šiandien jūs vengiant elegancijos.

Ema susigūžė.

– Atleiskit už tuos žodžius. Nenorėjau įžeisti. Atrodot žavingai, bet tai visai kitas lygis, jei suprantat, ką turiu galvoje.

– Jums tikriausiai labiau patinka damos? – paklausė Ema truputį įsižeidusi.

– Jei norit žinoti – taip, esu kuklaus elegantiškumo gerbėjas, bet jūs, matyt, pasiruošėt rudeniškai išvykai į paplūdimį, ar ne? – paklausė jis keistu tonu ir apgailestaudamas pridūrė: – Tada pavakarieniausim kitą kartą.

– Apie vakarienę jūs nieko nesakėt, – įtūžusi atkirto Ema.

Ji vos sulaikė ašaras. Tas vyras elgėsi netaktiškai. Ji svarstė, bene paprašyti vežti ją atgal, kai jis staiga sustojo kelkraštyje. Ema priešiškai pažvelgė į jį.

Jis nusišypsojo ir pataikaudamas tarė:

– Kokia jūs graži, Ema. Geidžiu jūsų!

Taręs tuos žodžius prisitraukė ją ir pabučiavo.

Ema apkabino jo kaklą. Jo lūpos buvo pypkės tabako skonio ir nemaloniai degino liežuvį. Ir vis tiek ji geidė, kad jis niekada jos nepaleistų. Kūnu nubėgo šiurpuliukai.

Vis dėlto Haris staiga ją paleido, persibraukė delnu plaukus, pasitaisė švarką ir nuvažiavo toliau.

Ema buvo sužavėta. Akies krašteliu ji stebėjo Harį. Koks profilis! Kampuotas, aštrus ir toks pat valingas kaip jo charakteris. Ji jautėsi it sklendžianti ore. Sunku buvo sukaupti dėmesį į Hario pradėtą pokalbį apie šiuolaikinius poetus.

Jis kalbėjo ir kalbėjo. Netgi kai pilant lietui jie vaikščiojo paplūdimiu. Ema būtų galėjusi be galo klausytis to nosinio balso, bet staiga pertraukė jo postringavimus.

– Hari, iš kur jūs taip gerai išmanote literatūrą? Juk esat medikas.

Jis nusijuokė.

– Mano tėvas – anglų literatūros profesorius. Jis nuolat kalbėdavo apie savo dalyką. Pats užaugo pas pamotę, kuri nuolat jį tikindavo, kad bus kvailas fermeris. Ji nekentė jo, matė tik savo sūnų.

– Tai siaubinga! – išsprūdo merginai.

– Galima ir taip sakyti. Tėvui toks gyvenimas buvo tikras pragaras. Laimė, jis buvo geras mokinys.

Einant jų rankos netyčia susilietė. Slapčia Ema tikėjosi, kad jis paims jos ranką, bet Haris stengėsi neprisiliesti.

Kai grįžo prie automobilio, Ema pasakė, kad jis kviečiamas kavos puodelio į namus Princų gatvėje.

Haris negalėjo patikėti.

– Nejaugi tai rimtas pasiūlymas? Senoji ponia negali manęs pakęsti. Be to, kokia proga iš arčiau apuostinėti! Prašom perduoti senelei draugiškus linkėjimus. Nesu kvailas berniukas, kuriam valdinga ponia pamokslautų prie stalo. Perduokit jai pažodžiui! – Tą sakinį jis kone išspjovė.

Ema nustebo. Ką ji padarė, kad sukėlė tokį rūstybės protrūkį? Kodėl jis taip nesantūriai reaguoja į malonų Keitės kvietimą?

– O, jūs sušalot! – tarė jis švelniai ir rūpestingai, paėmė jos ranką ir spustelėjo. – Neįsižeiskite – jūsų gyvenimui vadovauja senelė. Argi to nepastebit? Ji elgiasi taip, tarsi būtumėt jos nuosavybė. Manot, per gimtadienį nepastebėjau, kad ji tyčia atitraukė jus nuo manęs? Reikėjo matyti jos žvilgsnį. O jūs su tuo sutinkat. Maniau, tapot pilnametė… – Jis įdėmiai pažvelgė į ją.

Ema pasijuto kaip išbartas vaikas. Apniko abejonės. Gal Keitė iš tikrųjų kartais elgiasi kaip garsenybė.

– Keitė man – brangiausias žmogus pasaulyje. Žinot, mano tėvai seniai mirę. Aš jai esu viskas. Ne tik todėl, kad vienintelis jai likęs artimas žmogus, aš ir vienintelė jos turto paveldėtoja. Ji paniškai bijo, kad kas nors ims mane merginti vien dėl pinigų.

Haris kilstelėjo antakius.

– Kas tie pinigai? Nejaugi vien dėl pinigų reikėtų apie jus suktis. Jūs nepaprastai graži, Ema! Kad labai mylit senelę – tai jūsų naudai, bet kartais ateina metas, kai reikia išsivaduoti iš slegiančių šeimos gniaužtų.

– Ką jūs turit omeny? – graudžiai paklausė Ema.

– Tikriausiai turėčiau sakyti, kad sudominti gali ne tik žmogaus kūnas, bet ir siela. Aš kaip papildomą dalyką vieną semestrą studijavau psichologiją. Tada pradedi pastebėti tokius dalykus, kurių kiti žmonės nemato. – Jis patylėjo. – Nereikėjo jums to sakyti.

– Apie ką jūs kalbat? Sakykit!

Jis vis dar spaudė jos delną. Giliai įkvėpė, paskui iš lėto iškošė:

– Ką gi, pati to prašot. Apsilankęs pas jus pastebėjau, kad senelė karštai stengiasi sutrukdyti jums gyventi savarankiškai. Per tą gimtadienį pajutau, kad laikysis įsikibusi į jus. Patikėkit – ji niekada nepakęs ko nors kito šalia jūsų.

– Netiesa. Štai kad ir Frankas – jis jai patinka, man atrodo, kad jis mane…

Ema išsigandusi užsidengė rankomis burną. Regis, Haris mėgino nuslėpti šypseną, bet netrukus vėl surimtėjo.

– Kas tas Frankas? Ar ne tas apykvailis jaunuolis, beprotiškai jus įsimylėjęs ir pabrukęs uodegą kaip šlapias pudelis, kai jį atstūmėt? – su panieka paklausė jis.

– Taip, tas pats, – nedrąsiai patvirtino Ema.

Haris garsiai nusikvatojo.

– Nujaučiu, kodėl protingoji senelė apsimeta norinti, kad jis taptų jūsų vyru.

– Kodėl gi?

Jis vis dar juokėsi.

– Ji gerai žino, kad niekada nesusižavėsit tuo nuoboda. Taigi jos įtaka nesusilpnės. Su tokiu vyru prie šono jūs niekada nesužinosit, ką ji rezga.

– O ką ji galėtų regzti? – pasipiktino Ema.

– Ji nori visiems laikams pririšti jus prie savęs! Ema, nežiūrėkit į mane kaip išgąsdinta stirna! Aš žvelgiu į tai išmanančio žmogaus akimis. Jūsų senelę, regis, kamuoja perdėta baimė. Ji nesveikai bijo būti palikta.

Ema pažvelgė į jį išsigandusi.

Haris suėmė jai smakrą ir sušnibždėjo:

– Ak, mano miela Ema, nenoriu jūsų jaudinti. Geriau nebešnekėkim šia tema! Nenoriu be reikalo jūsų apsunkinti.

– Ne, klokit viską. Kas yra senelei?

– Na, jei jūs, Ema, būtinai norit žinoti. Baiminuosi, kad jūsų senelė jau yra patyrusi paradimų. Todėl įsikibo į jus ir priekaištauja, jei susidomit kokiu nors kitu žmogumi.

– Ji man dar nė karto nepriekaištavo.

Haris pažvelgė į ją su užuojauta.

– Lig šiol nebuvo reikalo, nes požiūrį į vyrus jūs perėmėt iš jos. O gal jau turėjote rimtus planus puoselėjantį gerbėją?

Ema paraudo. Iš kur jis visa tai žino? Gal moka skaityti mintis? Iš tikrųjų senelė apie visus vaikinus, su kuriais ji eidavo į pasimatymą, sakydavo, kad jie jai netinka. Apie visus, išskyrus Franką. Ji nurijo seilių gumulą.

– Ema, nenorėjau jūsų įžeisti. Bet pažvelkit įdėmiau. Kaip ji šiandien elgėsi, kai pasakėt, kad išsirinkot vyrą, kuris nešoka pagal jos dūdelę? Perduokit jai: jūsų sužadėtinis neleis, kad jam būtų pamokslaujama prie kavos kaip kvailam berniokui.

– Sužadėtinis? – netikėdama pakartojo Ema.

Bet vyras užspaudė jai lūpas bučiniu. Jai svaigo galva. Jis bučiavosi puikiai, tad mergina nežinojo nė ką galvoti. Viskas buvo taip siaubingai sudėtinga. Senelė serga? Haris – jos sužadėtinis?

– Ar nori būti mano žmona? – paklausė Haris atšlijęs.

– Bet aš nepažįstu tavęs, aš dar nežinau… – sumekeno Ema negalėdama patikėti savo laime ir kartu jausdamasi nemaloniai dėl to, kaip visa tai įvyko.

Ji pasipiršimą įsivaizdavo visiškai kitaip. Priklaupus ant kelių, su gėlėmis. Jei jis tai žinotų, tikrai išjuoktų.